sausio 2, 2020
Daiva Červokienė | XXI amžius
Heraldikos paslaptys ir pasakojimai

Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija įsteigė A. Kojalavičiaus-Vijūko medalį už reikšmingiausių darbų, susijusių su Lietuvos istorijos, genealogijos, heraldikos plėtojimą ir tyrinėjimą, paveldo išsaugojimą, sklaidą, inovacinę, kūrybinę, edukacinę ir mokslinę tiriamąją veiklą. Pirmasis juo apdovanotas buvo istorikas doc. dr. Edmundas RIMŠA.

Po Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos konferencijos, kurioje laureatui buvo įteiktas apdovanojimas, jam pateikėme keletą klausimų.

Kaip susidomėjote heraldika?

Vienu sakiniu neatsakysi, nes sovietiniais laikais ir ne viską, ką norėjai, galėjai daryti. Diplominį darbą Vilniaus universitete norėjau rašyti iš kunigaikščių genealoginių ryšių ir kaip jie prisidėjo prie valstybės augimo. Iš karto buvau atkalbėtas, nes tie mūsų ryšiai skverbėsi į rusėnų ir rusų žemes, o tai jau galėjo skatinti nepageidaujamus dalykus, priminti išaugusią Lietuvos valstybę slaviškų žemių sąskaita. Vėliau, jau baigęs universitetą, ėmiau daugiau domėtis heraldika. Apie senąjį valstybės herbą nebuvo galima net užsiminti. Tad pirmiausia pabandžiau rinkti duomenis apie Lietuvos kilmingųjų herbus. Mane visada domino senieji laikai. O rasti senųjų simbolių buvo galima Rygoje, Varšuvoje, Krokuvoje, Gdanske, labai mažai Lietuvoje. Tuomet maniau, kad daugiausia tos medžiagos gali būti Slaptajame Karaliaučiaus archyve, kuris po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė Vakarų Vokietijoje. Bet čia vėl nesėkmė. Pradėjus tvarkyti dokumentus, prisistatė kažkoks „Vytas“ iš rūmų prie konservatorijos ir pasiūlė bendradarbiauti, žadėdamas net finansinę pagalbą. Pasakiau, kad su savo specialybe niekuo negaliu padėti tokiai galingai institucijai. Mano popieriai užstrigo. Po metų dar kartą pabandžiau. Ir vėl ta pati istorija. Taigi į Vokietiją neišvažiavau. Teko persikvalifikuoti į miestų heraldiką, kuri atrodė ne tokia baisi ideologiniams veikėjams, nes ir sovietų garbinamas proletariatas kilo iš šios terpės. Bet vėl problema. Galėjau rinkti medžiagą tik apie dabartinės Lietuvos teritorijoje esančius miestus, o juk savivaldžių miestų, gavusių Magdeburgo miesto teises ir herbus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, po visų valstybės padalijimų ir okupacijų buvo ir Rusijoje, ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje, ir Lenkijoje. Teko palaukti ir galutinai šį darbą baigti jau Nepriklausomoje Lietuvoje 1999 metais. Labai džiaugiuosi, kad nepaskubėjau ir padariau pagal savo galimybes taip, kaip man atrodė tinkamiausia. Taigi tapau šiokiu tokiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sfragistikos ir heraldikos specialistu.

Kokie buvo ir ką pasakoja pirmieji miestų herbai?

