Įkurtas palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondas

Šių metų lapkričio 9 d. Vilniuje įsteigtas „Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas“.

Naujajame fonde – dvylika steigėjų, tarp kurių teatrologė prof. Irena Veisaitė, kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas, kino menininkas Audrius Stonys, redaktorius Donatas Puslys, aktorė Dalia Michelevičiūtė, žurnalistas Ridas Jasiulionis, trys T. Matulionio giminaičiai: vadybininkė Agila Gailė, komunikacijų atstovas Teofilis Pilka, pedagogė Rūta Grumadaitė-Pabarčienė. Į fondo valdybą išrinkta verslo konsultantė Laimutė Milašauskienė, Alantos seniūnas Aidonas Užubalis, J. Sasnauskas, A. Gailė ir dailininkas, žurnalistas Vaidotas Žukas.

Fondo nariai ir rėmėjai dalyvaus kultūrinėje ir pilietinėje veikloje, susijusioje su arkivyskupo T. Matulionio (1873–1962) vardo įamžinimu, rūpinsis memorialinio muziejaus kūrimu, telks medžiagą ir lėšas knygų leidybai su palaimintojo epistoliariniu ir fotografiniu paveldu, organizuos paskaitas, parodas, koncertus, aukcionus, radijo ir televizijos laidas, inicijuos spektaklių ir kino filmų statymą, palaikys autentiškos religinės kultūros sklaidą.

Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis – išskirtinė asmenybė XX a. Lietuvos religiniame ir politiniame gyvenime, kurios svarba ir aktualumas tarsi iš naujo atrasti ir suvokti mūsų dienomis. Jis – pirmasis iš būrio sovietmečiu kalintų ir persekiotų lietuvių dvasininkų, kuriam visuotinė Bažnyčia suteikė vyskupo kankinio titulą.

Fondo pirmininku išrinktas V. Žukas: „Anais laikais, nužymėtais teroru, baime ir prisitaikymu, Dievo žmogus T. Matulionis stovėjo kaip laisvės kolona. Persekiotas, kalintas, nuodytas ir miręs II Vatikano Susirinkimo išvakarėse, šis vyskupas, jau tada atsisakė bažnytinės ponystės ir broliškai bendravo ne tik su įvairių socialinių sluoksnių katalikais, bet ir su kitatikiais, kitamaniais, panašiai kaip elgiasi dabartinis popiežius Pranciškus.“

Kunigas J. Sasnauskas: „Kad ir ką rodytum T. Matulionio portretų galerijoje – bebaimį tiesos gynėją, nepalaužtą trijų kalinimų ir nuolatinio valdžios spaudimo, ar švelnų, jautrų žmogų, siunčiantį iš tremties laiškus dešimtmetei mergaitei ir su šypsena prisimenantį patirtus vargus, – viskas čia yra labai tikra, įdomu ir reikšminga. Netgi ta aplinkybė, jog T. Matulionis buvo nežymiausios, kukliausios Lietuvos vyskupijos – Kaišiadorių – ganytojas, verčia susimąstyti ir kalbėti apie kitokius nei įprasta didybės, svarbos, orumo standartus. Todėl ir randasi palaimintojo vardo fondas“.

Susipažinus su T. Matulionio istorija, aiškiai matyti, jog kiekvienas šio žmogaus gyvenimo tarpsnis yra pranašiškas liudijimas, nesenstanti dorybių pamoka, intriguojantis ir įkvepiantis pavyzdys, pranokstantis ir savo epochą, ir tautos ribas, ir dvasininkų luomo rėmus. Visuotinė Bažnyčia įvertino T. Matulionio istoriją kaip unikalų laiko ženklą ir brangią galimybę susitikti ir susikalbėti su šių dienų pasauliu.