balandžio 22, 2020
Aldona Vasiliauskienė | XXI amžius
Iš Garliavos į Skapiškį

Skapiškyje (Kupiškio r.) S. Dariaus ir S. Girėno (žmonių labiau mėgiama vadinti Kalvarninkų) gatvėje buvusiuose Veronikos Burbaitės namuose gyvena agronomė, gėlininkė, bitininkė ir daugelio kitų sričių specialistė, niekada neatsisakanti patarti, o, reikalui esant, ir padėti, visada linksma, besišypsanti Genovaitė Drūtienė.

Vaikystė, pokaris, mokslo metai

Garliavos valsčiaus Pagirių kaime 1941 m. gruodžio 16 d. gimusi Jono Vaškelio (1905–1993) ir Anelės Urbonavičiūtės-Vaškelienės (1918–2002) pirmagimė buvo pakrikštyta Genovaitės vardu Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje klebono kun. Prano Račiūno (1879 08 18–1902 09 20–1951 10 22). Krikšto tėvai buvo Anastazija Vaškelytė-Aleksienė ir Juozas Vaškelis.

Genovaitė juokauja, kad tėvelis labai laukė berniuko, todėl ir jos charakteris toks vyriškas – nesvetimi ūkiški darbai. Jono Vaškelio, augusio devynių vaikų šeimoje, proseneliai buvo iš Utenos krašto.

Genovaitės prosenelė (mamos Anelės Urbonavičiūtės-Vaškelienės močiutė) buvo Staugaitytė, tad šeima didžiavosi giminyste, kad ir tolimesne, tačiau palaikiusia ryšius su vyskupu Justinu Staugaičiu (1866 11 14–1890 06 24–1926 04 04–1943 07 08). Mat Anelė Urbonavičiūtė, būdama vos dvejų metukų neteko motinos Teofilės Banionytės-Urbonavičienės (29 metų moteris mirė gimdydama trečią vaiką), tad vyskupas ja, kaip našlaite, labai rūpinosi. Vyskupas J. Staugaitis dažnai lankėsi Vaškelių ir Urbonavičių namuose, būdavo reiklus, duodavo įvairių nurodymų. Ištekant Anelei, vyskupas, pats negalėdamas atvykti į vestuves,  perdavė jai kraitį. Genovaitė Drūtienė iš jo išsaugojusi aštuonnytę staltiesę. Vyskupui lankantis Genovaitė dar buvo labai maža, tačiau prisimena „vyskupo kepurę“.

Anelės ir Jono Vaškelių šeimoje dar gimė 4 berniukai: Vaclovas (mirė dviejų metukų karo metu), Aloyzas (1946–2013), Antanas (g. 1951 m.) ir Jonas (1955–2018). Du broliai baigė Žemės ūkio akademiją: Aloyzas tapo inžinieriumi, Jonas – miškininku, o Antanas – baigė Politechnikos institutą ir tapo inžinieriumi.

Žemės Vaškeliai nedaug turėjo, tačiau buvo pasistatę gražų namą, mat Pirmojo pasaulinio karo metu jų trobą sudegino. Tad jiems irgi grėsė Sibiras. Pokario metais Vaškeliai slapstėsi nuo vežimų: tėvai slėpdamiesi nakvodavo miške, o tada dar tik du mažamečius vaikus slėpė pas pamiškėje gyvenusį Vaikšnį. Stribai, atvažiavę vežti ir neradę Anelės ir Jono Vaškelių šeimos, išvežė šalia gyvenusio pusbrolio Kazio Vaškelio šeimą. Jono Vaškelio sesers Marijos Račylienės šeima, kaip ir daugelis to meto Lietuvos šeimų, – tragiško likimo. Vyras buvo miręs, dar iki šeimą išvežant į Sibirą, du sūnūs sušaudyti. Sūnus Vytautas, pabėgęs iš Sibiro, pasivadino Petru Račyla ir kurį laiką gyveno pas dėdę Joną ir Anelę Vaškelius. Dukrą Zuzaną, Sibire kertant mišką, užmušė medis. Mama Marija Račylienė į gimtinę sugrįžo tik su viena dukra Anele. Ji šiandien rūpestingai globojama ir prižiūrima sūnaus – Genovaitės krikštasūnio Ginto Mocevičiaus.

