Dideli darbai prasideda nuo mažų
Lietuvos žemėlapyje Vajasiškį sunkiai rasi: mažytis kaimelis, kuriame šiandien registruoti tik 33 žmonės, neturi jokio kultūros židinio. Nėra net parduotuvės… Sakysite: Neįdomu? Bet… STOP. Pasisemti dvasios atgaivos atvažiuoja žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių.
Su aktyvia Vajasiškio bendruomenės pirmininke Genovaite Sarokina kalbėjomės tądien, kai jau išvaryta iš mūsų kiemų žiema, rodos, panoro įrodyti, kad ji ne laiku išprašyta ir todėl taip aktyviai dengė žemę, ausdama baltą nėriniuotą apklotą.
„Senolių kaimo“ idėja atsirado visai iš netyčių. Buvo pasiūlyta dalyvauti VšĮ Ignalinos AE regiono plėtros agentūros programos projekte „Teminiai kaimai“, kurį įgyvendino Lietuva su Latvija. Sėkmingai sudalyvauta. Taip ir atsirado Senolių kaimas: kaimas kaime.
G. Sarokina šypteli: šiam kaimui – 6 metai. Dabar Zarasų rajone esantys Lieptų kaimas Antalieptėje ir Senolių kaimas Vajasiškyje bei Paukščių Cijonuose kaimas (Ignalinos rajone) – sudaro Pasakų kaimo trejybę.
Senolių kaimo veikloje dalyvauja virš 20 žmonių. Tai nėra vien tik Vajasiškio kaimo žmonės. Jis suvežami ir iš kitur – iš aplinkinių kaimelių (tuo labiau, kad Vajasiškis „ant rubežiaus“). Šio kaimo sezonas prasideda pavasariop ir dirbama iki rudens: šiemet labai palanki žiema buvusi, tai edukacinės veiklos dar ir gruodį vyko.
„Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų“, – kažkada sakė Alberas Kamiu. Šios bendruomenės veikla taip pat įgauna pagreitį: „Štai jau balandžiui užsakymą turime“, – šypteli bendruomenės pirmininkė, senolių kaimo siela, ir priduria, jog daugiausia veiklos, užsakymų būna per išeigines. „Mūsų tikslas – atvažiavusiems parodyti paprastą senolių buitį ir būtį. Iki šiol labai mieli iš vaikystės išlikę giminių vakarojimai: taip ir darbus kartu nudirbdavę, ir naujienas pasipasakodavę, ir nuoširdžiai išsikalbėdavę. Nereikėdavo anksčiau žmogui nei daktarų, nei psichologų – bendravimas tikresnis, nuoširdesnis būdavęs, todėl ir depresijos niekas nežinojo. Labai norisi, kad atvažiavę iš didmiesčių galėtų pamatyti kaimo tradicijas: mediniais stalo įrankiais pavalgytų, išvystų, kaip audžiama, verpiama, šaukštai drožiami, vilnos kedenamos, šluotos rišamos ar virvės vejamos. Daugelis miesto žmonių prisipažįsta, kad to jau nėra matę, ar tik vaikystėje, todėl nori apie tai savo vaikams, anūkams papasakoti. O atvažiavę, pamatę, vienbalsiai tvirtina, kad tai buvusi tokia dvasios atgaiva, kokios seniai neturėję. Juk čia galima ir šventes švęsti. Širdin įstrigo, kai buvo švenčiamas vilniečio 12 metų berniuko gimtadienis. Išvažiuojant laimingas vaikas ištarė: „Tokio gimtadienio dar neturėjau“.
Bendraujama su „Kiveda“, kelionių agentūromis. Todėl grupės turistų būna. Ir ne tik iš Lietuvos (jau lankėsi 9 šalių grupės). Labiausiai įsiminusi indų studentų grupė, viešėjusi per Atvelykį“.
Tačiau ne vien Senolių kaimu džiaugiasi Vajasiškio bendruomenės pirmininkė, bet ir labai stipria, draugiška savo bendruomene. Kokia ta bendruomenė? Jos narių – virš 70. Jai – jau 9 metai. Kol ji nebuvo įkurta, nereikalingas buvo ir pastatas. Apleistas, apgriuvęs. Įkūrus bendruomenę, viskas vyko žaibiškai: visi puolė tvarkytis. Genovaitė prisimena, kaip teko pastatą apdažyti: kiekvienas laiko suradęs valandžiukę vis čia lėkė. Sunku nupasakoti. Gal kažkaip margokai nudažytas pastatas atrodė – juk neįgudusios rankos neįprastą darbą nevienodai darė. Bet dažų atspalvis greit suvienodėjo.
