Kalėdinę gerumo akciją surengę gimnazistai gavo daugiau nei tikėjosi

Pikti, nebendraujantys, nusivylę gyvenimu. Turbūt dažnas bent kartą taip yra pagalvojęs apie senolius. Bet ar iš tiesų jie tokie? Anaiptol! Tuo šiemet įsitikino Gruzdžių gimnazijos III gimnazinės klasės mokiniai ir jų auklėtojas Mindaugas Malcevičius. Dar rugsėjo pradžioje suplanavę kelionę į Bridų „Senolių namus“, gimnazistai juose apsilankė prieš pat šv. Kalėdas. Atvykę su maišais dovanų, namo jaunuoliai grįžo sunkiai tramdydami ašaras. „Supratome, kiek daug mes turime ir kaip to nevertiname“, – kalbėjo susijaudinę mokiniai, atsisveikindami su senoliais.

Nustebino dosnumas

Po klasės vadovo M. Malcevičiaus skambučio į senelių namų direktorei, paaiškėjo, kad garbingo amžiaus sulaukę seneliai Kalėdoms labiausiai norėtų… Kamuolių. Trumpai pasitarę, mokiniai nutarė gimnazijoje surengi gerumo akciją, kurios metu rinkti pinigai, dovanos senoliams. Organizatorių džiaugsmui ir nuostabai, gražią gerumo akciją palaikė visa Gruzdžių gimnazijos bendruomenė. Vos per porą dienų į aukų dėžutes sukapsėjo per 100 Eur. Aktyviausi buvo pradinių klasių mokiniai, kurie seneliams aukojo ne tik pinigus, bet ir kitas dovanėles: šiltas kojines, arbatą, įvairius rankų dirbinius.

Graži jaunų žmonių akcija suminkštino ir prekybininkų širdis. „Kai vienoje Šiaulių parduotuvėje paprašėme didelio kiekio kamuolių, pardavėjos nustebo ir ėmė klausinėti, kam jų reikia. Papasakojau, kad tuos kamuolius aukosim senelių namams, tai parduotuvė suteikė nuolaidą, nors tądien jokios nuolaidos kamuoliams nebuvo taikomos. Ir palinkėjo mums sėkmės“, – džiaugėsi dovanas pirkusi Justė Mykolaitytė.

Tad už gimnazijoje suaukotus pinigus nupirkę 11 spalvotų kamuolių, šakotį, vaisių, įvairių saldumynų, jaudulio pilnomis širdimis mokinai pravėrė senelių namų duris.

Skirtingų kartų akistata išspaudė ne vieną ašarą

Tikriausiai labiausiai nustebino tai, kad ten buvo jauku tartum namie. Salėje nekantriai mokinių laukę senoliai ir senelių namų darbuotojos svečius pasitiko vaišėmis nukrautu stalu. Sutramdę pirmos pažinties jaudulį, gimnazistai irgi perdavė linkėjimus nuo Gruzdžių gimnazijos ir suskubo dalinti dovanas. Jos senoliams suteikė labai daug džiaugsmo. Ypač megztos kojinės ir kamuoliai. Kai kurie taip stipriai apkabino dovanotą kamuolį, kad laikė jį nepaleisdami iš rankų visą mokinių viešnagės senelių namuose laiką.

„Mums buvo gera matyti, kaip tokie nedideli dalykai gali suteikti tiek daug laimės“, – kalbėjo 11-okė Amanda Jasotytė, kurią iki ašarų sujaudino gimnazistų apsilankymas pas iš lovos jau nebepajėgiančią išlipti 93-ejų senelę. Jaunuolių nuostabai, slaugytojos pasodinta, ji svečius pasveikino ilga kalba, o vėliau užtraukė dainą „Atlek sakalėlis“.

Netrūko emocijų ir aplankius kitus sergančius garbingo amžiaus sulaukusius senelių namų gyventojus. Jaunuoliai pripažino – buvo kažkas nepakartojama stebėti nustebusius jų veidus, senolių akyse susikaupusias ašaras, kurios reiškė nuoširdų dėkingumą. Ašaros sužvilgo aplankytųjų akyse – mokiniai irgi sunkiai tramdė ašaras, gerklėje, kaip patys sakė, strigo žodžiai.

Neįkainojama patirtis

Kol grupelė Gruzdžių gimnazijos gimnazistų su pilnais padėklais vaišių lankė vaikščioti nebegalinčius senolius, salėje likę jų bendraamžiai senelių namų gyventojus linksmino dainomis, grojo gitara. Netrūko ir nuoširdaus bendravimo: mokiniai pasakojo apie savo ateities planus, o senoliai dalijo patarimus, kaip teisingai nugyventi visą gyvenimą. Atsirado ir tokių gimnazistų, kurie išbandė save socialinio darbuotojo rolėje – senolius maitino, padėjo jiems atsistoti, išklausė nusiskundimus.

Prieš išvykstant, klasės vadovas M. Malcevičius paprašė senelių namų direktorės parodyti, kaip senoliai mankštinsis su naujais kamuoliais. Kelios akimirkos pasiruošimui ir ratu susėdę senoliai jau siuntė kamuolius iš rankų į rankas, mėtė juos vienas kitam. Matydami, kiek džiaugsmo senoliams tai teikia, mokiniai žiūrėjo šypsodamiesi ir tylėjo. Vėliau nuoširdžiai atsisveikinę, parašę linkėjimų į senelių namų svečių knygą, mokiniai išvyko namo.

Važiuodami autobusu, mokiniai kalbėjo, kad aplankyti seną žmogų – buvo neįkainuojama patirtis. Ir džiaugėsi, kad padarė gerą darbą, o patys iš senolių namų išvažiavo dvasiškai sustiprėję.