Genovaitė Vaškelytė pradžios mokyklą lankė Rašnavos kaime (prie Pagirių). Joje visus keturis skyrius mokė mamos dėdė (vyskupo J. Staugaičio giminė) Jurgis Banionis. Mokytojas neturėjo skambučio, tad pertraukas skelbdavo plodamas delnais, o į pamokas kviesdavo švilpdamas. Vaikai mokytoją labai mylėjo: bėgti jo pasitikti ir panešti portfelį būdavo didžiulė laimė. Netoli mokyklos buvo Jiesios upelis. Per ilgąją pertrauką mokytojas siųsdavo vaikus prie upelio stebėti gamtą ir mokėti ją perteikti: parnešti išgirsto paukščiuko balsą, nupiešti patikusį medį, gėlytes. Genovaitė prisimena, kad matematikos uždavinių stulpeliai buvo apipiešti gėlytėmis. Ji džiaugsmingai pasakoja, kad daugelis parnešdavusių paukštelių giesmes tapo muzikais, piešę – dailininkais, išaugo ir inžinierių ir kitų garbių žmonių.

1953 metais buvo pastatyta Garliavos vidurinė mokykla, tad mergaitė į penktą klasę nuo namų ėjo du kilometrus. Taip Genovaitė baigė 9 klases. Mokydamasi 10–11 klasėse Genovaitė Vaškelytė dienomis dirbo, o vakarais mokėsi vienoje klasėje ir sėdėjo viename suole su iš Sibiro sugrįžusia Jadvyga Bieliauskiene (1929 01 15–2009 11 21). Jos abi mėgo piešti. Jadvyga iš tremties buvo atsivežusi nupieštų paveikslėlių – gamtos vaizdų. Tad dailininko Beno Pranskūno paragintos surengė savo parodėles. Nors Jadvyga į Lietuvą grįžo ištekėjusi, augino sūnų Žilviną, tačiau, nerasdama darnos šeimoje, turėjo išsiskirti.

Genovaitė besimokydama talkino – dirbo įvairius pagalbinius darbus ligoninėje, vėliau įsidarbino Ilgakiemio kultūros namų direktore, o baigusi 11 klasių dar porą metų dirbo Ilgakiemio kolūkio buhalterijoje.

Studijos

Turėdama dvejų metų darbo stažą, galėjo bandyti stoti į aukštąją mokyklą. Be to, kolūkiui reikėjo nusiųsti žmogų į Žemės ūkio akademiją, kolūkis žadėjo mokėti net ir stipendiją, tačiau Genovaitė jos atsisakė. Tad su kolūkio siuntimu 1961 metais Genovaitė Vaškelytė įstojo į Žemės ūkio akademijos agronomijos specialybę ir mokslus baigė 1966 metais.

Studijuodama aktyviai dalyvavo sportiniame akademijos gyvenime. Čia susipažino su Algimantu Drūčiu, studijavusiu toje pačioje aukštojoje mokykloje, tik Miškų fakultete, ir 1965 metais ištekėjo, deja, po 13 metų turėjo išsiskirti.

Darbas Skapiškyje

Nors vyras buvo paskirtas į Jurbarką, tačiau ten nebuvo nei darbui, nei gyvenimui tinkamų sąlygų. Atvykę į Kupiškį, atsitiktinai sutiko Alvydą Barkauską. Jis pasakė, kad išeinąs iš girininko pareigų, tad jo vieta Laukelių (dabar Skapiškio) girininkijoje yra laisva. Buvęs Kupiškio Žemės ūkio valdybos viršininkas Boleslovas Bogatyrius Genovaitei pasiūlė agronomės darbą Skapiškio kolūkyje (vėliau jis buvo sujungtas su „Ąžuolo“ kolūkiu). Nuo 1966 metų Genovaitė Drūtienė pradėjo dirbti Skapiškyje. 1967 m. birželio 6 d. gimė sūnus Arnas.

Šeima gyveno Laukelių girininkijoje, vertėsi ūkiškai: laikė gyvulių (karvių, kiaulių). Genovaitė į darbą Skapiškyje važiuodavo motociklu. Sūnų Arną kurį laiką prižiūrėjo močiutė Janina Drūtienė, vėliau buvo prašomos geležinkelio stotyje gyvenusios moterys.

