Gyva atmintis prabilo Radviliškyje
Gedulo ir vilties diena Radviliškyje prasidėjo šventomis mišiomis, skirtomis Gedulo ir vilties dienai, Radviliškio Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Po jų radviliškiečiai susirinko prie Trijų kryžių kompozicijos, simbolizuojančios ištremtųjų viltį ir patirtą skausmą.
„Kaip filmą atsimenu tą naktį. Visi verkiam, mama daiktus krauna, vieną daiktą ima, kitas iš rankų krenta. Prisikasėm bulvių maišą, jau rugsėjis buvo, kelias žąsis įsimetėm, vagone jau jas nukirto. Buvom pripažinti kaip perspektyvi šeima, man darbingo amžiaus visi buvom. Papuolėm į patį neturtingiausią kolūkį. Buvom vadinami buržujais, mat mes, vaikai, paltus turėjome. O šaltis ten apie minus 50 laipsnių. Jei minus 30, tai jau šilta buvo“, – toks pasakojimas iš Staselės Janušonienės lūpų skambėjo Gedulo ir vilties dieną prie Trijų kryžių kompozicijos susirinkusiems radviliškiečiams. S. Janušonienė – tremtinė, puikiai pamenanti 1951 metų rugsėjo 20-ąją, kai ją, kartu su šeima, sulaukusią vos 14 metų, ištrėmė į Irkutsko sritį, Troicko kaimą. Ten ji išbuvo lygiai septynerius metus.
Gedulo ir vilties dienos minėjime dalyvavęs Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis pakvietė visus prisiminti tuos, kurie negrįžo, gerbti tautos atmintį ir drauge kurti naują Lietuvą. „75-eri metai prabėgo nuo tos dienos, kai Sovietų Sąjungos represinės struktūros pradėjo organizuotus masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į atokias šiaurines Sovietų Sąjungos teritorijas. Šiandien čia esame tam, kad prisimintume savo tautos istoriją, jos neužmirštume, ir drauge eitume į priekį, vedami mūsų tėvų ir senelių stiprybės“, – sakė jis.
Meras Antanas Čepononis, mero pavaduotojas Kazimieras Augulis, Radviliškio parapijos klebonas Tadas Rudys, Radviliškio miesto seniūnas Leonas Grigaliūnas, šauliai, tremtiniai, radviliškiečiai bei visi norintys pagerbė pirmųjų masinių trėmimų bei sovietmečio aukų atminimą: padėjo gėlių, uždegė žvakes prie Trijų kryžių memorialo, tylos minute pagerbė prieš 75 metus Sibiro platybėse žuvusius lietuvius.
Politinių kalinių ir tremtinių choro „Versmė“, vadovaujamo Rasos Gasiūnienės, atliktoms tremtinių dainoms neliko abejingų. Choristai, apsirengę to laikmečio rūbais, puikiai iliustravo 1941 metų Lietuvą. Jie pavirto ūkininkais, mokytojais, kariais, tarnautojais, paprastais Lietuvos žmonėmis, kurie 1941 metų birželio 14 dieną gyvuliniais vagonais buvo ištremti iš savo namų. Vieni – numirti, kiti išlikti ir pranešti pasauliui apie baisybes, kurias gali patirti ir ištverti žmogus. Mokinių apie tremtį sukurtais eilėraščiais į susirinkusiuosius prabilo Radviliškio miesto kultūros centro vaikų teatro grupės „Išdykėliai“ (vadovė Daiva Sirutienė) nariai.
