Bendruomenes subūręs žemaitiškas susitikimas
2019 m. sukanka 800 m. nuo pirmojo Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, todėl LR Seimas, pripažindamas Žemaitijos indėlį į valstybės gyvenimą, išlaikant prigimtinę savastį, papročius, tradicijas, savitą krašto istoriją ir kalbą, šiuos metus paskelbė Žemaitijos metais.
Ta proga Smėlynės bibliotekoje lapkričio paskutinį ketvirtadienį Liekupio bendruomenė organizavo paskaitą, skirtą Žemaitijos metams paminėti – „Žemaitija: knygos, žmonės, jausmai“. Joje savo įžvalgomis dalinosi Varnių Žemaičių vyskupystės muziejaus archyvo ir bibliotekos vyr. muziejininkė, straipsnių ir paskaitų autorė Jurgita Gustytė-Ivinskienė.
Į renginį susirinko būrys Žemaičių kultūros draugijos Panevėžio skyriaus, Liekupio ir Senamiestiečio bendruomenės narių, bibliotekos skaitytojų, kuriems Žemaitijos tema įdomi, svarbi ir artima širdžiai.
Žemaitija – išskirtinis istoriškai susiklostęs Lietuvos etninis ir kultūrinis regionas, išsaugojęs ilgą istorinę atmintį, vertybes, savastį. „Žemaičiai turi net neoficialius žemaitiškus pasus, savo tarme kuria poeziją, himnus, rašo knygas... Tačiau kas iš tikrųjų apibūdina Žemaitiją – ar tai žemaitiškas pasas, vėliava, meška..?“, – klausė viešnia.
Savo pranešimą padalinusi į tris dalis, J. Gustytė-Ivinskienė pristatė svarbiausias knygas, kurios sukurtos žemaičių ar Žemaitijoje, paminėjo asmenybes, garsinusius ir leidusius išlikti Žemaitijai, ir galiausiai, kokią įtaką kultūrai, menui daro jausmai. Pranešimą lydėjo gausi vaizdinė medžiaga: knygų faksimilės, Žemaitijos kraštovaizdžio nuotraukos, nusipelniusioms asmenybėms, skirti paminklai ir atminimų lentos ir kt.
Renginio metu, ne tik ausis, bet ir akis džiugino tautiškai apsirėdžiusi Pasakų bobutė iš Biržuvėnų. Etnografijos ir krašto kultūros puoselėtoja, muziejaus įkūrėja, puiki pasakotoja ir ilgametė bibliotekininkė, apdovanota Gedimino ordinu – Aldona Simonavičiūtė juokavo, kad turi šimto metų darbo stažą. Iš viešnios lūpų sodria žemaitiška šnekta liejosi pasakojimai, iš kur kilę, apipinti legendomis ir padavimais, Luokės miestelio, Šatrijos kalno, Virvyčios upės pavadinimai. Išgirdome ir apie Biržuvėnų dvarą, seną ypatingų galių turinčią Pypkenės pušį, stebuklingą šaltinėlį ir akmenyje įspaustą laumės pėdą, šalia kurios ir dabar laumės susirenkančios, todėl nepatariama penktą valandą ryto ten eiti. „Ypač vyrams, nes jei kuris vyrukas laumėms patinka, jos nusiveda jį į pirtį ir negyvai užkočioja“, – teigė Aldona Simonavičiūtė.
Po renginio visi neskubėjo skirstytis, pasiliko jaukiam pašnekesiui prie arbatos puodelio.
