Gal vienąsyk baikite pliupti niekus ir pažvelkite į faktus ir skaičius?

Užkniso juodai. ​Jau gana! Aišku, sakysite, nereikia kreipti dėmesio, čia politika pramaišiui su žiniasklaida, prasidėjusi rinkimų kampanija, viešieji ryšiai. Tačiau juk nei politika, nei žiniasklaida neatima sveiko proto, sugebėjimo kritiškai mąstyti, analizuoti! Neištrina atminties, nepanaikina padorumo. Kiek galima neatsakingai, atsiprašant, pliurpti viešoje erdvėje, kalti į žmonių galvas akivaizdžiai klaidingus teiginius, ypač per visuomeninį transliuotoją?

Naujausioje LRT laidoje „Svarbios detalės“ žurnalistė Indrė Makaraitytė, paprašyta ką nors viltingo pasakyti Lietuvos žmonėms, palinkėjo blaivaus proto ir susilaukė studijos žiūrovų plojimų. O prieš kelioliką minučių toje pačioje laidoje ta pati žurnalistė formuluoja klausimą, „kokios buvo ankstesnės socialdemokratų Vyriausybės struktūrinės reformos“ ir pati pergalingai atsako – „jų nebuvo“!

Klausau ir galvoju: arba ši žurnalistė visiškai nenutuokia, ką reiškia žodis „reforma“, juolab „struktūrinė“, arba jai atminties segmento „2012-2016 metai“ užtemimas. Arba dar blogiau: viską ji supranta ir XVI Vyriausybės darbo metus puikiai pamena, tačiau turi išankstinę, šališką, faktus ignoruojančią nuomonę, kurią pirmai progai pasitaikius visiems perša ir blaivus protas čia, kaip sakoma, „ne prie ko“.

Juk negali būti, kad tokio proto žurnalistė būtų neinformuota, jog praeitų metų pavasarį Europos Komisija (EK) pripažino Lietuvos įgyvendinamą socialinį modelį, įskaitant ir naująjį Darbo kodeksą, „struktūrine reforma“ ir leido taikyti išlygą, skaičiuojant viešųjų finansų deficitą. Kad EK patenkino Lietuvos prašymą pasinaudoti Stabilumo ir augimo pakto lankstumo nuostata, nes planuojamos esminės reformos pensijų sistemos ir darbo santykių srityse gali turėti „teigiamą poveikį ilgalaikiam viešųjų finansų tvarumui ir užimtumo didėjimui“. Argi tai nėra mano vadovaujamos XVI Vyriausybės pradėtos struktūrinės reformos pozityvus ir nešališkas įvertinimas?

O darbas, turiu pasakyti, buvo atliktas milžiniškas. Reikėjo aktyviai veikti Trišalėje taryboje, derinti dirbančiųjų ir darbdavių interesus, įveikti didžiulį pasipriešinimą tiek išorėje, tiek viduje. Štai kad ir Algirdas Sysas, tuometinis Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas, vietoj to, kad būtų padėjęs, pagelbėjęs, veikęs konstruktyviai, Darbo kodekso priėmimo procesą visokeriopai stabdė, tiesiog torpedavo, dabar jis tą atvirai pripažįsta. Ir LSDP gretose jis toks, deja, buvo ne vienintelis.

Tačiau mums, nežiūrint į tuomet jau įsibėgėjusią Seimo rinkimų kampaniją, pavyko pasiekti lemiamą proveržį ir džiugu, kad tai buvo pastebėta žvelgiant iš Briuselio.

Kada sveikas protas nugalės ir tai bus adekvačiai įvertinta Lietuvoje, sunku pasakyti, tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad toks laikas tikrai ateis, nežiūrint į juodas kai kurių suinteresuotųjų pastangas.

Kitas struktūrinis dalykas, kurį padarė mano vadovaujama Vyriausybė ir kurio reikšmę ilgalaikėje perspektyvoje sunku pervertinti – euro įvedimas. Vyriausybė padarė viską, kad ši struktūrinė reforma būtų įgyvendinta kuo mažiau skausmingai šalies gyventojams ir verslui. Siekiant minimizuoti neigiamą poveikį skurdžiausiai gyvenantiems gyventojų sluoksniams euro įvedimo išvakarėse buvo padidinta minimali mėnesinė alga, inicijuotas Geros verslo praktikos, įvedant eurą, memorandumas, kuriuo Lietuvos įmonės, verslo asociacijos, verslininkai įsipareigoja sąžiningai perskaičiuoti kainas ir nedidinti jų prisidengiant euro įvedimu.

Beje, mes niekada nesakėme, kad kainos po 2015 m. sausio 1-osios apskritai nekils, mes tik deklaravome siekį valdyti pereinamąjį laikotarpį ir išvengti prekių ir paslaugų kainų didinimo perskaičiavimu pasinaudojant kaip pretekstu. To pasiekti mums iš dalies pavyko, beveik metus kainos santykiškai išliko stabilios.

