kovo 24, 2020
Janina Bucevičė | XXI amžius
Ir sovietmečiu neslėpęs savo religinių įsitikinimų

Atkurtos Lietuvos nepriklausomybei – 30 metų. Sudreba širdis, rodos, dar visai neseniai su virpuliu širdyje ir ašaromis akyse 1990 m. kovo 11 d. vakarą „prilipę“ prie žydrųjų ekranų klausėmės laisvę ir nepriklausomybę skelbiančių akto žodžių, sklindančių iš Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo… O štai jau užaugo ir subrendo laisvės karta – jauni žmonės, nepažinę vergijos.

„1990 metų Kovo 11-oji – sunkiai suvokiama Dievo dovana Lietuvai. Įvyko stebuklingas Lietuvos valstybės Nepriklausomybės  atgavimas“, – praėjus dešimčiai metų po nepriklausomybės atkūrimo, parašys signataras telšiškis Vytautas Adolfas Puplauskas, beje, šiemet švęsiantis ir savo 90-metį. „Gimiau kalvotoje Žemaitijoje, visai netoli Telšių, Rubežaičių kaime. Buvau šeštas vaikas, be manęs jau augo trys sesutės ir du broliukai. Aš gimiau ir augau prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje. Mačiau ir gėrėjausi, kaip joje gyvenimas gerėja ir gražėja. Ūkininkai tvarkė ir gražino savo sodybas. Kiekvienoje sodyboje prie namo buvo gražūs darželiai, gėlynai. Žmonės buvo linksmi, nepaniurę. Sekmadieniais visi eidavo į bažnyčią, o dirbančio šventą dieną neteko matyti: iš tokio visas kaimas būtų išsijuokęs. Po talkų kaimuose būdavo patalkės – vakaronės, jaunimas šokdavo, dainuodavo“, – jaunystės prisiminimais dalijosi signataras. Vytautas Adolfas gimė jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais – 1930 m. spalio 3 d., smulkių, šviesių ūkininkų šeimoje, kurioje visi vaikai lankė mokyklas, o ilgais žiemos vakarais, paruošę pamokas, kartu su tėvais skaitydavo knygas, laikraščius, diskutuodavo politinėmis, religinėmis, istorinėmis temomis, tėvai vaikams pasakodavo apie sukilimus prieš carizmą, knygnešių slapta gabentą lietuvišką spaudą. 1938 metais Vytautas Adolfas pradėjo lankyti nekaltai pradėtosios Švč. Mergelės Marijos seselių pradinę mokyklą Telšių centre (dabar viešbutis „Pas Stefą“). Besimokant pradinėje mokykloje, įvyko ir dviejų nepriklausomybės akto signatarų – esamo ir būsimo, susitikimas. Vasario 16-osios akto signataras, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis Vytautui Adolfui Šv. Antano Paduviečio Katedroje 1938 metais suteikė Sutvirtinimo sakramentą. V ir VI pradinės mokyklos skyrius Vytukas baigė jau mokykloje naujamiestyje (dabar „Atžalyno“ progimnazija) ir 1944 metais įstojo į Telšių Dailės amatų mokyklos metalo skyrių. Ją baigęs 1947 metais buvo priimtas į prie Kauno Vytauto Didžiojo universiteto veikusius parengiamuosius aukštųjų mokyklų kursus, kuriuose per trejus metus baigė penkias gimnazijos klases ir 1950 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Elektrotechnikos fakultetą. Reorganizavus universitetą, 1955 metais baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus eletromechaniko specialybę ir buvo paskirtas į Demidovą, miestą Rusijoje… Tačiau jaunasis inžinierius grįžo į Telšius ir įsidarbino „Masčio“ fabrike meistru. Tačiau visasąjunginis paskyrimas jį pasivijo, teko rašyti prašymą pačiam SSRS AT prezidiumo pirmininkui Klimentui Vorošilovui, padėjo ir „Masčio“ fabriko direktoriaus Vytauto Kavaliausko užtarimas, kuriam patiko jaunas, kuklus ir darbštus inžinierius. „Masčio“ fabrike, kuriame Vytautas Adolfas dirbo vyr. mechaniku, vyr. energetiku, prabėgo gražiausi jo metai, jaunystė, čia įgyvendinta daugybė inovacijų, racionalizacinių pasiūlymų, už kuriuos ne tik pinigines premijas gavo, bet ir paskyras automobiliams, pirmoji – „ZAZ“ markės automobiliui, o vėliau – net „Žiguliams“, o visuotinio sovietinio deficito metais tai buvo didelis laimėjimas… Net būsimą žmoną Oną Aleknavičiūtę ne kur kitur, o „Masčio“ fabrike sutiko, su ja dviejų dukterų ir sūnų susilaukė, o dabar su penkiais anūkais džiaugiasi. Vytautas garsėjo atsidavimu darbui ir sąžiningumu, todėl „Masčio“ fabriko direktorius Boleslovas Rudys sakydavo, kad, jei ant parengto dokumento – Vytauto parašas, galima iškart pasirašyti, net to dokumento neskaičius.

