Gyvenamosios aplinkos poveikis sveikatai

Aplinka, kurioje gyvename, turi neabejotiną įtaką sveikatai: ji net 20 proc. priklauso nuo aplinkos veiksnių. Žmogus savo veikla gali keisti aplinką. Esant neįprastiems fizikiniams, cheminiams ar socialiniams dirgikliams, sutrinka tam tikrų organizmo funkcijų reguliavimo mechanizmai. Tai sumažina jo prisitaikymo prie aplinkos galimybes, atsparumą nepalankiems veiksniams.

Šiais laikais dauguma žmonių didžiąją laiko dalį praleidžia žmogaus sukurtoje uždaroje erdvėje. Ar tai būtų gyvenamosios patalpos, ar darbo vieta, mokyklos, vaikų darželiai, laisvalaikio leidimo centrai ar transportas – uždarose patalpose praleidžiama iki 80 proc. paros laiko. Ši žmogaus sukurta dirbtinė aplinka ne visada yra geriausia terpė žmogaus buvimui ir veiklai. Dažnai ją kuriant vadovaujamasi ekonominiais, technologiniais ar politiniais prioritetais, o į tokius aspektus kaip žmogaus sveikata, gerovė, socialiniai ir ekologiniai aspektai neatsižvelgiama ar atsižvelgiama menkai.

Aplinka veikia žmogų, o žmogus savo veikla keičia aplinką, tirdamas ją ir pritaikydamas savo reikmėms. Ilgainiui susikuria komfortą, tampa vartotoju, o vėliau pastebi, kad pakeitimai pridarė nenumatytų nemalonumų, nepatogumų, netgi kenkia aplinkos darnai. Tą patį galima pasakyti apie civilizacijos poveikį žmogaus sveikatai: kartu su komfortu žmogų užklupo neigiamos pasekmės sveikatai. Civilizuotas žmogus, gerai įvaldęs modernias technologijas, netapo sveikesnis. Priešingai, serga lėtinėmis ligomis, alergijomis, skundžiasi psichinė sveikata, naujomis civilizacijos ligomis, kurių neįveikia neabejotinai didelę pažangą daranti ir labai brangiai kainuojanti medicina.

Pastaraisiais dešimtmečiais atlikti tyrimai aiškiai parodė, kad egzistuoja aplinkos ir sveikatos ryšys, o aplinkos poveikio žmogaus sveikatai dydis priklauso nuo individualių žmogaus organizmo savybių, veikimo trukmės, ekspozicijos. Visgi įvertinti atskirų aplinkos veiksnių įtaką konkrečiai ligai yra sudėtinga, nes dažniausiai ligos priežastis yra ne vienas, o keli faktoriai.

Gyvenamąją aplinką sudaro keletas svarbiausių komponentų. Pirmiausia – natūrali gamtinė aplinka: oras, vanduo, klimatas, geografinė aplinka, natūralūs maisto produktai ir kt.

Prie šių veiksnių žmogaus organizmas yra visiškai prisitaikęs ir turi tinkamus kompensavimo mechanizmus, todėl žalingai jie gali veikti tik ypatingomis aplinkybėmis. Tačiau dėl žmogaus ūkinės veiklos natūralių gamtinės aplinkos veiksnių gyvenamojoje aplinkoje vis mažėja ir jie keičiami dirbtiniais.

Dirbtinę aplinką sudaro miestai bei butai, kuriuose gyvename, darbo sąlygos, kultūrinės pramogos ir pan. Šių veiksnių nuolat daugėja. Daugelis jų atsirado visai neseniai, todėl žmogaus organizmas dar neturi kompensavimo mechanizmų ir naujų veiksnių poveikis turi didelę įtaką sveikatai.

Be to, didelę reikšmę turi ir socialinė-ekonominė aplinka: visuomenės kultūra, išsilavinimas, materialinės sąlygos, individo įpročiai bei prietarai.

Žmogus gyvena ne vienas. Su kitais žmonėmis jis susijęs tam tikrais ryšiais. Tai sudaro psichinę aplinką. Nervinė, emocinė gyvenamoji aplinka daro stiprų poveikį žmogaus savijautai ir darbingumui.

Gyvenamosios aplinkos poveikis sveikatai gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Netinkamos gyvenimo sąlygos kelia grėsmę tiek fizinei, tiek psichinei žmonių sveikatai. O sąveika tarp būsto ir gyvenamosios aplinkos veiksnių bei sveikatos yra sudėtinga ir kompleksinė.

Kompleksinė būsto ir sveikatos sąveika pasireiškia tiek medicininėje, tiek erdvinėje-funkcinėje plotmėje. Medicininiu požiūriu sveikatą veikia būsto fiziniai (tokie kaip fizikiniai, cheminiai, biologiniai faktoriai), psichiniai ir socialiniai veiksniai, poveikį turi tokie aplinkos aspektai kaip gerovė, tinkamumas, nelygybė ir saugumas.