Darbas „Žinijos“ draugijoje

Genovaitė agronome dirbo iki 1973  metų. A. Drūtys buvo paskirtas į Kupiškio girininkiją. Gavo butą Kupiškyje (buvusioje Kalinino gatvėje 2). Genovaitei sušlubavo sveikata ir jai buvo pasiūlytas darbas Kupiškyje „Žinijos“ draugijoje. Ji porą metų važinėjo po rajoną su lektoriais, kurie skaitė paskaitas kolūkių centruose, mokyklose. Genovaitė auditorijai pristatydavo paskaitininkus, paskaitų tematiką. Po poros metų vėl grįžo į Skapiškį dirbti agronome.

Vėl Skapiškyje

Antrasis Kupiškio rajono komunistų partijos sekretorius Aleksiejus Sagulinas ilgai įkalbinėjo Genovaitę stotį į partiją. Vyras A. Drūtys jau buvo įstojęs, tad ji irgi sutiko būti partijos nare. 1975–1979 metais G. Drūtienė dirbo kolūkio pirmininko Kosto Šautkulio pavaduotoja kultūriniam darbui. Apylinkės pirmininkei Antaninai Dapkutei išėjus į pensiją, pirmojo sekretoriaus Stanislovo Tamošiūno siūlymu į apylinkės pirmininkės vietą buvo išrinkta G. Drūtienė, dirbo penkerius (1979–1984) metus.

Skapiškio apylinkės ribose buvo penki kolūkiai: Skapiškis ir „Ąžuolas“ jau buvo susijungę, „Sakalas“, „Tarybinė aušra“ (prisijungė „Žalgirį“), Pakupys ir Palanga (pastarieji vėliau susijungė).

Skapiškio apylinkė turėjo vykdomąjį komitetą. Kas mėnesį vykdavo posėdžiai, buvo sprendžiami pieno, mėsos, statybos, kultūros klausimai, planai, aptariama, kas įvykdyta, kiek parduota. Vyko pasitarimai ir rajone, sudarytos komisijos tikrino laukų švarą (piktžoles), fermas.

Paliekamas Skapiškis

G. Drūtienę sovietmečiu priklausymas partijai ir dažnai vidinių įsitikinimų neatitinkanti veikla Skapiškyje sekino. Genovaitė, 1984 metais atsisakiusi užimamų pareigų, išvyko į Garliavą pas tėvus. Be to, buvo ir kilni motyvacija – garbingo amžiaus tėvams buvo reikalinga priežiūra.

Kelionę į Garliavą palaimino tuometinis Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos klebonas kun. Antanas Vaškevičius. Jis sakė: „Kilnų darbą darysi“. Klebonas dažnai ateidavo į apylinkę pasitarti dėl statybų, medelių sodinimo. Dabar jau užaugusios sidabrinės eglės, pasodintos prieš šventorių, – G. Drūtienės darbas, sodino jas kartu su klebonu ir šviesios atminties Broniumi Bickumi. Klebonas su B. Bickumi medelius atsivežė iš medelyno, Genovaitė talkino renkant vietą.

G. Drūtienė kurį laiką dirbo Garliavoje, tačiau šis laikotarpis buvęs labai sudėtingas (apie tai dar rašysime) ir vėl sugrįžo į Skapiškį.

Atsisakoma narystės partijoje

Atvykusi į Garliavą Genovaitė įsidarbino technike Žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultete. Čia ji 1986 metais išdrįso padėti ant stalo komunistų partijos nario bilietą. Tai buvo negirdėtas dalykas. Aišku, greitai buvo sušauktas posėdis (Žemės ūkio akademijos partinės organizacijos sekretorius tuo metu buvo Aleksas Kmitas) ir ji buvo pašalinta iš komunistų partijos narių. O LKP Kauno rajono partijos komiteto biuras išmetė iš partijos narių Genovaitei nedalyvaujant. Jai buvo pasakyta, kad niekur negaus darbo ir jos lauks vieni nemalonumai. Ir tikrai milicija vis ėjo ir ėjo į namus. Klausinėdavo to paties: iš ko tu gyveni? Gąsdindavo ir motiną…

Genovaitė džiaugiasi, kad padėjo draugė Danutė Labokienė. Prie Žemės ūkio pastatų rekonstravimo instituto buvo įkurta Naftos laboratorija, veikusi Garliavoje (priklausė „Agropromui“). Jai iš Vilniaus vadovavo „Agropromo“ metrologijos ir naftos produktų laboratorijos vadovas Antanas Juknevičius. Genovaitę nuoširdžiai priėmė dirbti, nereikalavo narystės partijoje, netgi apie ją neklausinėjo. Šioje laboratorijoje ji dirbo nuo 1986 metų iki Nepriklausomybės. Suirus institutui ir naftos laboratorijai, neteko darbo.

