liepos 25, 2019
Andrius Navickas
Kad gerovės valstybė netaptų simuliantė

Teiginys, kad kuriame „gerovės valstybę“ tapo naujausia Lietuvos politinio gyvenimo mada.  Kam nesmagu išgirsti, kad visa valstybė pasiryžusi pasirūpinti jo gerove? Tiesa, norėtųsi bent pasitarti, kaip tą „gerovę“ suprantame? Kitas svarbus klausimas, kiek kiekvienas prie jos kūrimo galime ir privalome prisidėti?

Po II Pasaulinio karo Vokietija atkūrė savo gerovę, pasitelkusi socialinės rinkos sampratą. Jos esminis bruožas – ypatingas dėmesys subsidiarumo principui. Valstybės institucijos neturi kištis ir reguliuoti tų sričių, kur patys piliečiai ar jų laisvanoriškos bendruomenės pačios gali savimi pasirūpinti. Valstybės intervencijos į bet kurią sritį esmė nėra kontrolės perėmimas, bet veikiau noras sustiprinti asmenis ir bendruomenes tiek, jog jie vėl patys galėtų kūrybiškai spręsti iškilusius uždavinius.

Tačiau egzistuoja ir visai kita gerovės valstybės versija, kurią tiksliau būtų vadinti „globos valstybe“. Čia valstybės institucijos įsipareigoja pasirūpinti kiekvienu piliečiu ir žvelgia į kiekvieną, kaip „supermamytė“, geriausiai žinanti, kad jos vaikams gerai, pasiryžusi pasirūpinti pašalinti kiekvieną kliūtį jų kelyje. Gundanti sistema, tačiau už ją tenka mokėti didelę kainą ir ne vien pinigais. Globos valstybėje piliečių laisvės erdvė itin susitraukia. Valstybės institucijos čia geriausiai „žino“, ko kiekvienam reikia. Kitas dalykas – ilgainiui nyksta piliečių savarankiškumas ir kūrybiškumas. Kam kankintis, grumiantis su iškilusiais sunkumais, jei vis vien viskuo privalo pasirūpinti valstybė? Kam ieškoti darbo, jei dosnios pašalpos suteikia galimybę paprasčiausiai tingėti?

Tiesa, „globos valstybė“ įmanoma tik labai sėkmingose ekonominėse sistemose, nes jai sukurti ir palaikyti reikalingos didžiulės lėšos. Jos yra surenkamos iš mokesčių ir svarbu, kad piliečiai sugebėtų dosniai pripildyti biudžeto korius.

Net neabejoju, kad didesnioji dalis Lietuvos gyventojų svajoja apie valstybės globą. Ypač vyresnių kartų atstovai, kuriems didžiausias baubas yra neoliberali ekonominė sistema, kurioje skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Tačiau svajos apie rūpestingą valstybę labai greitai sudūžta į tikrovės rifus.  Pavojingiausias padarinys -globos ar gerovės valstybės teorija ir išsikerojusios  valstybės-simuliantės praktika.

Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje sąvoka „politika“ yra tapusi keiksmažodžiu, yra tai, kad politikai labai lengvai žada, net ir dalykus, kurių nėra galimybės įgyvendinti. Pavyzdžiui, tai, kad nė viena mokykla, ligoninė, socialinės rūpybos įstaiga, net ir atokiausiose vietovėse, nebus uždarytos. Tikrai to norėtųsi, bet tik su sąlyga, kad visos švietimo, sveikatos paslaugų ar socialinės rūpybos įstaigos ne simuliuotų veiklos, bet iš tiesų teiktų aukščiausios kokybės paslaugas. Nemanau, kad šioje vietoje tinka posakis – geriau trupiniai nei nieko. Jei mes tik simuliuojame, kad galime atokiame kaime gyvenančiam vaikui suteikti gerą išsilavinimą, tai reiškia jį pasmerkiame būti „antrarūšiu piliečiu“, įtvirtiname socialinę atskirtį. Jei mes manome, kad regiono gyventojui tinka ir  prastesnio lygmens medicininės paslaugos, mes pažeidžiame visų piliečių lygiateisiškumo principą.

Aišku, natūraliai kyla klausimas – tačiau gyvenimas kaimo vaikui ar senjorams nepagerėja, kai šalia jų nelieka gydymo įstaigos ar mokyklos?  Visiškai sutinku, tačiau, kai mes pripažįstame realią situaciją, o ne apsimetame, kad problemos nėra, galima pradėti ieškoti sprendimų. Absurdiška būtų, jei visos kokybiškos paslaugos susitelktų didmiesčiuose. Turime aiškiai sutarti, kad bet kuriam Lietuvos vaikui iki mokyklos negali būti toliau nei tiek ir tiek kilometrų. Tai kiekvienos šeimos prigimtinė teisė. Tai reiškia, kad mokyklų žemėlapis turi būti pakankamai tankus, tačiau realistiškas. Natūralu, kad regionų mokykloms gali reikėti net didesnio finansavimo nei miestuose, tačiau tai konstitucinė pareiga kiekvienam vaikui suteikti nemokamą kokybišką vidurinį išsilavinimą. Turime atsisakyti pagundos klausti – ar tai ne per brangu? Klausimą turime formuluoti – kaip tai kuo greičiau pasiekti?

