birželio 24, 2019
Rasa Jauniškienė
Jaunimas ir senjorai. Ar galime kurti Lietuvą kartu?

Ar iš tiesų egzistuoja jaunimo ir senjorų atskirtis? Ar kartų konfliktas – neišvengiamas? Ar turėdami skirtingas vizijas visgi galime susikalbėti? Disusijų festivalio „Būtent!“ bei Politikos tyrimų ir analizės instituto diskusijoje, kurią moderavo šio instituo vadovas Marius Ulozas, kalbėjosi Seimo narė Ingrida Šimonytė, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos viceprezidentė Gintarė Vikmonaitė ir Trečiojo amžiaus universiteto atstovas Vitalius Skaržinskas. Diskusija birželio pradžioje vyko „Vero Cafe“.

M. Ulozas. Kaip jūs jaučiatės, ar jūsų balsai visuomenėje girdimi?

G. Vikmonaitė. Dauguma Lietuvos jaunimo organizacijų veikia ne vieną dešimtį metų, keliai į institucijas jau praminti tam, kad jose mano, kaip jaunimo atstovo, balsas būtų girdimas. Kita vertus, vis dar pasitaiko atvejų, kuomet apsilankius institucijose dėl jauno amžiaus sulaukiu nepatiklių žvilgsnių ar komentarų, kurie blaško. Norėtųsi, kad jaunimo atstovai būtų įtraukiami į visų klausimų, susijusių su jaunu žmogumi, sprendimus.

V. Skaržinskas. Kiekvieno balsas gali būti išgirstas, jei žmogus dalyvauja rinkimuose. Kita vertus išėjęs į pensiją, pasijutau niekam nereikalingas, tarsi tam tikrame užribyje. Išeiti iš jo galima įsitraukiant įsitraukiant į organizacijas, susitinkant su bendraminčiais ir imantis veiklos, kuri kuria ne tik asmeninę vertę – ir tai labai svarbu pabrėžti – bet ir vertę visuomenei, valstybei.

M. Ulozas. Ar lengva išgirsti skirtingus balsus ir kur juos išgirsti, atstovaujant valstybę įvairiose pozicijose?

I. Šimonytė. Kalbant apie politinį lygmenį, svarbu suprasti, kad per atkurtos nepriklausomybės trisdešimtmetį mes taip ir neįsisąmoninome, kas yra politika. Dažnas politikas mano, kad politika – tai pataikavimas tiems, kurie turi didžiausią svertą. Šiuo atveju senjorai ir Lietuvoje, ir pasaulyje turi didesnį svertą rinkimuose nei jaunimas, nes yra aktyvesni rinkėjai.

Politika – tai siekis ne pataikauti, o derinti skirtingų visuomenės grupių interesus, kokie jie bebūtų, nes kiekvienai grupei jų interesai svarbiausi.

Kalbame apie jaunimą ir senjorus, bet Lietuvoje yra daug daugiau skirtingų interesų grupių, kurių interesų neatstovaujant, jos patenka į atskirtį.  Tai gali būti ir neįgalieji, seksualinės mažumos, vienišos mamos su vaikais. Taigi viskas yra gerokai subtiliau, nei vertinimas vadovaujantis tik amžiaus kriterijais. Politikai gali savęs paklausti – ar mes padarome taip, kad nematomų, užmirštų žmonių Lietuvoje apskritai neliktų?

Niekuomet nepadarysime taip, kad visiems būtų gerai. Tačiau galime siekti tam tikro skirtingų interesų balanso. Vieni turi interesą gauti, kiti neturi intereso duoti ir tai natūralu. Svarbu, kaip mes žiūrime į valstybės išteklių paskirstymą. Tvarios šalies raidos pagrindas – paslaugos, infrastruktūra, procesai ir priemonės, įtraukiančios įvairias visuomenės grupes. Tai leidžia nebūti uždarytiems, leidžia nepasmerkti savęs sėdėjimui namuose penktame aukšte, jei judi tik neįgaliojo vežimėlyje ir name nėra lifto. Tikroji politikų išmintis – rasti būdų įtraukti žmones, o ne nuo jų išsipirkti.

M. Ulozas. Dažnai tenka išgirsti, kad yra nemažai paslaugų jaunimui, tačiau sakoma, kad patys jaunuoliai yra neaktyvūs, nemotyvuoti. Kita vertus, jaunimas sako esąs neišgirstas. Visa tai mes sudedame į kartų konflikto rėmus, ar taip teisinga? Gal šis konfliktas yra labiau įsivaizduojamas nei tikras?