Garliavoje gyveno pas tetą Oną Urbonavičiūtę, kartu statė namą, kuriame dabar kartu su Genovaitės teta gyvena jos sūnus Arnoldas Drūtys, baigęs Miškų ūkio technikumą, KPI ir VDU. Dirba Kauno šiluminės elektrinės inžinieriumi. 1999 m. lapkričio 22 d. gimusį sūnų pavadino vysk. J. Staugaičio garbei Justinu.

Mirus tėveliams (abu palaidoti Garliavoje, Jonučių kapinėse), visai prie pastatyto namo, Genovaitė paliko Garliavą, vėl grįžo į Skapiškio kraštą.

Sugrįžimas į Skapiškį

Kartais gyvenime būna, kad tik vienam žmogui gali atverti širdį. Niekas, išskyrus Genovaitę, nežinojo ir nežino iki šiol jos artimo bičiulio Jono Kaladės (1935–2012) išgyvenimų: įvairių sunkių ir vėliau įgytų ligų. Todėl ne vieną dešimtmetį broliškai, nebrandindami jokių jausmų, nepuoselėdami jokių vilčių, padėjo vienas kitam būti stipriems visuose gyvenimo išbandymuose.

G. Drūtienė, vėl atvykusi į Skapiškio kraštą, apsigyveno J. Kaladės tėviškėje Aičionyse, nuo Skapiškio apie 4 km Pandėlio link. Čia užveisė gausybę bičių. Į Aičionis dažnokai atvažiuodavo kun. Povilas Varžinskas (1922 11 25–1948 12 19–2012 07 31).

Mirus Jonui Kaladei, 2013 metais Skapiškyje Genovaitė pirko buvusį Burbų namą (S. Dariaus ir Girėno gatvėje). Brolis Antanas su žmona Terese dvi vasaras dirbo, kol suremontavo.

Nepaisant pablogėjusios sveikatos, Genovaitės visur pilna: bėga talkinti kam tik gali ir pajėgia. O pagalbai dažnai reikalingi ir pinigėliai, tačiau aukodama neskaičiuoja, dažnai atiduoda ir paskutinius…

Kunigai, palaidoti Skapiškyje

Skapiškio parapijai itin svarbu, kad G. Drūtienė Skapiškio parapijos kapinėse surado XIX amžiuje palaidotų kunigų kapus ir juos prižiūri. Vienas dvasininkas – 1866–1870 metais Skapiškio klebonu buvęs kun. Justinas Fiodorovičius (1831–1854–1870 05 11); kitas – nuo 1868 metų vikaru, o nuo 1872 metų iki mirties klebonu dirbęs kun. Vinkentijus Kurtynskis (1839 09 08–1863–1897 09 23). Pirmasis mirė jaunas, eidamas 39-uosius, antrasis – 58 metų, kamuojamas vėžio.

Skapiškio bažnyčios šventoriuje yra trijų kunigų kapai: Obelių dekano, Skapiškio klebono kun. Mykolo Daleckio (1858–1881–1919 07 10), Skapiškyje dirbusio nuo 1898 metų iki mirties; ilgamečio (1925–1956) Skapiškio klebono kan. Nikodemo Kasperiūno (1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13), palaidoto prie savo pastatyto Lurdo; Skapiškio bažnyčios šventoriuje – altaristo mons. Antano Paurio (1885 10 03–1909 05 29–1968 04 11).

Bažnyčios ir jos aplinkos tvarkytojai

Kunigų kapus šventoriuje prižiūrėjo ne viena parapijietė, pastaruoju metu šiam darbui didelį dėmesį skiria Genovaitė. Ji sukviečia kitas galinčias pagelbėti moteris, o jų neatsiradus, tenka tvarkytis beveik vienai.

