Būtini konkretūs politiniai sprendimai vietoj skambių deklaracijų

Lietuvos politikoje labai daug gudrių žodžių, deklaracijų ir pernelyg mažai konkrečios pagalbos tiems žmonėms, kuriems tikrai reikalinga pagalba, mažai veiksmų, kurie prisidėtų prie visos visuomenės klestėjimo. Tai tikrai nėra vien dabartinės politinės valdžios yda. Gaila tik to, kad tapo jau įprasta, kad valdžios kritikai, vėliau patys atėję į valdžią, be skrupulų perima anksčiau kritikuotas ydas.

Puikiai suprantu, kad artėja treji rinkimai, referendumas ir tai nėra palankus laikas politiniams sutarimams. Prieš rinkimus kiekviena politinė jėga nori įrodyti, kad tik ji sugeba tarnauti žmonėms, o visi kiti – apsimetėliai. Tačiau rinkimai netruks praeiti, o esminės problemos išliks.

Deja, bet mes vengiame sąžiningos diskusijos apie tai, kaip mes norime, kad atrodytų ateities Lietuva? Suprantu, kad labai daug kas priklausys nuo to, ar dalis emigrantų grįš į Tėvynę, ar nustosime mes per metus prarasti po Marijampolę (teigiama, kad kasmet emigruoja tiek žmonių, kiek dabar gyvena Suvalkijos sostinėje). Tikėtina, kad Didžiosios Britanijos išstojimas ir nesėkmingos derybos su ES, gali būti postūmiu daliai ten gyvenančių lietuvių sugrįžti. Tačiau labai norėtųsi, kad jie grįžtų ne į Vilnių, bet į ištuštėjusius regionus.

Turime pripažinti, kad ne tik investicijų ir naujų įmonių pritraukimas lems jų ateitį. Ne mažiau svarbus veiksnys – švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų regionuose ateitis.  Šiandien daug kalbama apie mokyklų bei ligoninių tinklo optimizaciją. Tai esą būtina, jei norime, kad visos investicijos į švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas nebūtų tarsi dykumos laistymas, kai perdžiūvusi dirva sugeria visą vandenį, bet nieko dėl to nesikeičia.

Kita vertus, sąžiningai paklauskime – kai mes galėsime pritraukti naujakurius į regionus, kuriose nebeliks mokyklų ar ligoninių? Ne mažiau svarbus dalykas – ar tai, kas dabar vadinama „optimizacija“, elementariai nepažeidžia Konstitucijoje įrašytos kiekvieno Lietuvos piliečio teisės į nemokamą gydymą ir ugdymą?

Nėra abejonės, kad turime atrasti „auksinį vidurį“ tarp dvejų kraštutinumų: visų paslaugų koncentracijos tik keliuose didžiuosiuose miestuose ir jų išbarstymo po visus regionus, „užsimerkiant“ prieš tai, kad labai dažnai telieka mokyklos ar ligoninės pavadinimas ir tik tiek.

Kiekvienas vaikas, nesvarbu kurioje Lietuvos vietoje gyvena, privalo turėti galimybę įgyti tikrai kokybišką išsilavinimą. Lygiai taip pat, kiekvienas Lietuvos gyventojas privalo gauti kokybiškas ir prieinamas gydymo paslaugas. Tai nereiškia, kad kiekviename kaime privalo būti sudėtinga medicininė technika ir aukščiausios kvalifikacijos gydytojas. Pakaktų to, kad mes sutartume, kad gydymo įstaigos būtų išdėstytos taip, kad, pavyzdžiui, per pusvalandį kiekvienas Lietuvos gyventojas galėtų pasiekti šeimos gydytoją, traumotologą, pediatrą. Jei reikalinga specializuota konsultacija ar gydymas, jis turi taip pat būti pasiekiamas per neilgesnį kaip valandos laiką. Išsamesnių tyrimų laboratorijos, kuriose galima gauti magnetinio rezonanso ar panašias paslaugas, taip pat turėtų būti sutelktos po visą Lietuvą išsidėsčiusiose specializuotose  gydymo centruose. Visas technines ir logistines detales galima tikslinti, bet svarbiausia pati idėja – jei mes, kaip valstybė, įsipareigojame kiekvienam piliečiui teikti būtino gydymo paslaugą, privalome įgyvendinti šį įsipareigojimą ir ne bet kaip, bet kokybiškai. Tai kiekvieno žmogaus konstitucinė teisė, kuri turi būti įgyvendinta, nepriklausomai, kad kažkam atrodo, jog galima „prasisukti“ pigiau.

Kalbant apie mokyklas, turime taip pat pripažinti, kad  dažnai tenka svarstyti ydingą pasirinkimą: arba jokios kaimo mokyklos, arba tokia, į kurią nepavyksta prisikviesti kompetetingų mokytojų, kurioje mokymo procesas tik imituojamas. Supraskime, kad švietimo imitacija degradavusiose mokyklose labai kenkia jų mokiniams. Jų atskirtis nuo tų, kurie gauna geresnį išsilavinimą, dar labiau padidėja. Kita vertus, visiškai nenormalu, kai kaimo vaikai privalo keltis sulig aušra ir kelias valandas keliauti, idant pasiektų mokymo įstaigą. Turime aiškiai apsispręsti kokių toliausiu atstumu kiekvienam vaikui gali būti mokykla ir pagal tai modeliuoti visą tinklą. Kitas žingsnis – kur kas daugiau lėšų skirti „silpnesniems“ mokykloms, siekiant, kad išsilygintų bendras lygis. Dar vienas labai svarbus dalykas – šiandien didžiausios investicijos keliauja į aukštasiais mokyklas. Geroji užsienio praktika rodo, kad tai neteisinga – didžiausios investicijos turi būti skirtos ikimokykliniam ir pradiniam lygmeniui, nes būtent čia suformuojami vaiko mokymosi įgūdžiai, padedamas pagrindas ateičiai.

Pažįstu labai daug jaunų žmonių, kurie gyvena Vilniuje ir čia augina vaikus vien dėl to, kad baiminasi, jog regionuose negalės kokybiškai pasirūpinti savo vaikų sveikata ir mokymu. Jei ne ši baimė, jos jau seniai būtų persikėlusios į regionus, augintų vaikus švaresnėje aplinkoje ir būtent regionuose bandytų verslauti.

Aišku, šiandien regionams labai reikia ir naujų darbo vietų, investicijų į modernesnę infrastruktūrą. Tačiau dar Motina Teresė išmintingai sakė: jei šiandien negali išspręsti šimto problemų, išspręsk bent vieną. Taip pat ir regionuose pradėkime nuo to, kad kiekvienam žmogui pasakykim: padarysim viską, kad valstybė užtikrintų kokybiškas gydymo ir švietimo paslaugas, nesvarbu, kaime ar miestelyje, ar vienkiemyje gyvenat.  Tai būtų. Kur kas konkrečiau ir veiksmingiau nei skambios deklaracijos apie regionų politikos modelius ir visokios baltosios knygos.

Tekstas skelbiamas, kaip politiko veiklos viešinimas.

Už. Nr. AN-006