liepos 25, 2019
Andrius Navickas
Kad gerovės valstybė netaptų simuliantė

Teiginys, kad kuriame „gerovės valstybę“ tapo naujausia Lietuvos politinio gyvenimo mada.  Kam nesmagu išgirsti, kad visa valstybė pasiryžusi pasirūpinti jo gerove? Tiesa, norėtųsi bent pasitarti, kaip tą „gerovę“ suprantame? Kitas svarbus klausimas, kiek kiekvienas prie jos kūrimo galime ir privalome prisidėti?

Po II Pasaulinio karo Vokietija atkūrė savo gerovę, pasitelkusi socialinės rinkos sampratą. Jos esminis bruožas – ypatingas dėmesys subsidiarumo principui. Valstybės institucijos neturi kištis ir reguliuoti tų sričių, kur patys piliečiai ar jų laisvanoriškos bendruomenės pačios gali savimi pasirūpinti. Valstybės intervencijos į bet kurią sritį esmė nėra kontrolės perėmimas, bet veikiau noras sustiprinti asmenis ir bendruomenes tiek, jog jie vėl patys galėtų kūrybiškai spręsti iškilusius uždavinius.

Tačiau egzistuoja ir visai kita gerovės valstybės versija, kurią tiksliau būtų vadinti „globos valstybe“. Čia valstybės institucijos įsipareigoja pasirūpinti kiekvienu piliečiu ir žvelgia į kiekvieną, kaip „supermamytė“, geriausiai žinanti, kad jos vaikams gerai, pasiryžusi pasirūpinti pašalinti kiekvieną kliūtį jų kelyje. Gundanti sistema, tačiau už ją tenka mokėti didelę kainą ir ne vien pinigais. Globos valstybėje piliečių laisvės erdvė itin susitraukia. Valstybės institucijos čia geriausiai „žino“, ko kiekvienam reikia. Kitas dalykas – ilgainiui nyksta piliečių savarankiškumas ir kūrybiškumas. Kam kankintis, grumiantis su iškilusiais sunkumais, jei vis vien viskuo privalo pasirūpinti valstybė? Kam ieškoti darbo, jei dosnios pašalpos suteikia galimybę paprasčiausiai tingėti?

Tiesa, „globos valstybė“ įmanoma tik labai sėkmingose ekonominėse sistemose, nes jai sukurti ir palaikyti reikalingos didžiulės lėšos. Jos yra surenkamos iš mokesčių ir svarbu, kad piliečiai sugebėtų dosniai pripildyti biudžeto korius.

Net neabejoju, kad didesnioji dalis Lietuvos gyventojų svajoja apie valstybės globą. Ypač vyresnių kartų atstovai, kuriems didžiausias baubas yra neoliberali ekonominė sistema, kurioje skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Tačiau svajos apie rūpestingą valstybę labai greitai sudūžta į tikrovės rifus.  Pavojingiausias padarinys -globos ar gerovės valstybės teorija ir išsikerojusios  valstybės-simuliantės praktika.

Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje sąvoka „politika“ yra tapusi keiksmažodžiu, yra tai, kad politikai labai lengvai žada, net ir dalykus, kurių nėra galimybės įgyvendinti. Pavyzdžiui, tai, kad nė viena mokykla, ligoninė, socialinės rūpybos įstaiga, net ir atokiausiose vietovėse, nebus uždarytos. Tikrai to norėtųsi, bet tik su sąlyga, kad visos švietimo, sveikatos paslaugų ar socialinės rūpybos įstaigos ne simuliuotų veiklos, bet iš tiesų teiktų aukščiausios kokybės paslaugas. Nemanau, kad šioje vietoje tinka posakis – geriau trupiniai nei nieko. Jei mes tik simuliuojame, kad galime atokiame kaime gyvenančiam vaikui suteikti gerą išsilavinimą, tai reiškia jį pasmerkiame būti „antrarūšiu piliečiu“, įtvirtiname socialinę atskirtį. Jei mes manome, kad regiono gyventojui tinka ir  prastesnio lygmens medicininės paslaugos, mes pažeidžiame visų piliečių lygiateisiškumo principą.

Aišku, natūraliai kyla klausimas – tačiau gyvenimas kaimo vaikui ar senjorams nepagerėja, kai šalia jų nelieka gydymo įstaigos ar mokyklos?  Visiškai sutinku, tačiau, kai mes pripažįstame realią situaciją, o ne apsimetame, kad problemos nėra, galima pradėti ieškoti sprendimų. Absurdiška būtų, jei visos kokybiškos paslaugos susitelktų didmiesčiuose. Turime aiškiai sutarti, kad bet kuriam Lietuvos vaikui iki mokyklos negali būti toliau nei tiek ir tiek kilometrų. Tai kiekvienos šeimos prigimtinė teisė. Tai reiškia, kad mokyklų žemėlapis turi būti pakankamai tankus, tačiau realistiškas. Natūralu, kad regionų mokykloms gali reikėti net didesnio finansavimo nei miestuose, tačiau tai konstitucinė pareiga kiekvienam vaikui suteikti nemokamą kokybišką vidurinį išsilavinimą. Turime atsisakyti pagundos klausti – ar tai ne per brangu? Klausimą turime formuluoti – kaip tai kuo greičiau pasiekti?