Komunikacinėje erdvėje sekėsi prasčiau ir kainų (ypač paslaugų kainų) svyravimus mūsų politiniai oponentai išnaudojo savo naudai. Būtent dėl politinę konjunktūrą aptarnavusių viešųjų ryšių kurį laiką ir mūsų Vyriausybė, įvedusi eurą, ir pats euras tapo kone visų ekonominių bėdų priežastimi. Tačiau, naujausios „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, Lietuvoje palaikymą eurui išsako 68 proc. apklaustųjų (Pastaba: aš radau, kad 61 proc.). Kas dar Lietuvoje turi tokį aukštą pasitikėjimo reitingą? Ir ar galima, turint blaivų protą, euro įvedimą pavadinti nesėkminga struktūrine reforma?

Euro įvedimas ir XVI Vyriausybės finansinis atsakingumas labai pagerino Lietuvos ilgalaikio skolinimosi perspektyvą – 2015 m. pavasarį Moody`s agentūros reitingas nuo Baa1 padidintas iki A3, Lietuva skolinosi istoriškai mažomis palūkanomis – vidutiniškai nuo 0,85 proc. iki 0,87 proc.

Beje, svarbu ir tai, nuo kokių startinių pozicijų mes pradėjome savo reformas. 2008 m. pabaigoje į valdžią atėjusi Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, karštligiškai pasiskelbusi esanti antikrizine, per vieną naktį sujaukė visą mokesčių sistemą. Tai taip pat buvo struktūrinė reforma, kurios To neigiamas pasekmes galima būtų sulyginti su pačios finansų krizės poveikiu. Po prezidentės Dalios Grybauskaitės viešo pareiškimo esą skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) būtų tolygu politinei impotencijai, A.Kubiliaus Vyriausybė pradėjo skolintis tarptautinėse rinkose dvigubai brangiau nei tuomet galėjo pasiskolinti iš TVF. Valdžios sektoriaus bendroji skola išaugo daugiau nei 2 kartus ir 2012 pabaigoje pasiekė 13,264 13,439 mlrd. eurų. Man pradėjus dirbti premjeru valstybės skola buvo 40 proc. BVP lygio ir aš dar dabar jaučiu tuos šiurpuliukus, kai akivaizdžiai suvokiau visą padėties rimtumą.

Krize prisidengusios A.Kubiliaus Vyriausybės reformos ne tik padidino socialinę atskirtį, nuskurdino ištisus gyventojų sluoksnius, bet ir iš esmės veikė už įstatymų ribų. Ir tai nėra kokio blaivaus ir pusiau blaivaus proto apžvalgininko nuomonė, tai nustatė Konstitucinis Teismas. Todėl kiekvieną kartą, kai kas nors viešoje erdvėje ima pliurpti apie reformatorišką A.Kubiliaus Vyriausybę, būtina pridurti „Vyriausybę, sąmoningai pažeidinėjusią Konstituciją.“ Ir dar papildyčiau – „šiurkščiai“, nes A.Kubiliaus Vyriausybės nariai, tiek tuometinė dešinioji dauguma Seime ne kartą buvo perspėta, kad jų sprendimai akivaizdžiai pažeidžia Pagrindinį šalies įstatymą, kad keliolika įstatymų, buldozerio principu priimtų Seime yra prieštaraujantys Konstitucijai, tačiau jie arogantiškai laikėsi savo.

Beje, visus konservatorių vyriausybės sprendimus, antikonstitucinius taip pat, laimino prezidentė D.Grybauskaitė, kuri taip pat žinojo, kad jie Konstitucijai prieštarauja. Tad ar galima A.Kubiliaus Vyriausybės reformas vadinti struktūrinėmis? Taip, galima! Nes jos pažeidė mūsų valstybės teisinę struktūrą, jos Pagrindinį įstatymą ir To pasekmes mes jaučiame ligi šiol.

Po Konstitucinio Teismo sprendimo mūsų Vyriausybė privalėjo kompensuoti neteisėtai sumažintas pensijas ir išmokas. Tai buvo tikrai nemaža našta valstybei. Taip pat prisidėjo Rusijos embargas Lietuvos eksportui (nuo 2014 m. vasaros), įsipareigojimas prieš NATO partnerius atkurti šalies gynybinius pajėgumus (A. Kubiliaus vyriausybė taip nuvarė krašto apsaugą į nesaugumo zoną, kad jai buvo skiriama mažiau nei vos 1 proc. nuo BVP). Šie veiksniai gerokai pristabdė mūsų ekonominę-socialinę plėtrą ir tai privalo turėti galvoje tie, kurie mūsų situaciją lygina, pavyzdžiui, su Latvijos. Latvija kreipėsi į TVF ir skolinosi tris kartus mažesnėmis palūkanomis. Latvijos Vyriausybė nestūmė antikonstitucinių įstatymų, o pas mus, deja, buvo priešingai.