G. Vikmonaitė. Jaunimas nori būti savarankiškas priimant sprendimus – ar jie būtų susiję su mokymosi įstaiga, ar su asmeniniais pasiekimais, šeimos kūrimu. Jauni žmonės kaltinami tuo, kad išvyksta ieškoti geresnio gyvenimo, žinių, tačiau iš tiesų valstybė ne visuomet atliepia esamus jaunimo poreikius. Kartais reikia, kad pati valstybė atsigręžtų į jauną žmogų, pasidomėtų, kodėl jaunimas nori emigruoti, ką jis nori keisti, kodėl jis nemotyvuotas. Reiktų kartu su jaunu žmogumi spręsti su juo susijusias problemas, o ne nuspręsti už jį, galvojant, kad žinome geriausiai.

M. Ulozas. Ar labai įžūlus šiais laikais jaunimas? Ar už tokią Lietuvą mes kovojome?

V. Skaržinskas. Nežinau. Visokio, matyt, jaunimo yra. Tas, kurį sutinku aš, dažnai yra išsilavinęs, baigęs ne vieną universitetą. Iš trijų mano vaikų tik vienas yra Lietuvoje. Atsidarė sienos, nukrito uždanga, štai už ką mes ir kovojome. Norėjome, kad vaikai turėtų galimybę važiuoti ten, kur geriau gyventi. Gerai, kad jaunimas užsienyje pasimoko, pagyvena, pasaulio pamato. Jie po to daug ko mus gali išmokyti. Nemanau, kad Lietuvos neliks. Mes esame Europos Sąjungoje, o ar Lietuvoje, ar Pancūzijoje – nematau didelio skirtumo.

M. Ulozas. Kas visgi skiria vyresnius ir jaunesnius – vertybės, interesai?

I. Šimonytė. Manau, kad labiausiai skiria skirtingos patirtys. Vienas iš dalykų, kurio siekiu būdama politikoje – tai gebėjimas pasitikėti kitu žmogumi.

Visų Skandinavijos valstybių, į kurias esame linkę lygiuotis, skiriamasis bruožas atsakant į „Eurobarometro“ klausimą „Ar manai, kad kiti žmonės (kurie nėra tavo šeimos nariai ar artimieji, tai žmonės, kurių nepažįsti), yra geri, atsakymą „taip“ pasirenka 70 proc. žmonių. Jie mano, kad kitas žmogus yra vertas pasitikėjimo tol, kol neįrodė kitaip.

Mūsų statistika gerokai liūdnesnė – „taip“ atsakymą renkasi vos 30 proc. Vadinasi, du trečdaliai žmonių kas rytą išeina į dieną galvodami, kad kiti neverti pasitikėjimo. Paveikslas amžiaus kategorijose labai skirtingas. Jauni žmonės daug dažniau linkę pasitikėti kitu žmogumi nei vyresni. Ar vyresni yra blogesni? Ne. Pagalvokime, iš kokios terpės jie atėję – iš sovietmečio. Tuomet pasitikėti kitu žmogumi buvo nesaugu. Aš praleidau sovietmetyje 14 metų ir puikiausiai atsimenu savo mamos pamokas man: „nekalbėk, nesakyk, nepasitikėk“. Tai leidžia suprasti, kodėl turime tiek nepasitikėjimo. Bendrų būdų veikti, kolektyvinių organizacijų, nevyriausybinio sketoriaus, pilietinės visuomenės tradicijų dar neturime, nepasitikėjimo genas dar neprapuolė. Jis turės modifikuotis. Naujos patirtys tik per jaunus žmones ir ateis, nes būtent jie, jauni, į kitus ir kitokius žiūri atviresnėmis akimis.

Tas vienišumas ir negebėjimas patikėti, kad kitiems žmonėms iš tiesų rūpi, kaip aš jaučiuosi, kad jie gal jaučiasi taip pat – trukdo mums pasižiūrėti vienas į kitą. Ir jei mes ištiestume vienas kitam ranką, tai būtume du laimingi žmonės, o dabar esme du nelaimingi.

M. Ulozas. Ar greita kaita, augantys miestai, didėjanti skaitmenizacija, globalizacija nepalieka dar daugiau žmonių už nematomos ribos?