Stengiamasi pastebėti kiekvieną: jubiliejaus proga iškilmingai sveikinamas bažnyčioje – čia jos veikla ypatingai svarbi: Kiekvienam žmogui reikia dėmesio. Negali nereikti. Juk gyvi esame. Didžiausias lobis – Emilis. Dabar jis jau didelis – 7 metų. Jis – nuostabiausias pasakorius. Nė nemirktelėdamas drąsiai papasakos visiems apie bulundį, vėją. Gražia, tikra tarmiška šnekta. Na, o vyriausia – Vitalija Gaidamavičienė. Džiugu, kad mielai dalyvauja ir tautodailininkai Gediminas ir Rita Kairiai. Šaukštų drožimas, dubenėlių skobimas – jų veikla. Daugelio atvažiavusių nė nutraukti negali – taip aplimpa, žiūrėdami, kaip darbai vyksta. Visada galima lauktuvėms ir suvenyrų įsigyti: čia yra veliančių, mezgančių, drožinėjančių…
„Visi žmonės man yra lygūs. Supranti, kad negali būti vienodi: skirtingi gebėjimai, veikla ir daro mus įdomius: viena – audžia, kita – paušteliu čirena, o trečias taip gerai pasakoja – supranti, kad sunkiai kas bepakeistų. Visus mylinti. Grįžtamasis ryšys labai greit pajuntamas, jei atvira širdimi eini pas žmogų. Visi žmonės yra artimi. Kalbant, bendraujant visada galima rasti išeitį, sutarti, išspręsti. Taip ir takelį surandi… O jis ir yra didžiojo kelio pradžia. Na, jei visiškai vienas jaustumeisi – gal ir nebūtų šito kaimo? Juk čia svarbiausia bendrystės dvasia. Aš myliu visus. Negaliu nemylėti. Jie artimi man. Čia gimiau, augau. Juk gražiausi metai čia prabėgo. Mes viską darome patys. Gal todėl viskas gerai pavyksta… Argi gali žmogus, darydamas sau, kenkti, būti nesąžiningas?“ – retoriškai nuskamba G. Sarokinos klausimas. Jo prasmę supranti labai greitai. Reiškia, čia jaučiama ne tik bendruomenės erdvė, bet ir bendrystės dvasia, plevenanti taip aiškiai, kad negali būti jokių kitų tiesų ir suvokimo. Ne veltui prancūzų rašytojas, dramaturgas A. Fransas akcentavo: „Gyventi – reiškia veikti“.
Bendruomenės pirmininkė negailėjo pagyrų žmonėms: „Iš tiesų visi labai atsakingi: pasakė – padarė. Su jais labai lengva. Kiekvienas žino savo darbą ir pareigas, tai ir atlieka. Jie visi tokie paprasti. O kuriems nepritinka, tie ir nedalyvauja“, – sakė Genovaitė.