Tiesa, V. Puplauskas penkeriems metams savo „didžiąją meilę“ „Mastį“ buvo iškeitęs į Telšių miesto katilinių ir šilumos tinklų direktoriaus kėdę, nes 1976 metais iškilo būtinybė rekonstruoti Telšių katilines ir Vytautas sutiko priimti šį išbandymą. Ir jau po metų telšiškiai, gyvenantys daugiabučiuose, galėjo džiaugtis karštu vandeniu, daug padėjo ir KSV-3 direktorius Jonas Striauka. Tiesa, 1981 metais dar pusmetį dirbo Plungės miesto katilinių ir šilumos tinklų direktoriumi, paskui vėl grįžo į „Masčio“ fabriką…

Vytautas Adolfas – įsitikinęs uolus katalikas, jį ne tik kas sekmadienį, bet ir kas vakarą galima sutikti šv. Mišiose Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedroje. Tačiau ir sovietmečiu Vytautas neslėpė savo religinių įsitikinimų, atsisakė stoti į SSKP, kas sekmadienį dalyvaudavo šv. Mišiose, vieša buvo ir jo su Onute santuoka Telšių Katedroje, vaikų krikštynos, o atlaidų metu jis visuomet dalyvaudavo bažnytinėse procesijose, nešdavo kryžių ar bažnytinę vėliavą, neslėpė, kad Telšių Katedros šventoriuje su broliu Stanislovu pastatė kryžių. V. Puplauskas pripažįsta, kad dėl savo atvirai reiškiamų religinių įsitikinimų iš SSKP(b) Telšių rajono sekretorių, kitų partinių veikėjų, sulaukdavo pabarimų, paraginimų viešai nedeklaruoti savo religinių įsitikinimų. Tiesa, teko Vytautui ir kalinio duonos paragauti, kai 1980 metais dėl neteisingo, šmeižikiško filmo, nukreipto prieš kun. Joną Kaunecką (dabar Panevėžio vyskupą emeritą), kuriame ir jis pats buvo paminėtas, parašė protesto laišką, kuris pateko ir į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Tada V. Puplauską išsikvietę į KGB Telšių skyrių sovietiniai saugumiečiai suėmė, dvi savaites kalino Telšių, mėnesį – Šiaulių ir dvi savaites – Plungės tardymo izoliatoriuose, iš pastarojo paleido, grąžino į Telšių miesto katilinių ir šilumos tinklų direktoriaus pareigas ir net dviejų mėnesių atlyginimą išmokėjo… Nepabūgo sovietmečiu Vytautas drauge su broliu Stanislovu slapta Rainių miškelyje pastatyti kryžių, o 1989 m. birželio 24 d. minėjime Rainių kankiniams atminti vykusį renginį įgarsinti „Masčio“ fabrikui priklausiusia garso aparatūra, padėti 1989–1990 metais iš griuvėsių prikelti Telšių kunigų seminarijos rūmus. Kai Telšiuose kūrėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio skyrius, Vytautas Puplauskas įsijungė į jo veiklą, buvo Sąjūdžio iškeltas kandidatu į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą Telšių rinkimų apygardoje Nr. 80 ir antrajame ture išrinktas į Lietuvos Atkuriamąjį Seimą, drauge su kitais AT deputatais pasirašė Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą, dirbo socialinių reikalų ir biudžeto komitetuose.

