Afrika – džiaugsmas ar skausmas?

Jau ne kartą aiškinta, koks galvos skausmas yra Afrika šiandieniniams politikams, ekonomistams, biznieriams, istorikams geografams ir t.t. Afrika svarbi ir turtinga. Geologai iki šiol tvirtina randą Afrikoje neišsemiamus žaliavų resursus, įdėjus šiek tiek darbo, čia puikios sąlygos bet kokiai žemės ūkio veiklai. Daugėja žmonių ir turinčių pakankamą išsimokslinimą tokiam darbui. Darvinistiniai antropologai tvirtina, kad Afrika tikriausia būsianti Homo sapiens tėvynė, tad visi tiesiog turime ją kaip tėvynę mylėti ir didžiuotis.

Tačiau jokios pakilios kalbos apie Afriką nekeičia liūdnos realijos. Afrika yra visų įmanomų ekonomikos, politikos, demokratijos suvestinių ir lentelių pabaigoje ar „silpniausių” grupėje. Afrikoje viskas blogai ir dažniausiai tik blogėja. Šiuo metu čia vyksta žiauriausias karas nuo Antrojo pasaulinio pabaigos. Čia galima visai realiai numirti iš bado, būti įkalintam be teismo, nužudytam be priežasties, dingusiam be žinios.

Pasitelkę geopolitikus, istorikus, civilizacijų teoretikus, nustebsime išgirdę, kad Afrikos kontinentas yra unikalus dar vienu aspektu: niekados nebuvo ir nėra jokios nuoseklesnės geopolitinės Afrikos raidos koncepcijos. Jos nesukūrė ir nekuria patys afrikiečiai, nei viena didžioji šiuolaikinė civilizacija, nė viena didžioji valstybė negali aiškiai pasakyti, ar jai Afrika reikalinga, o jei jau kartais reikalinga, tai kam? Veikiau nereikalinga, nes kainuoja…

Geopolitikai galėtų tvirtinti, kad bene arčiausiai Europos ar arčiausiai šiuolaikinės civilizacijos avangardo Afrika buvo… Romos imperijos laikais. Šiaurės Afrika tuomet turėjo garbingą politinį statusą, o jos gyventojai – Romos pilietybę. Septimus Severus – pirmasis romėnų karys, tapęs imperatoriumi.

Tad su kokiomis idėjomis Afrika gali ateiti į globalizaciją ir postmoderną XXI amžiuje? Politikų ir politologų sambūriuose, visur, kur tik paliečiami Afrikos klausimai, kyla diskusijos apie tai, kaip vis gi padaryti Afriką laiminga. Politikos paradoksas yra tas, kad negalima sugalvoti to, ko iki šiol nebuvo, vadinasi bet koks nebūtas raidos modelis yra nesveika fantazija. Kita vertus, žinome, kad bus taip, kaip iki šiol nebuvo niekados, taigi joks ligšiolinis modelis nebegalios ateityje. Šiandien egzistuoja keli Afrikos raidos modeliai.

Pirmasis gali būti laikytinas europietiškuoju – Afrika norėtų gyventi kaip Europa, tačiau mažai kas tiki, kad norės ar sugebės. Jei įsivaizduojame Afrikoje demokratiją, rinkos ekonomiką ir teisės viršenybę, tada tikėkimės, kad taip ir bus. Įsivaizduojančių tai šiandien nedaug.

Antras kontinento raidos modelis – Afrikos grąžinimas į ikikolonijinius laikus – į tuos „geruosius” romantiškus gentinio gyvenimo klestėjimo laikus. Iš tiesų tokių laikų nebuvo – Afrika iki savo atradimo buvo nuožmių karų ir žudynių vieta.

Trečias modelis – tai kolonijinė Afrika. Viena vertus tai svetimųjų valdymo, tačiau kita vertus – santykinės tvarkos ir … ramybės laikas. Priklauso nuo pasirinkimo ir išankstinių nuostatų.

Ketvirtas – tai Afrikai adaptuotas Azijos bei Vidurio Rytų šalių modelis. Kinija ateina, vertybių nereikia – nafta šiandien, pinigai rytoj. Modelis paprastas tik ar doras ir teisingas, nes sukelia tik naujus karus ir žudynes…?

Pagaliau, penktasis modelis, kurio nėra. Afrikietiškas. Deja, tenka konstatuoti, kad Afrika neturi savo globalizacijos projekto. Galima sakyti, kad vilčių yra, kad Pietų Afrikos Respublika yra potenciali sėkmės istorija. Jau nebe… Afrikietiškas kuriozas susijęs su Pietų Afrikos respublika, kuri, deja, konverguoja „blogųjų” link. Pietų Afrika yra viena iš didžiausios socialinės nelygybės valstybių…

Iki 2050 metų, jei tendencija nesikeis, Afrikos gyventojų skaičius turėtų siekti du milijardus, t.y. daugiau nei padvigubėti. Šiandien kas dešimtas pasaulio pilietis yra afrikietis, po 40 metų bus jau kas penktas. Tačiau ką toks didelis skaičius žmonių Afrikoje veiks, jei ten neatsiras rinkos ekonomika, demokratija ir žmonių santykiai panašūs į europietiškus. Nė pusė vaikų nepasiekia vidurinės mokyklos lygio, apie trečdalis žmonių tebėra iš viso neraštingi.  Gali įvykti demografinis kuriozas – afrikiečiai gyvens ne savo namuose, o emigruos į Europą ir JAV. Kažkada juos vežė jėga, dabar važiuos patys, juolab, kad Afrikos bendruomenė tebėra labai jauna. Šiandien vidutinio afrikiečio amžius yra mažiau kaip 19 metų (Lietuvoje – 40).

Statistika apgaulinga. Labiausiai auganti valstybė kontinente šiandien yra Gana (metinis augimas – 14,4 proc.), pasiektas beveik visuotinis raštingumas, tačiau apie pusė žmonių baigusių universitetą, emigruoja. Sparčiausiai augančiomis šalis, pasak statistikos reiktų laikyti Liberiją, Mozambiką, Zimbabvę, Etiopiją ir Eritrėją, tačiau reikia nepamiršti, kad šalys priklauso mažiausiai išsivysčiusių grupei, tad augti „nuo nulio” nėra jau didelė dorybė. Pusiaujo Gvinėja tebegyvena iš naftos pinigų, kuriuos skirsto labai netolygiai. Kenija yra viena iš labiausiai besivystančių elektroninės bankininkystės šalių, tačiau tuo pat metu sostinėje Nairobyje tebėra didžiausias pasaulio lūšnynas. O kur dar Pietų Sudanas, Somalis, Eritrėja, Mali, Centrinės Afrikos respublika, su nesibaigiančiais karais?

Kaip su ta Afrika?

Galiausiai politikai skėsteli rankomis… Patarkite, žmonės…

______________

Pasitikrinkite savo žinias

 Kraunasi ...

Sužinokite teisingą atsakymą >>

Užs. Nr. EV-0017