Tačiau ir tokioje situacijoje mano vadovaujama Vyriausybė per ketverius metus padarė tikrai nemažai. Vidutinė alga išaugo daugiau nei 100 eurų, nuo 647 iki 757 822 eurų. Minimali mėnesinė alga (MMA) buvo pakelta net penkis kartus – nuo 290 246 iki 380 eurų. Padidintas neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD) nuo 166 136 iki 200 eurų, o papildomas NPD už kiekvieną vaiką padvigubintas – nuo 29 60 iki 120 eurų.

Suprantama, žemų pajamų problema išspręsta nebuvo, bet padarėme viską, ką leido tuometinės galimybės.

Ne tik pradėjome per A.Kubiliaus vyriausybės neteisėtai sumažintų pensijų kompensavimą, bet ir dukart jas pakėlėme. Mes rekordiškai sumažinome nedarbą (nuo 13,4 iki 7,6 proc.), padidinome užimtumą, ypač tarp jaunų žmonių.

Pakėlėme viešojo sektoriaus darbuotojų algas: nuo 2016 m. socialinių paslaugų darbuotojų – 15 proc., kultūros ir meno darbuotojų (per tris kartus) – vidutiniškai 71 euru; dukart darželių auklėtojams ir priešmokyklinio ugdymo pedagogams – iš viso 15 proc. (2015 m. – 5 proc., 2016 m. – 10 proc.); pedagogams, jauniems pradedantiesiems mokytojams, policininkams ir ugniagesiams, gydytojams ir slaugytojams.

Beje, kai dabar girdžiu ministrą pirmininką Saulių Skvernelį, drąsiai apibendrinantį esą socialdemokratų Vyriausybė per ketverius metus su biudžetininkų atlyginimais nieko nedarė, galiu tik pastebėti, jog toks drąsus premjeras yra būtent todėl, kad atėjo jis į Vyriausybės rūmus ne po Andriaus Kubiliaus, o po Algirdo Butkevičiaus, kurio vadovaujamas ministrų kabinetas gerokai prisidėjo prie to, kad jau yra, iš ko tas algas kelti.

Reikia suprasti, kad kiekvienas laikotarpis turi savo iššūkių, kurie reikalauja labai konkrečių sprendimų, kurie neįmanomi kitomis sąlygomis ar aplinkybėmis. Mes pajudinome A.Kubiliaus laikais mirties taške įstrigusią daugiabučių renovaciją. Pagal mūsų Vyriausybės įdiegtą daugiabučių namų programą nuo 2013–2016 m. Lietuvoje atnaujinta daugiau kaip 1000 1500 daugiabučių, o per rekordinius 2016 metus – net 769. Vien per 2015 juos modernizuota daugiau namų nei per ankstesnius 8 metus: 2005–2012 m. pagal šią programą Lietuvoje atnaujinti 479 namai. Tai buvo reikšmingas proveržis, gerokai stimuliavęs mūsų ekonomiką.

Mums pavyko padaryti išties istorinį proveržį, didinant Lietuvos energetinį saugumą. Mūsų Vyriausybė galutinai įgyvendino A.Kubiliaus laikais įstrigusį suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektą. 2016 m. pradžioje baigėme ir 453 km ilgio „NordBalt“ su Švedija bei 500 megavatų (MW) galios „LitPol Link“ su Lenkija elektros jungčių statybą. Paleidome „Rail Baltica“, didžiausią, kada nors vykdytą transporto projektą Lietuvoje, gerokai padidinantį mūsų šalies infrastruktūrinį saugumą. Ir tai tik dalis struktūrinių reformų, kurias pavyko realizuoti.

Vis dėlto įdomu, ar politikos apžvalgininke prisistatanti I.Makaraitytė, savęs pasiteiraujanti apie struktūrines XVI Vyriausybės reformas ir sau pačiai atsakanti, jog jų nebuvo, bent viena ausimi yra girdėjusi apie tai, ką dabar vardiju.

Tiesą pasakius, ne pati I.Makaraitytė čia svarbi, jai tegalima palinkėti blaivaus proto. Lietuvoje, deja, yra nemažai įtaką žmonių protams darančių politikos „žinovų“, nesivarginančių išsiaiškinti faktų, patikrinti skaičių, pastudijuoti programų ar ataskaitų, migruojančių po skirtingas žiniasklaidos priemones ir apeliacijų nepakenčiančiu tonu dėstančių savo niekuo nepagrįstas „tiesas“. Ir tai užknisa juodai! Gal jau pakaks? O tiesa yra paprasta, ji paremta skaičiais ir faktais: mes, XVI Vyriausybės kabinetas, per savo kadenciją patikimai sutvirtinome valstybės ekonomikos pamatus – jie atlaikė išorės sukrėtimų poveikį, vidaus įtampą ir sudarė palankią aplinką klestėti sąlygas verslui operatyviai persiorientuoti į naujas rinkas. Ir šiandienos ekonominis augimas, pirmasis per atkurtos Lietuvos istoriją perteklinis biudžetas žymia dalimis yra ir mūsų atsakingos, subalansuotos veiklos, mūsų struktūrinių reformų rezultatas.