Nemanau, kad realu, jog kiekviename rajone būtų brangi medicininė aparatūra specializuotiems tyrimams atlikti. Sudėtingiausios operacijos taip pat turi būti daromos specializuotose ligoninėse, tačiau šeimos gydytojai, būtinos medicininės paslaugos neturi būti nutolusios nuo žmonių tiek, kad tai pradėtų kelti grėsmę jų sveikatai ar gyvybei.

Kaip to pasiekti? Matau tik vienintelį kelią – sutarti, kas yra svarbiausia, kas įeina į gerovės valstybės sampratą, o kas nėra esminiai dalykai ir turi būti palikti patiems žmonėms pagal galimybes ir sugebėjimus. Pirmiausia aiškiai įsisąmoninkime, kad ta gerovės valstybė, kurios link galime judėti, nėra globos valstybė, kad reikės ir mūsų indėlio, aktyvumo, atsakomybės.

Labai svarbu atsisakyti toksiško populizmo, kai tuo pat metu mažinami mokesčiai ir beriami pažadai apie naujus valstybės įsipareigojimus piliečiams. Labai simboliška ir svarbu, kad Nacionalinė kovos su skurdu asociacija kreipėsi į prezidentą G. Nausėdą, atkreipdama dėmesį, kad dabartinis Finansų ministras gina tokią mokesčių reforma, kuri artimesnė neoliberalizmui, bet ne gerovės valstybei.  Visiems pabarstomi eurotrupiniai, nutylint, kad tokiu būdu nebelieka lėšų viešojo sektoriaus pertvarkai.

Jei mes norime, kad gyventume tikrai gerovės visiems, o ne tik didmiesčių gyventojams, valstybėje, turime susitaikyti, kad valstybė privalo perskirstyti didesnę dalį biudžeto nei dabar. Kitaip sakant, mokesčiai turi didėti, o ne mažėti. Galbūt ne visiems, bet tai vienintelis būdas papildyti biudžetą.

Džiaugiuosi, kad prezidentas Gitanas Nausėda vis kartoja ir kartoja „gerovės valstybės“ sąvoką. Tačiau, kaip bandžiau parodyti, pereiti nuo kalbų prie realaus veiksmo nėra paprasta. Gerovės valstybės kūrimas reikalauja visų piliečių įsitraukimo ir, svarbiausia, „išlaikytinio mentaliteto“ tirpdymo. Kol Lietuvoje bus populiaru gyventi „iš pašalpų“, kol socialinė parama ir toliau bus skirstoma aklai ir, dažnu atveju, ne padės žmonėms atsitiesti, bet tik didins „elgesio skurdą“, gerovės visiems nesukursime. Kita vertus, ambicingas tikslas politikoje labai svarbu. Turėjome tikslą ištrūkti iš Sovietų Sąjungos, vėliau siekėme įsijungti į tarptautines struktūras, dabar turime visas jėgas skirti europietiškos gerovės visiems kūrimui. Svarbu, jog visa tai nebūtų vien tik imitacija ir simuliacijos.

 

Užsk. Nr. AN-019

Share Button


gruodžio 9, 2019

Kažkuris Naujųjų laikų politikas sakė, kad pralaimėjęs perversmas yra maištas, o laimėjęs – revoliucija. Viena ir kita yra kaip ir […]

gruodžio 4, 2019

Seimo Europos reikalų komiteto delegacija tęsia darbą gruodžio 1–3 dienomis Helsinkyje vykstančioje LXII Sąjungos reikalų parlamentinių komitetų konferencijoje (COSAC). Šiandien […]

gruodžio 4, 2019

NATO Faktas: Aljanso 70 metų jubiliejaus minėjimas paženklintas vidiniais nesutarimais tarp didžiųjų NATO šalių-narių. Prancūzijos prezidentas diagnozuoja NATO smegenų mirtį, […]

lapkričio 27, 2019

Honkongas / Kinija Faktas: Vietinės valdžios rinkimuose daugiau kaip 90 procentų vietų valdžios struktūrose laimėjo demokratijos šalininkai. Pekino valdžios vietininkai […]

lapkričio 25, 2019

George’as Friedmanas – vienas iš protingiausių JAV geopolitikų ­­- Trečiąjį pasaulinį karą numatė apie 2050 metus. Tuomet du nauji galios […]

lapkričio 22, 2019

Kaip parodė Alytuje kilęs gaisras, padangų atliekų tvarkymas apkerpėjęs didžiule netvarką, kurioje lyg ežiukas rūke klaidžioja ir teisės aktai, ir […]

lapkričio 22, 2019

Jau kelis kartus minėjau, kad tvirtai palaikau Žalių kryžių akciją ir Lietuvos ūkininkus. Manau, kad ir dėl to, kad mano […]

lapkričio 22, 2019

Pažymint Lietuvių Chartos 70-metį ir Pasaulio lietuvių metus Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda atidarė Prezidentūroje rengiamą forumą „Lietuvių Chartai 70: […]

lapkričio 20, 2019

Rusija Faktas: Pasak karo pramonės pareigūnų, Rusija yra pasiruošusi kovinės parengties būklėje dislokuoti pirmuosius Avangard tipo hipersoninės ginkluotės komplektus. Diagnozė: […]

lapkričio 19, 2019

Atrodo, visai neseniai masiškai piktindavomės besimėtančiais plastikiniais buteliais miškuose, pakelėse ir kitose viešosiose vietose. Šiandien pamatyti tokio vaizdo beveik nebeturime […]