Nemanau, kad realu, jog kiekviename rajone būtų brangi medicininė aparatūra specializuotiems tyrimams atlikti. Sudėtingiausios operacijos taip pat turi būti daromos specializuotose ligoninėse, tačiau šeimos gydytojai, būtinos medicininės paslaugos neturi būti nutolusios nuo žmonių tiek, kad tai pradėtų kelti grėsmę jų sveikatai ar gyvybei.

Kaip to pasiekti? Matau tik vienintelį kelią – sutarti, kas yra svarbiausia, kas įeina į gerovės valstybės sampratą, o kas nėra esminiai dalykai ir turi būti palikti patiems žmonėms pagal galimybes ir sugebėjimus. Pirmiausia aiškiai įsisąmoninkime, kad ta gerovės valstybė, kurios link galime judėti, nėra globos valstybė, kad reikės ir mūsų indėlio, aktyvumo, atsakomybės.

Labai svarbu atsisakyti toksiško populizmo, kai tuo pat metu mažinami mokesčiai ir beriami pažadai apie naujus valstybės įsipareigojimus piliečiams. Labai simboliška ir svarbu, kad Nacionalinė kovos su skurdu asociacija kreipėsi į prezidentą G. Nausėdą, atkreipdama dėmesį, kad dabartinis Finansų ministras gina tokią mokesčių reforma, kuri artimesnė neoliberalizmui, bet ne gerovės valstybei.  Visiems pabarstomi eurotrupiniai, nutylint, kad tokiu būdu nebelieka lėšų viešojo sektoriaus pertvarkai.

Jei mes norime, kad gyventume tikrai gerovės visiems, o ne tik didmiesčių gyventojams, valstybėje, turime susitaikyti, kad valstybė privalo perskirstyti didesnę dalį biudžeto nei dabar. Kitaip sakant, mokesčiai turi didėti, o ne mažėti. Galbūt ne visiems, bet tai vienintelis būdas papildyti biudžetą.

Džiaugiuosi, kad prezidentas Gitanas Nausėda vis kartoja ir kartoja „gerovės valstybės“ sąvoką. Tačiau, kaip bandžiau parodyti, pereiti nuo kalbų prie realaus veiksmo nėra paprasta. Gerovės valstybės kūrimas reikalauja visų piliečių įsitraukimo ir, svarbiausia, „išlaikytinio mentaliteto“ tirpdymo. Kol Lietuvoje bus populiaru gyventi „iš pašalpų“, kol socialinė parama ir toliau bus skirstoma aklai ir, dažnu atveju, ne padės žmonėms atsitiesti, bet tik didins „elgesio skurdą“, gerovės visiems nesukursime. Kita vertus, ambicingas tikslas politikoje labai svarbu. Turėjome tikslą ištrūkti iš Sovietų Sąjungos, vėliau siekėme įsijungti į tarptautines struktūras, dabar turime visas jėgas skirti europietiškos gerovės visiems kūrimui. Svarbu, jog visa tai nebūtų vien tik imitacija ir simuliacijos.

 

Užsk. Nr. AN-019

Share Button
Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


rugsėjo 18, 2019

Zimbabvė Faktas: Buvęs šalies prezidentas Robertas Mugabe palaidotas su pagarba derama buvusiam valstybės vadovui, bet jo ilgametė prezidentinė kadencija vertinama […]

rugsėjo 16, 2019

Išlaidos gynybai, šauktiniai, Rusijos grėsmė, įsipareigojimai NATO, šauliai ir kitokie ginkluoti bei uniformuoti žmonės… Kas tai – visuomenės saugumo (o […]

rugsėjo 11, 2019

Vis dar Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris per savo kadenciją jau išsakė ne vieną „sparnuotą frazę“, pareiškė, kad siūlytų naujai […]

rugsėjo 11, 2019

Ukraina-Rusija Faktas: Ukraina ir Rusija pasikeitė belaisviais ir įkalintais asmenimis. Abi šalys „atidavė“ viena kitai po 35 asmenis. Išlaisvinti Ukrainos […]

rugsėjo 4, 2019

Jungtinė Karalystė Faktas: Karalienė Elžbieta II patenkino premjero Boriso Johnsono prašymą suspenduoti parlamento funkcijas ir pasitraukti iš Europos Sąjungos be […]

rugsėjo 3, 2019

Neseniai buvo paskelbta žinia apie tai, kad susikūrė iniciatyvinė grupė, kuri pasiryžusi įkurti krikdemišką partiją Lietuvoje. Naujos partijos iniciatoriai tvirtina, […]

rugsėjo 3, 2019

Ministerijoje vykusioje diskusijoje labiausiai akcentuoti siūlymai dėl juridinio asmens statuso suteikimo regionų plėtros taryboms ir jų veiklų finansavimo. Tapusios juridiniais […]

rugsėjo 2, 2019

Kai kalba pradeda suktis apie pasaulio negandas, dažnai sakoma, ach, kad tik nebūtų karo. Karas, ypač branduolinis, suvokiamas kaip galimas […]

rugpjūčio 28, 2019

G-7 Faktas: Rusija nebuvo pakviesta į ekonomiškai stipriausių valstybių vadovų susitikimą. Neformaliai dalyvavo Irano užsienio reikalų ministras. Diagnozė Pagal apibrėžimą […]

rugpjūčio 21, 2019

Politinės santalkos pamatai 2008 m. jungiantis Lietuvos konservatoriams ir krikščionims demokratams, buvo paskelbta, kad nauja politinė santalka kuriama, siekiant telkti […]