Pirmieji herbai, iš pradžių antspaudai su miesto simboliu, atsirado didžiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Trakuose, Breste ir t.t. Bėda ta, kad herbų įteisinimai privilegijomis pasirodė tik XVI amžiaus viduryje, be to, dažniausiai buvo minimas tik simbolis, o kodėl jis toks, nė žodžio. Pavyzdžiui, 1569 metais Žygimantas Augustas rašė, kad Merkinei suteikia herbą „vienaragį“, 1580 metais Steponas Batoras Alytui – „baltą rožę raudoname lauke“. Šiandien visai aišku, kad dauguma senųjų antspaudinių simbolių buvo suteikta valdovų, valstybės raštinės tarnautojų, aukštų vietos pareigūnų iniciatyva, bet ne pačių miestiečių noru. Privačių miestų herbus inicijuodavo tų miestų savininkai. Leisdavo jiems naudoti savo herbo figūrą arba jos dalį, o jei šventasis, savo vardo globėją, rečiau savininko funduotos bažnyčios titulo globėją. Valstybei priklausiusiuose miestuose didelę įtaką simbolikos parinkimui darė politinė ideologinė situacija krašte. Paminėsiu tik vieną – Vilnių, kuris savivaldos teises gavo 1387 metais, Lietuvos krikšto metu. Tuomet atsiradusiame Vilniaus didžiajame antspaude buvo vaizduojamas šv. Kristoforas, dabar dažnai laikomas keliautojų globėju. Jo iniciatorius greičiausiai buvo Jogaila, nes Kristoforo laikomas medis virto lazda su dvigubu kryžiumi viršūnėje; tai – Jogailos ir Jogailaičių simbolis. Kristoforas turėjo daug prasmių, bet seniausia, pasak Petro Skargos, jo varde buvo įprasminta „krikščionybės skleidėjo, nešėjo“ prasmė. Pasak jo, vėlesni dailininkai iškraipė pagrindinius dalykus ir nupiešė šventąjį pagal jo vardą ne dvasine, o buitine prasme: Kristoforas – Kristų nešantis.

O ką sako ryškiausių giminių herbai?

Kilmingųjų heraldika susideda iš kelių sluoksnių. Vieni atsirado Lietuvoje. Dažnai tai – įvairios linijų kombinacijos, kaip Gediminaičių stulpai, Germanavičių svastika, nemažai yra ir gyvūnų. Pavyzdžiui, Šemetų gulbė gali būti vietinės kilmės. Apie jų prasmę galima tik spėlioti. Kitą grupę sudaro lenkiški herbai, dabar labiausiai paplitę simboliai. Apie jų senąją prasmę mažai žinoma. Tik vėlesniais laikais (nuo XVI amžiaus pabaigos) buvo imtos kurti įspūdingos legendos, jų atsiradimas nukeliamas į daug senesnius laikus negu iš tikro yra. Tokias legendas kūrė ir kai kurie lietuviškų herbų turėtojai. Štai iš Gediminaičių kilę kunigaikščiai Čartoriskiai herbe vaizdavo šarvuotą raitelį ir tikėjo, kad yra iš Romos į Lietuvą atsikėlusių romėnų palikuonys. Pasak legendos, vienas šarvuotas ponas iš Kolonų giminės įkrito Italijoje į duobes ar į labai gilią prarają ir per kitą skylę išlindo į žemės paviršių Lietuvoje, likdamas sveikas ir tokios pat būklės, kaip prieš įkritimą. Įsikūrė tame krašte, duodamas Čartoriskių giminei pradžią, ir dėl to jis turi herbe šarvuotą žmogų. Pirmieji lenkiški herbai Lietuvoje atsirado 1413 metais, kai Horodlės sutarties metu 47 Lietuvos katalikų giminėms priėmė lenkiškus herbus ir gavo šiokių tokių privilegijų. Tikslas politinis – per privilegijas sukurti Lietuvoje palankią terpę Lenkijos valdančiojo elito siekiams. Įdomu tai, kad nemažai lenkiškų herbų, kuriais dabar labai didžiuojasi mūsų bajorai, pagal legendas atsirado kovų su pagonimis baltais metu. Trečia grupė – į Lietuvą atsikėlusių užsieniečių herbai. Daugiausia jų vokiškos kilmės, šiek tiek italų, vengrų, vėlesniais laikais rusų ir kitų. Tyzenhauzų herbe vaizduojamas buivolas, Riomerių dvi sukryžiuotos piligrimų lazdos, Korfų – heraldinė lelija.