„1990 metų kovo 11 diena buvo pati laimingiausia mano gyvenime diena“, – su vos pastebimu virpuliu balse prisipažįsta signataras. Tačiau jam skaudu, kad privatizacija, deja, įvyko ne visai skaidriai, kad galimai per daug buvo skubama, kad dažnai siauri kai kurių Lietuvos piliečių asmeniniai interesai buvo keliami aukščiau nei tautos ir valstybės, paminant dorovinius principus, kad Telšiuose neliko „Masčio“ fabriko, kad nebuvo reorganizuota Skaičiavimo mašinų gamykla „Sigma“, o tiesiog išgrobstyta, sunaikinta, kad pačiame LR Atkuriamajame Seime gausiausia Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio frakcija susiskaldė ir 1992 metais Atkuriamąjį Seimą teko anksčiu laiko paleisti… Bet juk kelias į laisvę niekada nebūna lengvas.

Grįžęs į Telšius V. Puplauskas įsijungė į miesto ir rajono gyvenimą, aktyviai dalyvavo Krikščionių demokratų partijos Telšių skyriaus veikloje, 1995–1997 ir 1997–2000 metais buvo renkamas į Telšių rajono tarybą, o 1997–2000 metais buvo Telšių rajono mero Juozo Butkevičiaus pavaduotoju.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Kovo 11-osios akto signataras Vytautas Adolfas Puplauskas sako, kad „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo visų jo svajonių išsipildymas, kad šiandien turime prisiminti ir padėkoti visų pirma Dievo Apvaizdai ir Švč. Mergelės Marijos globai už laisvę, prisiminti nenuilstamą laisvės šauklį ir kovotoją Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį ir visą lietuvių tautą, pasiryžusią nusimesti vergovės pančius ir kovoti už laisvę, už signatarų palaikymą nedelsiant skelbti Lietuvos nepriklausomybę“.

O prieš 20 metų, švenčiant 10-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atstatymo metines, V. Puplauskas sakė: „Tarptautinėje arenoje Lietuvos Nepriklausomybė buvo idealiai stiprinama. Tačiau valstybės ūkio funkcionavimas buvo nevaldomas. Blogai dirbo ministerijos. Netinkami, skuboti ir neapgalvoti buvo Seime priimami valstybės turtą ir ekonomiką tvarkantys įstatymai. Ypač blogi buvo priimti privatizavimo įstatymai. Suduotas labai stiprus smūgis Lietuvos ekonomikai ir žmonių gerovei. Keitėsi Nepriklausomos Lietuvos premjerai, keitėsi ministrai, tačiau Vyriausybės darbas nepagerėjo gal todėl, kad ministerijų biurokratinis aparatas praktiškai nesikeitė. Liko ta pati biurokratinė tvarka ir asmeninės naudos siekimas. Kita po Nepriklausomybės Lietuvą užgriuvusi nelaimė – politikų ir valdininkų plepėjimo manija. Daug kalbame, dažnai meluojame ir mažai darome. Ypač trūksta planingo ir tikslingo darbo, duodančio apčiuopiamą rezultatą. Absurdas, kad per dešimt metų nėra moksliškai pagrįsto, ekonomiškai atsiperkančio Lietuvos ūkio išvystymo plano. Nėra valstybės ekonominio prisikėlimo vizijos. Šiam tikslui nepajungtas Lietuvos mokslininkų protas. Nereaguojama į praktikų patarimus. Dešimt metų gyvenome tik su šia diena. Savivaldybes ir Lietuvos žmones kamuojančių problemų nesiėmė spręsti nei Seimas, nei Vyriausybė. Savivaldybių asociacijos balsas į „dangų“ nėjo. Todėl logiška įvykių pasekmė – visas gyvenimo sritis apimanti didžiulė krizė. O norėtųsi, kad įvykęs Nepriklausomybės atgavimo stebuklas ir ant Lietuvos nepriklausomybės aukuro sudėtos geriausių tautos sūnų ir dukrų gyvybės bei kančių aukos nenueitų veltui, kad neprarastume Nepriklausomybės, kad ji nebūtų keikiama. Valstybės po niokojančių karų ir stichinių nelaimių prisikelia. Turime prikelti ir mums brangią Lietuvą. Tokio tikslo siekiame visi. Atsisakykime asmeninių ambicijų ir visko, kas yra negera. Pasauliui Lietuva įdomi tik lietuviška, tik aukso grynuolis, o ne visų tautų blogybių kratinys. Linkėčiau, kad nuo šiol šeima, mokykla, Bažnyčia ir visuomeninės informacijos priemonės dirbtų viena – geros valios žmogaus ugdymo kryptimi. Lietuvoje yra garsių mokslininkų, gerų sportininkų ir menininkų, tačiau mažai turime geros valios valdžios vyrų ir moterų. Matyt, atgavus Nepriklausomybę, nuo to reikėjo ir pradėti. Reikėjo rinkti geros valios žmones, kaip kad renka perlus jūroje ar aukso kruopeles kasyklose, jiems patikėti valstybės valdymą ir įstatymų leidybą. Kompetencijos trūkumą gali kompensuoti nuolankus specialistas, mokslininkų nuomonių išklausymas, tačiau geros valios valdininko trūkumo niekas negali kompensuoti. Labai gaila prarasto laiko. Per 10 metų turėjome sukurti jei ne klestinčią, tai nors pakenčiamai gyvenančią visuomenę. Deja, turime tai, ką turime. Ko nepadarėme, niekas už mus nepadarys. Turime apmąstyti, kas buvo daroma negerai, klaidų nekartoti, o mobilizavus visas tautos sveikas pajėgas, visus turimus materialinius rezervus kopti iš duobės“.

