Darbe su vaikų negalios paliestomis šeimomis – Islandijos specialistų patirtis
Trečdalį milijono gyventojų turinti Islandija artima Kaunui ne vien šiuo populiacijos rodikliu. Dar svarbesnė bendra savybė – rūpestis žmonėmis, ypač tais, kuriems pagalbos ranka reikalinga labiausiai. Siekiant tobulinti šias socialines paslaugas, Kaune surengtas susitikimas su kolegomis iš Islandijos. Svečiai pasidalino patirtimi dirbant su šeimomis, auginančiomis neįgalius vaikus.
„Socialinių paslaugų sistema Lietuvoje kuriama nuo nepriklausomybės atgavimo ir lyginant su sovietiniu laikotarpiu, šioje srityje nemažai nuveikta. Praktiškai nuo nulio buvo sukurtos visos paslaugos įvairių socialinių grupių žmonėms. Vis tik kai kurios sritys vis dar nėra pakankamai išplėtotos. Viena iš tokių – pagalba šeimoms. Nors pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie paslaugas vaikams ir šeimoms, intensyviai peržiūrima paslaugų sistema, vis tik tenka pripažinti, kad pagalbos vis dar nėra pakankamai. Dar sudėtingesnė situacija kalbant apie paslaugas, teikiant pagalbą šeimoms, auginančioms negalią turinčius vaikus“, – teigia Kauno miesto mero visuomeninė patarėja socialiniais klausimais dr. Laura Varžinskienė.
Pasak jos, nūdienoje nebepakanka sisteminio požiūrio į šeimą, kuomet pagalba dažniau teikiama vaikui, atsiejant ją nuo pagalbos šeimai, kurios apskritai trūksta. Esą tėvai stokoja informacijos, jiems stinga palaikymo ir pagalbos išlaikant sėkmingą šeimos funkcionavimą. Be to, šeimoms trūksta materialinių išteklių pritaikant aplinką vaiko negaliai, įsigyjant technines priemones, atokvėpio paslaugų, leidžiančių kitiems šeimos nariams pasirūpinti savo poreikiais.
Tai ypač aktualu atokesnių miestelių ir provincijos gyventojams, mat dar sudėtingesnė situacija, anot L. Varžinskienės, susidaro vaikui pradėjus lankyti ugdymo įstaigas: „Jos ne visada turi galimybes skirti asistentus ir neretai auklėtinis paliekamas nuošaly arba būna priverstas kartu su šeima ar vienas keltis mokytis į didesnį miestą, kur veikia specializuotos ugdymo įstaigos. Atskirtas nuo namiškių vaikas patiria didelį stresą, kai pagal raidą jam šeima yra būtina.“
Pasidalinti patirtimi dirbant su neįgalius vaikus auginančiomis šeimomis į Kauną atvyko šios srities ekspertės, Islandijos valstybinio diagnostinio centro vadovė Solveig Sigurdardottir. Pasak jos, greta įprastų gydymo įstaigų specialiai darbui su negalios paliestais vaikais prieš tris dešimtmečius Islandijoje buvo įkurtas Valstybinis diagnostikos centras. Čia teikiamos paslaugos vaikams iki pilnametystės ir jų šeimos nariams yra visiškai nemokamos – finansuojamos iš valstybinio socialinio draudimo fondo. Svarstoma pacientų amžiaus ribą nuo 18 metų pratęsti iki 24, kad reikiamos kvalifikuotos pagalbos sulauktų ir jaunuoliai bei jų šeimos.
Centre dirba pediatrai, psichologai, elgesio specialistai, specialiai paruošti priešmokykliniai pedagogai, logopedai, socialiniai darbuotojai. Socialiniai pedagogai, dirbdami su mažais vaikais, imasi ankstyvosios edukacinės veiklos. Būtent ikimokyklinio ugdymo procesas čia laikomas ypatingai svarbiu. Pasak S. Sigurdardottir, nepaisant institucinės pagalbos, labai svarbu stiprinti ir bendruomenines paslaugas, kuriant palankią aplinką ne tik neįgaliems vaikams, bet ir ištisoms juos auginančioms šeimoms.
Vertinant vaikų sveikatos būklę, Islandijos specialistai pasitelkia tarpdisciplininę terapiją, ankstyvąją diagnostiką ir klinikines paslaugas, kad problemos būtų identifikuotos kuo greičiau. Kiekvienu atveju dirba 5-7 skirtingų sričių profesionalai. Šiame etape itin skatinamas ir aktyvus tėvų įsitraukimas , jiems teikiamos konsultacijos apie vaiko negalios priežastis, prigimtį, prognozes bei galimybes jiems padėti. Be to, tėvai dalyvauja tiek priimant sprendimus dėl gydymo strategijos, tiek ir teikiant konkrečias paslaugas. Visa tai gali vykti ne vien įstaigoje, bet ir jų namuose.
Kaune jau antrus metus iš eilės rengiama programa „Iniciatyvos Kaunui“. Jos dėka darbui su neįgaliaisiais pasitelkiamas trečiasis sektorius – nevyriausybinės organizacijos teikia paraiškas projektams rengti, kuriais būtų plėtojamos socialinės paslaugos, skirtos ne vien negalios paliestiems vaikams, bet ir jų artimiesiems.
