sausio 2, 2020
Daiva Červokienė | XXI amžius
Heraldikos paslaptys ir pasakojimai

Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija įsteigė A. Kojalavičiaus-Vijūko medalį už reikšmingiausių darbų, susijusių su Lietuvos istorijos, genealogijos, heraldikos plėtojimą ir tyrinėjimą, paveldo išsaugojimą, sklaidą, inovacinę, kūrybinę, edukacinę ir mokslinę tiriamąją veiklą. Pirmasis juo apdovanotas buvo istorikas doc. dr. Edmundas RIMŠA.

Po Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos konferencijos, kurioje laureatui buvo įteiktas apdovanojimas, jam pateikėme keletą klausimų.

Kaip susidomėjote heraldika?

Vienu sakiniu neatsakysi, nes sovietiniais laikais ir ne viską, ką norėjai, galėjai daryti. Diplominį darbą Vilniaus universitete norėjau rašyti iš kunigaikščių genealoginių ryšių ir kaip jie prisidėjo prie valstybės augimo. Iš karto buvau atkalbėtas, nes tie mūsų ryšiai skverbėsi į rusėnų ir rusų žemes, o tai jau galėjo skatinti nepageidaujamus dalykus, priminti išaugusią Lietuvos valstybę slaviškų žemių sąskaita. Vėliau, jau baigęs universitetą, ėmiau daugiau domėtis heraldika. Apie senąjį valstybės herbą nebuvo galima net užsiminti. Tad pirmiausia pabandžiau rinkti duomenis apie Lietuvos kilmingųjų herbus. Mane visada domino senieji laikai. O rasti senųjų simbolių buvo galima Rygoje, Varšuvoje, Krokuvoje, Gdanske, labai mažai Lietuvoje. Tuomet maniau, kad daugiausia tos medžiagos gali būti Slaptajame Karaliaučiaus archyve, kuris po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė Vakarų Vokietijoje. Bet čia vėl nesėkmė. Pradėjus tvarkyti dokumentus, prisistatė kažkoks „Vytas“ iš rūmų prie konservatorijos ir pasiūlė bendradarbiauti, žadėdamas net finansinę pagalbą. Pasakiau, kad su savo specialybe niekuo negaliu padėti tokiai galingai institucijai. Mano popieriai užstrigo. Po metų dar kartą pabandžiau. Ir vėl ta pati istorija. Taigi į Vokietiją neišvažiavau. Teko persikvalifikuoti į miestų heraldiką, kuri atrodė ne tokia baisi ideologiniams veikėjams, nes ir sovietų garbinamas proletariatas kilo iš šios terpės. Bet vėl problema. Galėjau rinkti medžiagą tik apie dabartinės Lietuvos teritorijoje esančius miestus, o juk savivaldžių miestų, gavusių Magdeburgo miesto teises ir herbus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, po visų valstybės padalijimų ir okupacijų buvo ir Rusijoje, ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje, ir Lenkijoje. Teko palaukti ir galutinai šį darbą baigti jau Nepriklausomoje Lietuvoje 1999 metais. Labai džiaugiuosi, kad nepaskubėjau ir padariau pagal savo galimybes taip, kaip man atrodė tinkamiausia. Taigi tapau šiokiu tokiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sfragistikos ir heraldikos specialistu.

Kokie buvo ir ką pasakoja pirmieji miestų herbai?

Pirmieji herbai, iš pradžių antspaudai su miesto simboliu, atsirado didžiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Trakuose, Breste ir t.t. Bėda ta, kad herbų įteisinimai privilegijomis pasirodė tik XVI amžiaus viduryje, be to, dažniausiai buvo minimas tik simbolis, o kodėl jis toks, nė žodžio. Pavyzdžiui, 1569 metais Žygimantas Augustas rašė, kad Merkinei suteikia herbą „vienaragį“, 1580 metais Steponas Batoras Alytui – „baltą rožę raudoname lauke“. Šiandien visai aišku, kad dauguma senųjų antspaudinių simbolių buvo suteikta valdovų, valstybės raštinės tarnautojų, aukštų vietos pareigūnų iniciatyva, bet ne pačių miestiečių noru. Privačių miestų herbus inicijuodavo tų miestų savininkai. Leisdavo jiems naudoti savo herbo figūrą arba jos dalį, o jei šventasis, savo vardo globėją, rečiau savininko funduotos bažnyčios titulo globėją. Valstybei priklausiusiuose miestuose didelę įtaką simbolikos parinkimui darė politinė ideologinė situacija krašte. Paminėsiu tik vieną – Vilnių, kuris savivaldos teises gavo 1387 metais, Lietuvos krikšto metu. Tuomet atsiradusiame Vilniaus didžiajame antspaude buvo vaizduojamas šv. Kristoforas, dabar dažnai laikomas keliautojų globėju. Jo iniciatorius greičiausiai buvo Jogaila, nes Kristoforo laikomas medis virto lazda su dvigubu kryžiumi viršūnėje; tai – Jogailos ir Jogailaičių simbolis. Kristoforas turėjo daug prasmių, bet seniausia, pasak Petro Skargos, jo varde buvo įprasminta „krikščionybės skleidėjo, nešėjo“ prasmė. Pasak jo, vėlesni dailininkai iškraipė pagrindinius dalykus ir nupiešė šventąjį pagal jo vardą ne dvasine, o buitine prasme: Kristoforas – Kristų nešantis.