Galbūt per tą laiką mažai kas pasikeitė ir prieš 20 metų pasakytos V. Puplausko mintys yra aktualios ir šiandien. Valstybės kūrimas – nuolatinis, nesibaigiantis procesas, tad būtina kurti ne tik materialines gėrybes, bet ir dvasines vertybes, stiprinti bendruomenes, šeimas, mylėti ir saugoti vienas kitą, kad Dievo Apvaizdos stebuklas tęstųsi ir lietuvių tautos svajonės pildytųsi. Būkime laisvės verti Lietuvos kūrėjai.

 

 

Share Button


gegužės 31, 2020

Gegužės paskutinį penktadienį visoje Europoje minima Kaimynų diena. Šia proga Radviliškio rajono policijos komisariatas skelbia konkurso „KAIMYNŲ KAIMYNAS“ nugalėtoją.  Visi […]

gegužės 27, 2020

„Kai prasidėjo karas, mūsų šeima suprato, kad mus nužudys, – pasakoja 80-metė vilnietė Sira. – Gyvenome Šiauliuose, buvome žydai, žinojome, […]

gegužės 27, 2020

Panevėžio Smėlynės bibliotekos kolektyvas dar ankstyvą pavasarį apsisprendė dalyvauti respublikiniame konkurse „Mano žalioji palangė“. Konkursą organizavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo […]

gegužės 27, 2020

56-ojo Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu tapo poetas, eseistas, fotografas Alis Balbierius už eilėraščių knygą „Ekvilibriumas“. 2020 m. gegužės […]

gegužės 25, 2020

Paveldosaugininkus pastaruoju metu neramina vis pasitaikantys ugnies kūrenimai ant dubenuotųjų akmenų, kurių daugelis yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Visi […]

gegužės 22, 2020

Apie karantino sąlygomis išgyventą Didžiąją savaitę, be žmonių bažnyčioje švęstas Šv. Velykas ir gyvenimą karantino sąlygomis nuotoliniu būdu kreipėmės į […]

gegužės 21, 2020

Gegužės  26 d. sueina penkeri metai nuo kun. Vaclovo Aliulio mirties. Sutapo, kad šiemet pasirodė  ir dr. Dalios Čiočytės ir […]

gegužės 21, 2020

Prieš Verbų sekmadienį kiekvienas iš kadagio, sausų žolynų, ką tik išsprogusių medelių šakelių rišame savo verbą arba ieškome dailios, darbščių […]

gegužės 20, 2020

Paklaustas, kaip išgyvena ūmai pasiekusią baisią negandą, koronaviruso pandemiją, Pociūnėlių medžio drožėjas, muzikantas ir aktyvus vietos bendruomenės narys Zigmas PAULAUSKAS […]

gegužės 20, 2020

2020 m. gegužės 19 d. gidas Radvila Pabilionis organizavo pažintinę/bandomąją ekskursiją „Architektai Edmundai Emilijonas ir Alfonsas Frykai Kaune“. Edmundas Emilijonas […]