Kaip kilo mintis parengti leidinius apie šalies miestų ir miestelių heraldiką „Heraldika: iš praeities į dabartį“?

Aš maniau ir dabar manau, kad, jei yra tyrinėjamos kažkokios temos, jos turi būti pristatomos visuomenei. Visuomenė turi žinoti, kaip dirbama valstybinėje institucijoje (Lietuvos heraldikos komisija). Tad 1998 metais, susikaupus reikiamam skaičiui herbų, buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių ir anglų kalbomis „Lietuvos heraldika“, 2004 metais išleidome antrąjį tomą lietuvių kalba, o 2008 metais, minint Lietuvos heraldikos komisijos darbo 20-metį, pasirodė trečioji knyga lietuvių ir anglų kalbomis su visais iki tol atkurtais senaisiais ir sukurtais naujais herbais. Tai – lyg savotiška Heraldikos komisijos darbo ataskaita visuomenei. Antroji Jūsų minėta knyga supažindina skaitytoją su elementariausiais heraldikos dalykais, mūsų svarbiausių herbų istorijos bruožais. Ji atsirado iš kasdienių heraldika besidominančių žmonių paklausimų, be to, ir kaip trumpas heraldikos įvadas studentams, kuriems teko skaityti paskaitas. Po šios knygos pasirodymo galėjau šiek tiek atsipūsti, nes nebereikėjo kas savaitę atsakinėti į dešimtis laiškų, pakakdavo nuorodos į lietuvišką literatūrą.

Kas šiandien mūsų miestams, miesteliams, bendruomenėms yra herbas, vėliava?

Herbas, vėliava turi būti jungiamasis piliečių bendruomenės simbolis, savotiškas identiteto, pasididžiavimo ženklas. Geriausiai šie dalykai buvo suprasti Atgimimo laikotarpiu, kai į Heraldikos komisijoje svarstomą miestelio herbo klausimą atvykdavo po keliolika vietos atstovų, pradedant atsakingais pareigūnais, istorijos mokytojais, kultūros darbuotojais, dvasininkais, net besivaidijančiais besikuriančių partijų nariais. Buvo didžiulis pakilimas. Visi norėjo save simboliškai įprasminti, atvykti į regioninius ir valstybės renginius su sava heraldika.

Ar ateis toks laikas, kai savo heraldiką turės visos šalies seniūnijos?

Dabar yra patvirtinta apie 420 herbų. Iš viso seniūnijų yra arti 550. Jei atmesime kai kurių didžiųjų miestų seniūnijas, liks koks 120 seniūnijų, kurių centrams dar nepatvirtinti herbai. Buvo tokie laikai, kai per metus buvo patvirtinama iki 25 herbų. Dabar dėl dalies vietos valdžios vangumo herbų kūrimo procesas yra sulėtėjęs (5–10 herbų per metus). Statistika nekokia. Žinoma, galima raginti. Bet spaudimas iš viršaus niekada gerų rezultatų nedavė. Būtina vietos iniciatyva.

 

 

Share Button


rugsėjo 18, 2020

Šiemet pušynai tikrai dosnūs grybų ir uogų. Aktyviai praleisti laiką gamtoje,   pasidžiaugti  rudeniu,   pasivaikščioti  gražiais miškais bei paieškoti rudens gėrybių, […]

rugsėjo 17, 2020

Rugsėjo 12-ąją Svėdasų seniūnijos Malaišių kaime vėl vyko tradicinės „Vaižgantinės“. Žmonės iš visos Lietuvos tą šeštadienį rinkosi lietuvių literatūros klasiko […]

rugsėjo 16, 2020

Kelmėje, mediniame Kooperacijos gatvės namelyje, atvėrė duris Mečislovo Ežerskio lazdų muziejus, kuriame eksponuojama 1200 lazdų, patraukiančių dėmesį netikėtomis formomis. M. Ežerskis […]