O ką sako ryškiausių giminių herbai?

Kilmingųjų heraldika susideda iš kelių sluoksnių. Vieni atsirado Lietuvoje. Dažnai tai – įvairios linijų kombinacijos, kaip Gediminaičių stulpai, Germanavičių svastika, nemažai yra ir gyvūnų. Pavyzdžiui, Šemetų gulbė gali būti vietinės kilmės. Apie jų prasmę galima tik spėlioti. Kitą grupę sudaro lenkiški herbai, dabar labiausiai paplitę simboliai. Apie jų senąją prasmę mažai žinoma. Tik vėlesniais laikais (nuo XVI amžiaus pabaigos) buvo imtos kurti įspūdingos legendos, jų atsiradimas nukeliamas į daug senesnius laikus negu iš tikro yra. Tokias legendas kūrė ir kai kurie lietuviškų herbų turėtojai. Štai iš Gediminaičių kilę kunigaikščiai Čartoriskiai herbe vaizdavo šarvuotą raitelį ir tikėjo, kad yra iš Romos į Lietuvą atsikėlusių romėnų palikuonys. Pasak legendos, vienas šarvuotas ponas iš Kolonų giminės įkrito Italijoje į duobes ar į labai gilią prarają ir per kitą skylę išlindo į žemės paviršių Lietuvoje, likdamas sveikas ir tokios pat būklės, kaip prieš įkritimą. Įsikūrė tame krašte, duodamas Čartoriskių giminei pradžią, ir dėl to jis turi herbe šarvuotą žmogų. Pirmieji lenkiški herbai Lietuvoje atsirado 1413 metais, kai Horodlės sutarties metu 47 Lietuvos katalikų giminėms priėmė lenkiškus herbus ir gavo šiokių tokių privilegijų. Tikslas politinis – per privilegijas sukurti Lietuvoje palankią terpę Lenkijos valdančiojo elito siekiams. Įdomu tai, kad nemažai lenkiškų herbų, kuriais dabar labai didžiuojasi mūsų bajorai, pagal legendas atsirado kovų su pagonimis baltais metu. Trečia grupė – į Lietuvą atsikėlusių užsieniečių herbai. Daugiausia jų vokiškos kilmės, šiek tiek italų, vengrų, vėlesniais laikais rusų ir kitų. Tyzenhauzų herbe vaizduojamas buivolas, Riomerių dvi sukryžiuotos piligrimų lazdos, Korfų – heraldinė lelija.

Kaip kilo mintis parengti leidinius apie šalies miestų ir miestelių heraldiką „Heraldika: iš praeities į dabartį“?

Aš maniau ir dabar manau, kad, jei yra tyrinėjamos kažkokios temos, jos turi būti pristatomos visuomenei. Visuomenė turi žinoti, kaip dirbama valstybinėje institucijoje (Lietuvos heraldikos komisija). Tad 1998 metais, susikaupus reikiamam skaičiui herbų, buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių ir anglų kalbomis „Lietuvos heraldika“, 2004 metais išleidome antrąjį tomą lietuvių kalba, o 2008 metais, minint Lietuvos heraldikos komisijos darbo 20-metį, pasirodė trečioji knyga lietuvių ir anglų kalbomis su visais iki tol atkurtais senaisiais ir sukurtais naujais herbais. Tai – lyg savotiška Heraldikos komisijos darbo ataskaita visuomenei. Antroji Jūsų minėta knyga supažindina skaitytoją su elementariausiais heraldikos dalykais, mūsų svarbiausių herbų istorijos bruožais. Ji atsirado iš kasdienių heraldika besidominančių žmonių paklausimų, be to, ir kaip trumpas heraldikos įvadas studentams, kuriems teko skaityti paskaitas. Po šios knygos pasirodymo galėjau šiek tiek atsipūsti, nes nebereikėjo kas savaitę atsakinėti į dešimtis laiškų, pakakdavo nuorodos į lietuvišką literatūrą.

Kas šiandien mūsų miestams, miesteliams, bendruomenėms yra herbas, vėliava?

Herbas, vėliava turi būti jungiamasis piliečių bendruomenės simbolis, savotiškas identiteto, pasididžiavimo ženklas. Geriausiai šie dalykai buvo suprasti Atgimimo laikotarpiu, kai į Heraldikos komisijoje svarstomą miestelio herbo klausimą atvykdavo po keliolika vietos atstovų, pradedant atsakingais pareigūnais, istorijos mokytojais, kultūros darbuotojais, dvasininkais, net besivaidijančiais besikuriančių partijų nariais. Buvo didžiulis pakilimas. Visi norėjo save simboliškai įprasminti, atvykti į regioninius ir valstybės renginius su sava heraldika.

Ar ateis toks laikas, kai savo heraldiką turės visos šalies seniūnijos?

