Bendraminčius sušildė išskirtinis vakaras patrioto, mūsų krašto tautodailininko Juozapo Jakšto garbei
Gegužės 26-osios, penktadienio, vakarą Švenčionių J. Siniaus meno mokykloje tvyrojo ypatinga aura. Čia bendraminčiai ir gausus būrys garbių svečių susirinko pagerbti mūsų krašto šviesuolio, tautodailininko, ąžuolų prakalbintojo Juozapo Jakšto.
J. Jakšto kūrybos gerbėjus tądien subūrė Švenčionių rajono Trečiojo universiteto (TAU) Menų pažinimo fakultetas, inicijavęs ciklą renginių apie iškilias Švenčionių krašto asmenybes. Taip TAU siekė paminėti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį.
„Pirmasis šio ciklo renginys „Žmogus, kūrėjas, Lietuvos patriotas Jukiškėje“, skirtas meno kūrėjui, kurio rankose sunkus plieninis kirvis tampa lengvas it žąsies plunksna, kurio kūryba prakalba šimtamečių ąžuolų skulptūrose, kurio veikla įamžinta sunkiame kelyje į Lietuvos laisvę, kurio vardą tariame išdidžiai – tai J. Jakštas“, – renginį pradėjo vakaro vedėja dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė.
Į sceną pakviesti Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokyklos mokiniai padovanojo muzikinį sveikinimą: fortepijonu skambino Jolita Kiseliovaitė ir Deimantė Rakštelytė, dainavo meno mokyklos merginų choras.
Netrukus šiltą sveikinimo ir padėkos žodį tarė Švenčionių rajono savivaldybės meras Rimantas Klipčius. Dėkodamas J. Jakštui už ryškų visuomeninį ir kūrybinį pėdsaką Švenčionių rajone, meras įteikė Švenčionių rajono savivaldybės padėką bei savo įsteigtą piniginę premiją. Tautinio paveldo puoselėtojų Rasos ir Algirdo Breidokų nuvyta juosta J. Jakštą apjuosė merą lydėjusi jo patarėja Simona Kazlienė.
Galima pasidžiaugti, kad renginys pritraukė išties gausų būrį garbių svečių. Jame dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai Gintautas Kindurys ir Vytautas Rastenis, mero pavaduotojas Kęstutis Trapikas, Švenčionių rajono savivaldybės tarybos nariai Rimas Klipčius ir Vida Rastenienė, Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos direktorė Rima Razmienė, TAU globojančios Švenčionių rajono švietimo pagalbos tarnybos direktorė Elena Kadzevičienė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Švenčionių rajono skyriaus pirmininkas Saulius Šilinis. Susirinko ir idėjiniai J. Jakšto bičiuliai – Bronius Lazaraitis, Viktorija Lapėnienė ir kiti, taip pat kūrėjo artimieji.
J. Jakštui skambėjo ne tik susirinkusiųjų sveikinimai, kūrėjo rankose tą vakarą atsidūrė ir Seimo narių pasirašytos padėkos, atminimo dovanos, taip pat Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų įsteigtas apdovanojimas „Lietuvos ąžuolai“.
Atsidėkodamas už dėmesį, J. Jakštas įteikė svečiams po asmenine dedikacija praturtintą V. Striužo knygą „Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai“. Šis gausiai iliustruotas leidinys išsamiai pasakoja apie J. Jakšto kūrybą. „Ir šiandien ši knyga būtų bene dvigubai storesnė“, – pasidžiaugė idėjų ir jėgų nestokojantis skulptorius.
Žmogus, kūrėjas, Lietuvos patriotas Jukiškėje – taip J. Jakštą apibūdino renginio organizatoriai. O kaip save identifikuoja pats Lietuvos ąžuolas? Kas jį įkvepia kurti? Kokias vertybes įkūnija jo darbai? Kaip gimė idėja kūrėjo gimtinėje Jukiškėje sukurti išskirtinę koplyčią? Su svečiais bendravęs J. Jakštas ne tik išsamiai atsakė į visus šiuos klausimus, bet ir labai asmeniškai bei jautriai papasakojo apie savo kūrybinio gyvenimo kelią.