rugsėjo 15, 2020

Utenos raj. Vyžuonose vyko šventinis renginys, skirtas pagerbti Vyžuonų krašte žuvusius Lietuvos partizanus. Pastebėtina, kad prieš 75-ius metus, 1945 m. […]

rugsėjo 14, 2020

Visų pamėgtas ir jau tradiciniu tapęs džiugių emocijų ir nepamirštamų įspūdžių dosnus renginys „Visa Lietuva šoka“ lietuviškų šokių mokytis ir […]

rugsėjo 10, 2020

Pirmą kartą organizuota ir tris savaites trukusi saugaus eismo stotelių kelionė po Lietuvą baigėsi – 62 saugaus eismo stotelėse apsilankė […]

rugsėjo 10, 2020

Ketvirtadienį Zyplių dvaro vežiminėje įsikūrusiame Zanavykų muziejuje, jau 18-ąjį kartą vyko tradicinė edukacinė duonos šventė „Su savo duona visur rasi […]

rugsėjo 9, 2020

Premija skiriama už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą, puoselėjančią etninę kultūrą ir kultūros paveldą bei šiam kraštui reikšmingus […]

rugsėjo 7, 2020

Šeštadienį Alytaus rajono Revų kaime Jaciunskų sodyboje vyko Nacionalinės važiavimo žirgų kinkiniais varžybos. Šiemet jose dalyvavo 22 ekipažai. Varžybos organizuojamos […]

rugsėjo 7, 2020

Rumšiškėse Šv. arkangelo Mykolo parapijoje vyko Trakinės atlaidai. Istorinėje Rumšiškių miestelio bažnyčios šventoriuje Šv. Mišias aukojo aukojo monsinjoras dr. kun. Artūras Jagelavičius  ir […]

rugsėjo 7, 2020

2020 m. rugsėjo 4 d. minint 69-ąsias Juozo Lukšos – Daumanto žūties ir neseniai praėjusias 99-ąsias gimimo metines, buvo surengti […]

rugsėjo 4, 2020

Šiandien Akmenės laisvojoje ekonominėje zonoje visuomenei pristatyta didžiausia plyno lauko investicija Lietuvoje – „Vakarų medienos grupės“ viena didžiausių Europoje medienos drožlių plokščių gamykla, į […]

rugsėjo 4, 2020

Šiandien Maldėnuose esančioje Paežerių ežero poilsiavietėje atidarytas pirmasis vandenlenčių parkas Vilkaviškio rajone.   Šio parko iniciatorius ir sumanytojas – verslininkas […]

rugsėjo 4, 2020

Rugsėjo 3 d.  Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva surengtas Regionų forumas. Renginį, organizuotą kartu su Vidaus reikalų ministerija (VRM) ir […]

rugsėjo 4, 2020

Jeigu visi Skaitymo iššūkio „Vasara su knyga“ dalyviai susikibtų rankomis, susidarytų net keliasdešimt kilometrų eilė! Labai simboliška, nes šių metų […]

rugsėjo 4, 2020

„Žmonės yra pasiilgę kultūrinių renginių. Ir mes darome tai, ką galim – mes dainuojame“, – tokiais žodžiais, rodos, Lietuvos meno […]

rugsėjo 4, 2020

Vos ne šalia Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriaus iškilo paminklas šio krašto savanoriams atminti. Jo granito lentose iškaltos 1919–1920 […]

rugsėjo 3, 2020

Rugpjūčio 20-ąją sukako 100 metų nuo Lietuvai ir jos laisvei daug nusipelniusio, žmonių ypač mylimo kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo. Biržų […]

rugpjūčio 31, 2020

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šią savaitę, nuo rugpjūčio 31 d. iki rugsėjo 6 d. imtinai, Molėtų, Kauno, Trakų, […]

rugpjūčio 31, 2020

Sekmadienio pavakarę Vilniuje, S. Daukanto aikštėje priešais Prezidentūrą, finišavo ralis „Aplink Lietuvą 2020“, kurį nuo pat pirmojo, įvykusio 1931 m., […]