Nors gyventojus veikia įvairūs veiksniai, tačiau daugelis jų tiesiogiai susiję su būsto konstrukcijomis ir kokybe. Neigiamą įtaką sveikatai gali daryti bloga pastatų kokybė, kenksmingos statybinės medžiagos, netinkama įranga, patalpų dydis ir struktūra.

Patalpų ore yra daug įvairių teršalų, galinčių turėti įtakos jose gyvenančių žmonių sveikatai. Pirmiausia tai cheminės medžiagos, patenkančios į patalpas iš lauko ar išsiskiriančios iš patalpų vidaus apdailos medžiagų, baldų. Iš tapetų, grindų dangų, apdailos plokščių, jų priežiūros priemonių, buityje naudojamų valiklių gali skirtis lakieji organiniai junginiai, tarp jų ir formaldehidas. Gyvenamųjų patalpų oras taip pat gali būti užterštas ir tabako dūmais, kuro degimo produktais. Neretai gyvenamojoje aplinkoje pasitaiko ir biologinių teršalų: bakterijų, virusų, grybų sporų (pelėsių). Pelėsiai paprastai įsiveisia drėgnose ir šiltose, nevėdinamose patalpose, taip pat oro drėkintuvuose ir pan., kondicionieriuose gali veistis legionelės, sukeliančios legioneliozę. Bakterijas, virusus ore gali paskleisti sergantys žmonės, naminiai gyvūnai.

Žmonės, daug laiko praleidžiantys uždarose patalpose, užterštose cheminiais ar biologiniais teršalais, dažnai skundžiasi negalavimais, kurie dingsta palikus patalpas. Dažniausiai jie pasireiškia galvos, akių, nosies skausmais, gerklės dirginimu, sausu kosuliu, sloga, odos išsausėjimu, niežėjimu, pykinimu, nesugebėjimu sutelkti dėmesį, nuovargiu. Šis reiškinys vadinamas „nesveiko pastato sindromu“. „Nesveiko pastato sindromui“ nebūdingi specifiniai požymiai, taip pat nėra tam tikrų cheminių ar biologinių medžiagų, kurios sukeltų šį sindromą.

Cheminių medžiagų koncentracija, galinčių paveikti žmonių sveikatą, patalpų ore būna didesnė atliekant patalpų remontą, iškart po atliktos patalpų apdailos, kambarį ar patalpą įrengus naujais baldais. Po tam tikro laiko cheminių medžiagų išsiskyrimas iš vidaus apdailos medžiagų ar baldų impregnantų pradeda mažėti.

Apskritai įvairių teršalų koncentracija patalpų ore yra didesnė, jeigu patalpos yra netinkamai vėdinamos. Norint, kad gyvenamųjų patalpų oras būtų pakankamai švarus, oras turi turėtų nuolatos cirkuoliuoti iš patalpų į patalpas arba iš lauko į vidų ir atvirkščiai. Paprasčiausias ir pakankamai efektyvus gyvenamųjų patalpų vėdinimo būdas – natūralus, kai šviežias oras į patalpas patenka pro langus, orlaides ar mikroventiliacijos ertmes, o šalinamas natūralios traukos principu – traukos kanalais.

Gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų oro kokybė Lietuvoje beveik netiriama, neatliekamas patalpų oro kokybės nuolatinės stebėsenos ir poveikio sveikatai vertinimas. Senesni pastatai vėdinami natūraliai per atidaromus langus, orlaides, natūralios traukos kanalų angas. Daugumos senos statybos daugiabučių namų langai nesandarūs, todėl prarandama šiluma, tačiau į patalpas nuolat patenka gryno oro. Oro cirkuliacija suprastėja renovuotuose ar naujos statybos pastatuose, kuriuose įrengti naujos konstrukcijos langai, bet neįrengta tinkama ventiliacinė sistema. Masinio susibūrimo patalpose (konferencijų salėse, darželiuose, mokyklose, ligoninėse, bibliotekose ir kt.) modernios ventiliacinės sistemos neįrengtos arba neveikia. Tokiose patalpose nustatoma didelė anglies dvideginio koncentracija, santykinė oro drėgmė, per aukšta oro temperatūra, didelis oro mikrobinis užterštumas. Didėja rizika užsikrėsti oro lašelinėmis infekcijomis.

Saugią bei sveiką aplinką Lietuvos gyventojai turi kurti patys, kadangi niekas už juos to nepadarys. Tam tikrų priemonių, kad gyventojai geriau jaustųsi savo būstuose, turėtų imtis ir savivaldybės, t.y. reikalauti, kad įmonės atliekančios senų pastatų renovacijos ir apšiltinimo programas, atliktų tinkamai.