Dabar yra patvirtinta apie 420 herbų. Iš viso seniūnijų yra arti 550. Jei atmesime kai kurių didžiųjų miestų seniūnijas, liks koks 120 seniūnijų, kurių centrams dar nepatvirtinti herbai. Buvo tokie laikai, kai per metus buvo patvirtinama iki 25 herbų. Dabar dėl dalies vietos valdžios vangumo herbų kūrimo procesas yra sulėtėjęs (5–10 herbų per metus). Statistika nekokia. Žinoma, galima raginti. Bet spaudimas iš viršaus niekada gerų rezultatų nedavė. Būtina vietos iniciatyva.

 

 

Share Button


rugpjūčio 11, 2020

Kražių festivalis ir fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO, rugpjūčio 15 d. 19 val. Kražių kultūros centre atidaro brazilų fotografės Ievos Martinaitis […]

rugpjūčio 11, 2020

Rugpjūčio 10 d. Istorinės Prezidentūros kiemelyje Kaune vyko tradicinis (vyksta nuo 2008 m.) pirmojo prezidento Antano Smetonos 146-ųjų gimimo metinių […]

rugpjūčio 8, 2020

Liepos 3 d. ant Gedimino pilies kalno Vilniuje prasidėjusios nacionalinės kultūrinės tapatybės formavimo ir puoselėjimo  programos „Tėvynės ieškojimas“  projekto Lietuvos […]

rugpjūčio 5, 2020

Žemaitijos nacionaliniame parke, Visvainių kaime, kiek atokiau nuo poilsiautojų itin mėgiamo Platelių ežero, yra įsikūręs nedidelis šeimos verslas – ekologinis […]

rugpjūčio 3, 2020

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda lankėsi Ariogaloje jau 30-tą kartą vykstančiame Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) sąskrydyje „Su […]

liepos 31, 2020

Minint unikalios Palūšės bažnyčios 270 metų sukaktį, Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su vietos bendruomene parengė ir rugpjūčio 9 dieną joje […]

liepos 31, 2020

Liepos 29d. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje vyko dokumentų ir nuotraukų parodos „Andrejus Šeptickis. Didysis. Nepažintasis“, skirtos Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios metropolito Andrejaus Šeptickio (1865–1944) 155-osioms […]

liepos 30, 2020

„Kuo daugiau laisvės, tuo daugiau atsakomybės, nes laisvas žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, už kitus, gerbti kitų sprendimus […]

liepos 28, 2020

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė pirmadienį dalyvavo Pasauliniame lietuvių kalbos ir kultūros vasaros forume, kuriame švietimo atstovai, užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai […]

liepos 27, 2020

Liepos 25 d. Utenos raj. Vyžuonų seniūnijoje vyko pėsčiųjų žygis „Žalčio Vyžo takais“, kurį organizavo LŠS plk. Prano Saladžiaus šaulių 9 […]

liepos 27, 2020

Liepos 23 dieną Prezidentūroje susirinkusiems Vyriausybės, Finansų ir Vidaus reikalų ministerijų, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovams, merams ir ekspertams  buvo pristatytas […]

liepos 22, 2020

Liepos 19-ąją Šv. Marijos Magdalietės parapija šventė titulinius atlaidus, kurie organizatorių – seniūnijos ir parapijos bei Marijampolės kultūros centro Šunskų […]

liepos 21, 2020

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė, kartu su darbo dienai į Kauno regioną persikėlusia Prezidentūros komanda, antradienį lankėsi Birštone, Nemajūnų dienos centre. […]

liepos 21, 2020

Visą savaitgalį Taujėnuose vyko miestelio 425-ąjį jubiliejaus šventė bei jau X-asis mėgėjų teatrų festivalis „Prie dvaro“. Festivalio atidarymui ketvirtadienį žiūrovai […]

liepos 20, 2020

Liepos 19 d. Marijampolės savivaldybėje Skardupių kaime vyko Tauro apygardos įkūrimo 75-ųjų metinių paminėjimas. Ši apygarda buvo viena pirmųjų partizanų […]

liepos 17, 2020

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras informuoja, kad 2020-07-16 yra gauta informacija apie teigiamą COVID-19 testą, nustatytą 53 m. moteriai, gyv. Kėdainių […]

liepos 16, 2020

Taisyklė, jog visų skoniai – skirtingi, gali būti puikiai pritaikoma ir lietuviškoms vasaros atostogoms: juk idealų poilsį kiekvienas įsivaizduoja nevienodai. […]

liepos 7, 2020

Liepos – spalio mėn. muziejuje J. Gižo etnografinėje sodyboje (Žvejų g. 13, Dreverna, Klaipėdos r.) eksponuojama paroda, kurios tikslas – […]

liepos 6, 2020

Liepos 4 d. Ukmergės miesto Dukstynos kapinėse vyko gėlių padėjimas prie pulkininko monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925-2014) kapo. Po to Ukmergės r. […]

liepos 3, 2020

Šventiniame renginyje Vilniaus rotušėje pristatytos į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą naujai įrašytos vertybės ir įteikti sertifikatai jų saugotojams. Tradicinės kultūros […]