Kam naudingos politinės vėtros?
Seimo Žmogaus teisių komiteto narys Andrius Navickas griežtai kritikuoja dabartines pastangas supriešinti visuomenę, atgaivinant senus politinius ginčus dėl itin sudėtingo istorinio laikotarpio, kai teko kęsti net kelias okupacijų bangas.
Prezidentas G. Nausėda pareiškė, kad šiandien reikalingas moratoriumas, tam tikra pauzė, kai kalbame apie Lietuvos istoriją įprasminančius viešus ženklus. Jis tai pareiškė po to, kai Vilniaus mero R. Šimašiaus įsakymu, vieną grąžų priešaušrį buvo nuimta memorialinė lenta, skirta Štuthofe kalintam Jonui Noreikai, kuris dar žinomas kaip generolas Vėtra. Kaip vertinate Prezidento poziciją?
Pirmiausia džiaugiuosi, kad Prezidentas neliko nuošalyje ir įvertino, kad čia nėra vieno, kiek susireikšminusio, mero reikalas, kuris priima tokio pobūdžio vienasmenius sprendimus. Pritariu tam, kad istorinės atminties įamžinimo srityje sprendimų priėmimo iniciatyva būtų istorikų, o ne politikų pusėje. Kita vertus, jei Prezidentas pasakė „A“, reikia pasakyti ir „B“. Turiu galvoje turime ne tik kalbėti, kad gilių istorinių diskusijų reikia, bet jas konkrečiai paskatinti. Turime Nacių ir komunistų nusikaltimų Lietuvoje tyrimo komisiją, kuri jau ne vieneri metai praktiškai nieko neveikia. Prezidentas galėtų atgaivinti jos veiklą.
Mums labai svarbu kelti klausimą – kaip derėtų vertinti tas labai sudėtingas dilemas, kurias derėjo spręsti Lietuvos gyventojams sovietų ir nacistų okupacijų metu? Primityvu ir nesąžininga paprasčiausiai visus pasmerkti, kurie nebuvo superdidvyriai. Dar vienas dalykas – vis dar esama melo, kurį bando diegti Kremliau propaganda, pėdsakų ir apie juos taip pat dera kalbėti.
Dar svarbiau yra aiškiai sau atsakyti į klausimą – nuo kada turėtų įsigalioti politinis moratoriumas veiksmams atminties įamžinimo srityje? Mano įsitikinimu, nuo tos akimirkos, kai dar Noreikos memorialinė lenta kabėjo. Kodėl? Nes galima sakyti, kad jau ilgą laiką neformaliai egzistavo politinis susitarimas – diskutuoti, ginčytis, bet, kol nesibaigia diskusijos, nedaryti jokių drastiškų veiksmų. Deja, Remigijus Šimašius nepaisė šio sutarimo ir todėl kilo kur kas didesnis triukšmas, nei jis tikėjosi.
Dabartinėje situacijoje man nerimą kelia abejų pusių radikalai. Viena vertus, Šimašius įmetė malkų į gęstantį antisemitizmo laužą. Šiandien vėl girdime bjaurius kaltinimus žydų tautos atstovams, kurie, regis, jau buvo pasilikę praeityje. Iš kitos pusės – regime Šimašiaus ir jo gerbėjų pastangas konstruoti istoriją pagal savo ideologiją, ignoruojant, kad būna laikotarpiai istorijoje, kai paprasčiausiai nelieka vietos vienareikšmiams vertinimams. Bandau įsivaizduoti tą patį Šimašių prieš aštuoniasdešimt metų ir nesu tikras, ar jis nebūtų tapęs tiek „rudų“, tiek „raudonų“ fašistų klapčiuku. Gal ir ne, tačiau šiandien, prisipažįstu, pikta, kad Vilniaus meras nusprendė savo naują politinę jėgą reklamuoti tokiu būdu.
Ką turite galvoje, kai sakote, jog R. Šimašius užsiima savo politinės jėgos reklama?
Vasaros pradžioje susikūrusi Laisvės partija šiandien teturi kelis nuošimčius rėmėjų. Šios partijos viltys daugiausia siejamos su Vilniumi ir čia Šimašiui svarbu parodyti aiškią takoskyrą nuo svarbiausių konkurentų – Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų. Meras mato, kad Vilniuje labai daug jaunų žmonių, kurie alergiški bet kokiam totalitarizmui ir nusprendė tapti svarbiausiu kovotoju prieš antisemitizmą.
Tačiau tai, ką padarė meras, nėra pagarba Vilniaus daugiakultūrinei istorijai, tai provokacija, supriešinanti žmones ir nukreipianti dėmesį nuo vis nesibaigiančių mero nesėkmių.
Ką turite omenyje?
Pradėkime nuo stringančio Nacionalinio stadiono projekto, kuris buvo vienas iš svarbiausių R. Šimašiaus pažadų rinkimų kampanijos metu. Nesiseka ir projektai prie Baltojo tilto, daug problemų atliekų tvarkymo srityje, sunku spręsti švietimo tinklo klausimus. Tiesą pasakius, man pikta ir dėl to, kad yra proga spręsti visiems vilniečiams labai svarbius klausimus, o mes dabar ginčijamės dėl eilinės Šimašiaus kvailystės.
Na, o kai Šimašius dar pradėjo dalyvauti buvusių kolegų Zuokų skyrybų kare, tai jau apskritai tapo liūdna.
Ką Jūs, kaip Žmogaus teisių komiteto narys Seime, ketinate daryti šioje situacijoje?
Noriu pasidžiaugti, kad mūsų iniciatyva Lietuvoje pirmą kartą buvo paminėtas romų tautos genocidas. Mums labai svarbu daugiakultūriškumą suvokti ne kaip grėsmę, bet kaip didžiulį turtą, kuris per visas karų vėtras sumenko, bet neišnyko. Kita vertus, jau rudenį ketinu inicijuoti istorikų, sociologų, psichologų diskusiją apie gyvenimo ir kasdienių pasirinkimų specifika istorinių krizių situacijoje. Man nepriimtina, kai mes esame nubloškiami į kraštutinumus: Holokaustas tėra industrija arba visi lietuviai žydšaudžiai; visi, kas dalyvavo partizaniniame kare, yra amnestuojami nuo bet kokių praeities nusižengimų arba visi, kurie išgyveno sovietmečiu, yra prisitaikėliai ir koloborantai. Netikiu tokiais kraštutiniais vertinimais.
Kitas svarbus dalykas – šiandien visi stengiamės prisidėti prie gerovės valstybės ir, mano įsitikinimu, svarbiausia išlaikyti jautrumą kito žmogaus poreikiams, kančiai čia ir dabar. Jei norime, kad praeities daugiabalsiškumas būtų svarbus turtas Joniškyje, Kėdainiuose ar Biržuose, pirmiausia turime pasiekti, kad šie miestai būtų gyvybingi, kad būtų ne tik ką, bet ir kam, prisiminti.
Užsk. Nr. AN-020