Ilgiau kaip metus bažnyčią tvarkė ir puošė klebono kun. Alberto Kasperavičiaus prikalbinta Irena Žalnieriūnienė. Jai įsidarbinus Kupiškyje, bažnyčios tvarkymui nebeliko laiko.

G. Drūtienė mini parapijietes, padedančias tvarkyti ir puošti bažnyčią. Džiaugiasi Brone Triznickiene, Reda Trainiene, Klotilda Tubeliene, Brone Laucinavičiene, Roma Burbiene, Danute Vainauskiene, Virga Lekavičiene, Petronėle Indrišiūniene. Daug padėkos žodžių taria Lainei Puronienei, kuri ne tik talkina darbuose, bet ir aukoja savo išaugintas gėles. Moterims darbuose gelbsti Povilas Puronas, tapęs ne tik varpininku, bet ir nepamainomu įvairių darbų bažnyčioje talkininku.

2019 m. rugpjūčio 10 d. per Šv. Lauryno atlaidus, minint Skapiškio bažnyčių 500 ir 200 metų jubiliejus, Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos klebonas kun. Albertas Kasperavičius įteikė padėkas labiausiai nusipelniusiems parapijiečiams. Padėka įteikta ir G. Drūtienei. Joje įrašyta: „Už XIX a. antroje pusėje mirusių Skapiškio kunigų kapų išaiškinimą ir ilgametę jų priežiūrą Skapiškio parapijos kapinėse bei šventoriuje, už nuoširdžią pagalbą tvarkant bažnyčią bei jos aplinką ypač ruošiantis Skapiškio bažnyčių (Šv. Lauryno kankinio – 500 ir Šv. Hiacinto (Jackaus – 200 metų) jubiliejams“.

Iškilmingos jubiliejinės šventės jau liko praeityje, o Genovaitė dabar, pavasarį, važiuoja į miškus ieškoti išlikusių gražių „sausiukų“ papuošti altorius, kad parapijiečiai, atėję į Dievo namus, rastų juos šventiškus.

 

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


birželio 1, 2020

Paveldui neabejingus piliečius liūdina daug kur Lietuvoje be priežiūros stovintys sienieji, į Kultūros vertybių registrą įtraukti pastatai. Ypač bėgančiam laikui […]

gegužės 31, 2020

Gegužės paskutinį penktadienį visoje Europoje minima Kaimynų diena. Šia proga Radviliškio rajono policijos komisariatas skelbia konkurso „KAIMYNŲ KAIMYNAS“ nugalėtoją.  Visi […]

gegužės 31, 2020

„Nors mes negalime varžytis su Ignalinos, Molėtų ar kitu ežerų krašto rajonu, bet įdomių vietų, kurias verta aplankyti, Panevėžio rajone […]

gegužės 29, 2020

Biržų turizmo informacijos centras naująjį turizmo sezoną pasitinka šūkiu „Suk į Biržus“.  Naujajame sezone naujos ir jau lankytojų pamėgtos pramogos, […]

gegužės 29, 2020

Biržų mieste vykdomi D. Poškos, J. Šimkaus ir P. Jakubėno g. (iki Respublikos g.) rekonstravimo darbai. Šiuo metu klojami vandentiekio […]

gegužės 28, 2020

Šiandien Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas su Savivaldybės administracijos specialistais dalyvavo susitikime su UAB „Litesko“ filialo „Biržų šiluma“ vadovais. […]

gegužės 27, 2020

Praėjusią savaitę Biržų savivaldybė pasirašė sutartį su UAB „Biržų ranga“ dėl Kęstučio gatvės  rekonstravimo darbų atlikimo. Sutartis sudaryta 12 mėn., […]

gegužės 27, 2020

Šiandien miesto Garbės piliečio, vieno iš J. Miltinio dramos teatro įkūrėjų, aktoriaus ir režisieriaus Vaclovo Blėdžio atminimą pagerbė Panevėžio miesto […]

gegužės 27, 2020

„Kai prasidėjo karas, mūsų šeima suprato, kad mus nužudys, – pasakoja 80-metė vilnietė Sira. – Gyvenome Šiauliuose, buvome žydai, žinojome, […]

gegužės 27, 2020

Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas, mero pavaduotoja Astra Korsakienė ir Biržų turizmo informacijos centro direktorė Raminta Indriulėnienė apžiūrėjo naujai […]