Bendruomenės teritorija didelė, darbų labai daug, visur reikia suspėti. Šiame krašte retas kuris iš pašalpų gyvena. Ir, anot seniūno, tai kraštas, kuriame niekas neprašo pagalbos. Supranti, nuvilnijęs bendrystės jausmas yra labai stiprus – buriantis, vienijantis, padedantis. Štai rudenį jau keleri metai, kai skelbimų lentoje iškabinama, kokia teritorija kuriai šeimai tvarkyti priklauso. Ir džiugu, kad nereikia eiti prašyti, netenka ir kartoti. Todėl gali pasirodyti, kad ruduo į Vajasiškį lapų neprineša, ar tiesiog čia išmanieji vėjai siaučia, juos patys dailiai į krūveles sudėliodami…
Kai esi išgirstas, norisi stengtis – atsidėkoti visiems, o tuo pačiu ir daryti gerus darbus dėl visų. Štai kapinėse yra įvesta ir elektra, ir vandentiekis. Patys bendruomenės žmonės nusipirko pastatą, kur įrengta šarvojimo salė (išeinant madai, kad velionis šarvojamas namuose, ši patalpa kaimuose labai reikalinga). Minimos Vajasiškyje visos šventės. Paprastai, kukliai. Bet tai ir yra nuoširdžiausia, nes gražu ir tikra. Taip, kaip šventė tėvai, seneliai – ta dvasia išsaugota (atgaivinta) ir dabar, be pompastikos. Bet prie kiekvienos prisiliečiama širdimi. Gal todėl ją dar labiau suvirpina? Per Jonines jau daugel metų sulaukiama svečių – remia buvusi kraštietė Marytė Petrokaitė. Yra koncertavęs V.Noreika, V.Genytė, L.Mikalauskas…
Per Vėlines iš bažnyčios visi su žvakelėmis eina į kapines: uždegti artimam, kaimynui. Ir būtinai tam, kurio kapelis šįsyk jau nebepaženklintas artimojo dvasios ugnele. Gal jau nebėra jo artimųjų, galinčių atvykti. Šiandien čia prisiminti visi – maldoje, žvakelių liepsnoje. Vajasiškio kapinės tampa didžiuliu miestu: atmintis nematomomis gijomis sujungia dabartį su praeitimi, nutiesdama mielas bendrystės linijas ir ateičiai: jaunimas turi matyti prasmingas tradicijas.
Motinos dieną visos Motinos bažnyčioje gauna po gėlės žiedą. Labai jautri šventė, suvirpinanti iki sielos gelmių.
Genovaitė apie kiekvieną bendruomenės narį, apie kiekvieną šventę galėtų pasakoti nesustodama – visus pažįsta, visi jai tokie artimi ir mieli. Nesvarbu, kad ne visi Senolių kaimo veikloje dalyvauja – kas ūkininkauja, kas dirba, tačiau, jei tik reikia padėti – iš pusės žodžio visi supranta: kas darbu, kas produktais, savo patarimais paremia. Tai ir yra svarbiausia, kai jauti gyvastį – meilę, pagalbą. Šiandien ypatingai supranti, koks teisus buvo I. Dmitrijevas, teigdamas: „Atkaklumas – pasisekimo laidas“.
O kokia ji, Genovaitė? Apie save kalbėti, ji sako, sunku. Ji tik džiaugiasi, kad ją palaiko bendruomenė, kad visada supranta… Ką mėgstanti? Vasarą. Žalią spalvą ir bulbas su lupynom. O kadangi, taip jau likimas lėmė, kad namuose ji ir gaspadorius, ir gaspadinė, laiko sau nebeturinti: jis garuote išgaruoja – vasarą pievose žolynus rankiojant, žiemą mezginio akis skaičiuojant. Tiesa, nepaminėjau, dar ir pyragus mėgstanti kepti, bet tik tuos, kur „žaisti“ nereikia… Ir lyg netyčia garsiai suabejojanti: „Nesuprantu, kaip kiti laiko neturintys kur dėti?“ Į jos rankas nusėdusios visos laiko kruopos virsta prasminga veikla – mintimis, nuveiktais darbais. Juk darbo numesti negali – retoriškai nuskambėjęs posakis įgauna motyvacijos reikšmę.
Nuoskaudų nesinešiojanti ir pykčio nelaikanti moteris supranta, kad ne veltui nuogąstaujama, jog kaimai miršta. Bet jei nieko nedarysi, kad jie išliktų, jie ne tik mirs, bet visiškai išnyks. Kaip išnyksta iš mūsų vyresnės kartos gyvenimo tai, kas buvo kasdienybė. Išeina palengva, rodos, neskausmingai – kasdienybės karuselėje besisupdamas to nė nepastebi… ir tik vėliau, supranti: ne viskas jau atitaisoma. Reikia burti, vienyti kaimą, kad galima būtų parodyti tai, ką matėme, kuo gyvenome. Bet… „kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą“, – dėstė brazilų rašytojas Paulo Coelho.
Senolių kaimo bendrystės mintį audžianti Genovaitė žino: idėjos gimsta dirbant. Todėl savo laiko neskaičiuojanti, širdies šilumos ir svajonių – taip pat. „Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų“, – teigė nuostabusis mąstytojas Paulo Coelho. Norėtųsi pridurti: jei tokios svajonės dovanoja kitokį gyvenimą visai bendruomenei, jos įgauna ypatingą svarbą: bendrystės aurą, meilės prasmę ir džiaugsmo skonį.
