B. Ropė: ko Lietuvai tikėtis iš naujo ES biudžeto

Praėjusį trečiadienį Europos Komisija pristatė naujosios daugiametės finansinės perspektyvos, kitaip tariant 2021-2027 metų ES biudžeto projektą. Kaip ir reikėjo tikėtis, Komisijos pasiūlyme nemažai gerų, bet kur kas daugiau ne tokių gerų naujienų Lietuvai.

Apskritai biudžeto projektas atrodo ambicingas ir orientuotas į ateitį – daugiau lėšų skiriama mokslo tyrimams, skaitmeninei darbotvarkei, jaunimui, atsakui į išorės iššūkius. Keturi teminiai tikslai – sumanesnė Europa, žalesnė Europa, labiau sujungta Europa, sociali Europa ir vienas teritorinis (vietos plėtros) tikslas rodo gaires, kuriomis judėsime kitą dešimtmetį.

Pirmą kartą matome ryškų „kietojo saugumo“ elementą – didinamos išlaidos išorės sienų saugumui, gynybos politikų koordinavimui. Biudžete atsiranda ir vertybinis elementas – ES įgauna teisę sustabdyti paramos mokėjimą toms valstybėms narėms, kurios nesilaiko pamatinių ES vertybių ir, kas įdomu, toks sustabdymas neatima pareigos valstybėms narėms teikti ES skirtą paramą, tik jau iš savo biudžetų. Nudžiugti turėtų ir inovatyvūs ūkio sektoriai – panašu, kad bet kokia parama verslui bus dar labiau siejama su inovacijomis bei konkurencingumo didinimu. Šiek tiek neramina tai, jog siūloma didinti Komisijos tiesiogiai valdomų finansinių instrumentų apimtį. Tai reikš, jog vis daugiau Lietuvos pareiškėjų turės konkuruoti nebe Lietuvoje, o ES lygmeniu.

Kalbant apie naujienas – iš gerųjų reiktų paminėti jau plačiai nušviestą faktą, jog finansavimas Ignalinos AE uždarymui bus. Gal ne toks didelis, kokio norėtume, bet tikrai pakankamas. Kur kas svarbesnė geroji žinia – finansavimas Sanglaudos politikai turėtų mažėti labai nedaug, o Europos regioninės plėtros fondas netgi turėtų padidėti.

Tuo gerosios naujienos baigiasi. Sunerimti verčiančių žinių sąrašą pradeda Lietuvai labai svarbios Bendrosios žemės ūkio politikos perspektyvos. O jos tikrai nekokios – siūloma mažinti finansavimą visai BŽŪP. Dar labiau siūloma mažinti finansavimą antrajam jo ramsčiui – kaimo plėtrai. Oficialiai skelbiama, kad sumažėjimas sieks apie 7 procentus. Visgi paskaičiavus matyti, kad abiem žemės ūkio fondams – Europos žemės ūkio garantijų fondui ir Europos kaimo plėtros fondui skirtas finansavimas susitrauks nuo 2014-2020 m. laikotarpiu buvusių 423 mlrd. eurų iki kiek daugiau nei 365 mlrd. Tai reiškia, kad Europos ūkininkai neteks bent penktadalio paramos!

Tiesa, kaip Komisija siūlo skirstyti šią paramą valstybėms narėms, sužinosime tik gegužės pabaigoje. Ir tikrai neaišku, ar šis sumažėjimas bus vienodas visoms valstybėms narėms. Mūsų ūkininkai ne kartą yra išsakę poziciją – BŽŪP išmokos gali mažėti kad ir iki nulio, tačiau visose ES valstybėse narėse žemės ūkiui turi būti teikiama vienoda parama. Mums svarbiausia, jog mūsų ūkininkai nebūtų diskriminuojami ir tą turėsime pasiekti biudžeto derybose.

Planuojamą paramos Sanglaudai sumažėjimą vertinti yra kur kas paprasčiau. Tai – vienareikšmiškai blogas pasiūlymas. Sanglaudos politika padeda atsiliekantiems regionams pasiekti ES vidurkį. Nemanau, kad atsiras daug mūsų šalies piliečių, kurie ranką prie širdies pridėję pasakytų, kad paramos vidutiniams ir mažiesiems mūsų šalies miestams, tokiems kaip Šiauliai, Lazdijai ar Ignalina, jau nebereikia.

Ypač didelį susirūpinimą kelia idėja dalį Sanglaudos fondo skirti Europos tinklų sujungimo projektams: neturėtume sutikti su tuo, kad stambius paneuropinius projektus ES finansuos tomis lėšomis, kurios anksčiau buvo skiriamos gyvenimo kokybės regionuose tikslams.