V. Skaržinskas. Papasakosiu trumpą istoriją. Savarankiškai išmokau ir visą gyvenimą savo malonumui retkarčiais paplaukioju burlente. Kartą nutariau nueiti į kursus ir pasimokyti su treneriu. Paskambinęs į burlentininkų mokyklą paklausiau, ar vyksta tokie kursai ir pasakiau, kad esu pagyvenęs. Į klausimą „Kiek jums metų?“ atsakau – 70. Tyla. Po pauzės girdžiu: „Buvo prieš porą metų čia vienas diedukas, 50-ties, tai jei pasirašysite, kad esate atsakingas už saugumą, pats kaltas, jei nuskęsite, galite ateiti“. Nuėjau. Buvau triskart vyresnis už visus kitus. Reikia drąsos pagyvenusiems žmonėms išmėginti naujus dalykus. Svarbu ir mokyti juos. Kad nebijotų kompiuterio, „Facebook“, „Skype“. Internetu mokėti naudotis –būtina.

I. Šimonytė. Neseniai Radviliškio rajone susipažinau su vienu ponu, kuris skraidymo licenciją gavo prieš penkerius metus būdamas maždaug 70-ties. Įvairaus amžiaus žmonės visko išmoksta. Svarbu padėti jiems, ypač kai kalbame apie informacines technologijas.

M. Ulozas. Lietuva bus vis įvairesnė. Ką galime padaryti, kad turėtume bendrą viziją?

I. Šimonytė. Reikia nustoti galvoti, kad tik mes vieni žinome, o visi kiti – ne. Kasdien į pasaulį eidami su nuostata, jog visi yra lygiai tokie patys geri, kaip ir aš esu, pamatysime, kad susikalbėti, žmegzti ryšį su kitais žmonėmis, kurti organizacijas ir bendras veiklas taps daug lengviau.

G. Vikmonaitė. Kartais mums kiekvienam reikia nulipti nuo pjedestalo, ant kurio mėgstame save iškelti, pažiūrėti į greta esantį žmogų, pripažinti, kad kažko nemokame, kad reikia pagalbos, nebjoti iš kito pasimokyti ir kartu susitarti, ko mes norime.

 

Diskutuokime, kalbėkimės, o rugsėjo 6 – 7 d. Birštone vyksiančiame festivalyje „Būtent!“ pratęsime šią diskusiją.

 

Share Button
Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


liepos 19, 2019

Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkas Antanas Vinkus susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų Lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininku Arvydu Urbanavičiumi, į […]

liepos 19, 2019

Kam Lietuvoje rūpi aplinkos tausojimas? Visuomenė, įvairios organizacijos, ir svarbiausiai – pavieniai atsakingi piliečiai, skiria labai daug dėmesio aplinkos tausojimui. […]

liepos 17, 2019

Seime, kaip žinia, man teko pakeisti šviesios atminties Roką Žilinską, kuris daug metų buvo politinis sodininkų „advokatas“. Tad ir man […]

liepos 17, 2019

Turkija Faktas: Europos Sąjunga baudžia Turkiją už naftos ir dujų paieškas Viduržemio jūroje. JAV ketina nubausti ją už rusiškos oro […]

liepos 10, 2019

Iranas-Sirija Faktas: Netoli Gibraltaro sulaikytas Irano naftą gabenantis supertanklaivis Grace 1. Diagnozė: Tanklaivių karas tęsiasi. Laivo arešto aplinkybės painios, savotiškai […]

liepos 3, 2019

TS-LKD Priežiūros komitetas per pastaruosius metus garsėja pakankamai griežtai sprendimais, svarsto ir skiria nuobaudas ne tik eiliniams partijos nariams, bet […]

liepos 3, 2019

Europos Sąjunga Faktas: Europos Parlamentas pradėjo darbą šalių vadovams pagaliau sutarus dėl svarbiausių postų Europos Sąjungos vadovybėje. Diagnozė: Nauja Europos […]

liepos 2, 2019

Netylant kalboms apie planuojamą Vilniaus Kalnų parko pertvarką ir galimą 1000 medžių iškirtimą, Seimo narys Mindaugas Puidokas kreipėsi su klausimais […]

birželio 26, 2019

Europos Sąjunga Faktas: ES Bendrųjų Reikalų Taryboje nutarta nepradėti derybų dėl narystės ES su Albanija ir Šiaurės Makedonija. Diagnozė: Formalių […]

birželio 25, 2019

Su vaikais nusikaltėliams reikia elgtis itin atsargiai. Prisimenate „Vienas namuose“? Kažkada amerikiečių novelistas O‘Henris sukūrė šmaikščią istoriją apie tai, kaip […]