Renginį tęsė eiles deklamavusi liaudies teatro aktorė, skaitovė Gražina Jarmalytė, taip pat kalbėjo J. Jakšto bičiuliai Angelė ir Petras Telyčėnai. Vakaro kulminacija tapo įspūdingo J. Jakšto testamento ateičiai, kurį sukūrė rašytojas Vytautas Alantas, pagarsinimas ir baigiamasis akordas – visų drauge sugiedota Maironio „Lietuva brangi“.
Pasibaigus renginiui ir susigulėjus įspūdžiams, aplankėme J. Jakštą jo gimtinėje Jukiškėje, kur ir toliau viena po kitos gimsta įspūdingos ąžuolinės skulptūros, bei trumpai pasikalbėjome.
Gerb. Juozapai, kokie Jūsų įspūdžiai po renginio? Kaip jaučiatės?
Manęs neapleidžia pakilus jausmas, kuris, tikiu, lydėtų kiekvieną žmogų. Renginys buvo gražus ir tikrai vertas vadintis aukštosios kultūros renginiu. Galbūt buvo sureikšminta mano veikla, tačiau tą vakarą aš norėjau ir siekiau išskirti bei paryškinti mūsų tautinės kultūros idėją, ją sureikšminti, pakylėti ją virš negatyvios ir labai komercializuotos šiandieninės kasdienybės. Esu sujaudintas ir dėkingas už man parodytą dėmesį – regėjau didelį susirinkusiųjų norą išvysti kažką didingesnio, tauresnio, ir manau, kad jie tai išvydo.
Jūsų gyvenime meninės ir visuomeninės idėjos visuomet ėjo viena šalia kitos, tad šiandienos kontekste negaliu nepaklausti, koks būtų Jūsų palinkėjimas šimtmečio Lietuvai?
Tai – geras ir reikalingas klausimas. Kaip menininkas ir visuomenininkas, norėčiau palinkėti, kad mūsų valstybės šimtmetis būtų deramai pažymėtas ir įprasmintas. Ši sukaktis jau ant nosies, o mūsų valstybė ir visuomenė dar miega. Tikiuosi, kad švenčioniškiams nepritrūks idėjų, kaip atšvęsti tokį svarbų jubiliejų, kad mūsų neištiks idėjinis štilis.
Sugrįžkime prie renginio akimirkų. Švenčionyse susirinko daug Jūsų draugų, palaikančiųjų, minties bičiulių. Tačiau žinau, kad vis dar daug žmonių mūsų rajone Jūsų nepažįsta, ypač – jaunesnioji karta. Ar galėtumėte jiems papasakoti, kas yra Juozapas Jakštas?
Gal ir niekaip nepapasakočiau. Tiesiog gyvenu savo gyvenimą, kaip tėvas, esu laimingas, kad turiu išmintingus ir patriotiškus vaikus. Vadovaujuosi savo principais, deklaruoju meilę Dievui ir Tėvynei Lietuvai su visa jos skausminga istorija, tam dedikuoju visą savo kūrybą. Apie save kalbėti sunku.
Jukiškė – Jūsų gimtinė, Jūsų namai. Čia sukūrėte įspūdingą koplyčią, sodybą išpuošėte stebinančios didybės skulptūrinėmis ąžuolo kompozicijomis. Ar noriai į šį muziejų po atviru dangumi priimate svečius?
Mano sodybos durys atviros visiems, kuriems artimos mano idėjos, kuriems reikšmingas Lietuvos valstybingumas, tremties ir tautos išgyventos kančios dvasia, kuriems nesvetimi 10 Dievo įsakymų. Tačiau mane nuviltų tie lankytojai ir aš nuvilčiau tuos, kurie Jukiškėje tikisi pamatyti medinius velniukus ar grybukus, Karlsonus ar Pūkuotukus. Mano tikslas buvo, yra ir bus parodyti mūsų tautos nuo pagonybės iki šių dienų nueitą kelią. Tad laukiu Jukiškėje visų geros valios žmonių, kuriems brangi Lietuva, jiems brangiausio pasaulyje dalyko – laiko – niekada nepagailėsiu.