Biudžeto projekte randame drąsią idėją įvesti naujus išsivystymo kriterijus, kurie papildytų iki šiol taikytą BVP pagal perkamosios galios paritetą. Ši formuluotė gali pasirodyti Lietuvai naudinga – visi gerai žinome, kad mūsų šalis buvo pasiekusi Sanglaudos slenkstį ir labai tikėtina, kad nuo 2021-ųjų ES parama galėtų gerokai sumažėti.

Labai palaikau pasiūlymą įsteigti Europos investicijų stabilizavimo funkciją (iki 30 mlrd. eurų) – priemonę finansavimo netolygumams išlyginti. Kaip žinia, daugelyje valstybių narių viešosios investicijos didele dalimi priklauso nuo ES finansavimo. Dėl septynmečio ES finansavimo ciklo, kai pirmus pora-trejetą metų užima programų parengimas, o projektų įgyvendinimui lieka tik laikotarpio pabaiga, labai svyruoja tokių investicijų apimtys.

Kartu labai atsargiai vertinčiau siūlymą dėl Struktūrinių reformų paramos programos (25 mlrd. eurų), skirtos padėti struktūrines reformas įgyvendinančioms valstybėms narėms. Panašu, kad Komisija Sanglaudos lėšomis siekia finansuoti savo teikiamų Europos semestro rekomendacijų įgyvendinimą. Nors pats programos tikslas yra pagirtinas – neretai tikrai reikia tarptautinės pagalbos svarbioms ir sudėtingoms reformoms įgyvendinti, visgi abejonių kelia vienas šios programos tikslų – naujų valstybių pasirengimas įsijungimui į euro zoną. Paprastai iniciatyvos priimti nepasirengusias šalis geruoju nesibaigia – vien Graikijos pavyzdys turėjo daug ko išmokyti!

Naujasis biudžetas žada būti ir daug žalesnis. Mano atstovaujama žaliųjų frakcija siūlė numatyti, kad bent 25 proc. išlaidų būtų skirta kovai su klimato kaita. Nors šis pasiūlymas liko kažkur paraštėse, tačiau 2021-2027 m. akivaizdžiai didesnes galimybes pasinaudoti ES parama turės darnią energetiką, vietos išteklių naudojimą skatinančios iniciatyvos.

Žinoma, tai tik derybų pradžia. Galutinis sprendimas dėl maždaug 1,135 trilijono eurų dydžio daugiamečio ES biudžeto geriausiu atveju bus priimamas tik kitų metų viduryje. Iš pirmųjų atsiliepimų jau galima daryti išvadą, kad naujasis daugiametis biudžetas bus didesnis nei Komisijos siūlomas 1,1 procento nuo ES BVP – panašu, kad europiečiai nori daugiau Europos ir dauguma valstybių narių ganėtinai pozityviai vertina galimybę padidinti įmokas.

Asmeniškai aš šiuo klausimu laikausi atsargaus požiūrio. Svarbiau nei bendras ES biudžeto dydis yra jo struktūra – mums svarbiausia yra pasiekti, kad ir po 2021 m. visi Lietuvos piliečiai ir toliau galėtų naudotis mums taip reikalinga Sanglaudos fondų parama, o 2021-ieji taptų ta riba, kai Lietuvos žemdirbiai nustos būti antrarūšiais europiečiais.

Kartu turime būti pasiruošę jau susiformavusios blogosios praktikos pasikartojimui, kai galutiniai sprendimai dėl biudžeto Vadovų Taryboje yra priimami paskutinę naktį. Rengiantis šiam scenarijui turime aiškiai žinoti savo prioritetus ir nekartoti jau ne kartą padarytų klaidų, kai dėl ribotos trumpalaikės naudos buvo atsisakyta ilgalaikių ir didesnį teigiamą poveikį galėjusių turėti tikslų finansavimo.

Na, o pabaigai norėčiau pakartoti iki šiol labai retai akcentuotą tiesą, jog svarbiausia ne tai, kiek pinigų šaliai atiteks iš bendro Europos katilo, o tai, ar efektyviai jie bus panaudoti Lietuvoje, ar sugebės dabartinė vyriausybė pasiruošti naujam laikotarpiui, o būsimosios, mūsų šalį 2021-2027 (ir dar tris metus po laikotarpio pabaigos) valdysiančios vyriausybės ūkiškai tvarkytis su ateinančia parama.