Alytaus rajono bibliotekoje vyko Česlovo Skaržinsko knygos pristatymas

Žurnalistas, poetas ir publicistas Česlovas Skaržinskas rajono viešojoje bibliotekoje pristatė savo naujausią knygą „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“. Rašytojas atvyko ne vienas, o su gausia ir garbinga palyda: žurnalistu ir redaktoriumi Henriku Vaitiekūnu, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriumi Petru Zurliu bei istoriku Linu Janulevičiumi.

Daugeliui mūsų Česlovas labiau žinomas kaip žurnalistas, leidėjas ir redaktorius, ilgus metus dirbęs įvairių šalies laikraščių, tarp jų ir „Dainavos žodžio“, redakcijose. „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“ – trečioji autoriaus knyga, kurioje jis išbandė jam nesvetimą publicistikos žanrą. Priminsiu, jog pirmoji Česlovo poezijos knygelė „Lietus ir muzika, neturinti namų“ pasirodė 1999 m. Antroji – apybraižų, esė, pokalbių knyga „Šiaurės vėjo smėlynai“ dienos šviesą išvydo 2007-aisiais.

Naujausia knyga nėra vientisa ir pasižymi gausia temų įvairove, kurią lydi kartais graudus, kartais skausmingas greitai bėgančio laiko leitmotyvas. Česlovas rašo apie jam mieliausią ir geriausiai žinomą kraštą – Dzūkiją, jos istorines peripetijas, mini tėvus, kaimynus, sutiktus žmones, tokius, kaip bibliotekininkas Petras Zurlys ar žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas, atlydėjusius autorių į knygos pristatymą. Paklausus, ar Česlovas juos „tinkamai“ aprašė savo knygoje, Petras Zurlys šyptelėjęs atsakė, jog „per saldžiai“, nes jis nesąs tobulas žmogus, o Henrikas Vaitiekūnas rimčiausiu veidu patikino, jog jis pavaizduotas „būtent toks, koks yra“.

Dažnas mūsų vaikystėje turėjo savo asmeninę palėpę, prikimštą reikalingų ir nereikalingų daiktų, kurioje, pasislėpę nuo suaugusiųjų, likdavome su širdžiai mums brangiais prisiminimais. Česlovo užuovėja – tai namas gimtajame Gudakiemio kaime, kurio palėpėje „tik knygos ir įrišti laikraščiai bei žurnalai tyliai kalba sena ir nauja kalba apie mūsų praeitį, dabartį ir būsimus metus“. Anot autoriaus, „prakalbinti“ ir įamžinti palėpėje sukauptą medžiagą, senas knygas bei tarpukario spaudą jam prireikė vienerių metų. Rašytojas pasidžiaugė, jog, rengiant šią knygą, jam itin pravertė jo, kaip redaktoriaus bei leidėjo, patirtis. „Jei ne ji, už 1000 egz. tiražu išleistą knygą leidėjams būčiau sumokėjęs 5 000 €, o ne perpus pigiau“.      

Česlovas Skaržinskas – tylus, ramus, nuolat besišypsantis dzūkas, kuriam geriau sekasi rašyti nei bendrauti su auditorija. Todėl jau renginio pradžioje vadžias į savo rankas tvirtai paėmęs energingasis Henrikas Vaitiekūnas negailėjo pagyrų knygos autoriui ir aštrios kritikos knygų leidėjams bei savo amato broliams žurnalistams. Pirmuosius jis „apkaltino“ menkavertės, „receptinės literatūros, kurios ir literatūra nepavadinsi“, tiražavimu, na o žurnalistams kliuvo už neobjektyvumą bei netiesos sakymą. „Ir aš savo laiku kalbėdamas į eterį melavau“, – atviravo žurnalistas, – „tačiau visuomet perspėdavau žiūrovus, jog atsirinkti tiesą ir daryti išvadas jie turi patys“. Žurnalistas pagyrė Česlovą, jog jis rašąs apie „tikrus ir išgyventus dalykus, kuriuos galima pačiupinėti ir paliesti“ ir palygino jo knygą su draugų pasakojimais apie Moną Lizą. „Tik savo akimis pamatęs ir „pačiupinėjęs“ šį įstabų paveikslą, įsitikini, koks jis puikus ir didingas. Taip ir Česlovo kūryba: išgyventa, nesumeluota, nesuvaidinta“.

Kaip pavyzdį pasitelkęs reikšmingus Lietuvos įvykius, istorikas Linas Janulevičius nagrinėjo asmens tapatybės klausimus bei žmogaus, „atsiduriančio tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje“, vaidmenį žmonijos istorijoje, o Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys pasidalijo įspūdžiais iš ką tik pasibaigusios Leipcigo knygų mugės.

Prisiminimų vakaras prabėgo nepastebimai, beliko tik „gyvenimo – gražaus, liūdno ir kartais juokingo“ nenumaldomas kartėlis. Ir tyla, kurioje „subręsta mintys <…> ir ateina pasišnekėti kadaise sutikti nepažįstami žmonės“. Pasišnekėti apie ateitį ir dabartį, apie seniai išėjusius draugus, apie gyvenimo trapumą ir beprasmiškumą, apie būtį ir nebūtį. „Ir ta būtis ir nebūtis nedrąsiai gūžiasi palėpėje“, į kurią tyliai atsėlina prisiminimų vakaras…