liepos 12, 2019
Andrius Navickas
Kam priklauso žmogaus pavardė?

Į mane, kaip į Seimo narį, kreipėsi žmogus, kuris jau ne pirmus metus bando pasikeisti pavardę, tačiau jam tai nepavyksta. Na, kas būtų, jei kiekvienas panorėjęs, pradėtų pavardę kaitalioti, ar ne? Tačiau neskubėkime su išvadomis. Šio vyro pavardė yra „Gervė“, ji yra moteriškos giminės, o Teisingumo ministerijos dokumente apie tai, kaip galima pasikeisti pavardę, yra nurodyta, kad viena iš priežasčių gali būti, jei pavardės gramatinė giminė neatitinka žmogaus lyties.

Pagrindas tarsi yra. Tačiau Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) mano, kad pavardė graži, juk ne koks keiksmažodis. Todėl nemato pagrindo jos keisti. Klausimas – kam priklauso galutinis žodis? Ar šiuo atveju nepakanka žmogaus teiginio, kad jam pavardė kelia problemų ir jis norėtų ją kiek pakeisti? Kam pavardės keitimas gali pakenkti?

Galbūt gali kilti problema, kai įsiskolinęs ar reputaciją išvaistęs žmogus keičia pavardę. Tačiau ir šiuo atveju turime gerai veikiančias duomenų bazes, ir niekas nuo atsakomybės tokiu būdu nepabėgs. VLKK pirmininkas A. Antanaitis, atėjęs į ŽTK posėdį, niekaip nesuprato, kodėl pilietis Gervė sumanė keisti pavardę. Kai visgi pavyko jam paaiškinti, kad čia ne mūsų reikalas, kad svarbiausia, jog pageidavimas atitinka esminį motyvą – pavardės gramatinė forma neatitinka realios lyties – A. Antanaitis nepasidavė.

Jis išdėstė doktriną, kad Lietuvos pavardžių lobynas jau susiformavęs ir negali būti keičiamas. Jau esą trys šimtai metų, kai mes galime rinktis tik iš jau egzistuojančių pavardžių, tačiau negalime „išradinėti“ naujų. Kadangi pavardė Gervė yra trumpas žodis, kurio nebegalima sutrumpinti, tai esą reikėtų susilaikyti nuo pavardės keitimo, nes bet kuris ilginimas, prijungiant kurią nors priesagą, keltų grėsmę tradicinei tvarkai.

Toliau prasidėjo dar keistesnė diskusija. Paklausiau A. Antanaičio: „O gal visgi bent Gervys?“ Jokiu būdu, nes čia ir vėl esą išrandama pavardė. Pilietis, pasak kalbininkų, gali pasirinkti savo senelio, prosenelio pavardę, negi jam to negana. Nežinau kodėl, bet negana. Bandau susigaudyti – tai žmogus XXI a. Lietuvoje negali pasikeisti pavardės ne todėl, kad sukeltų kokių socialinių, teisinių problemų, bet dėl to, kad pavardžių kanonas susiformavo XVIII a. ir taškas?

Tai reiškia, kad Lietuvoje lengviau pasikeiti lytį nei pavardę. Nors nėra tai įteisinančio įstatymo, bet galima apeliuoti į žmogaus teises, vakarietišką praktiką. Bent jau nereikia kalbininkų aprobacijos.

Kas buvo pasiūlyta piliečiui, sumaniusiam keisti pavardę? Kreiptis į teismą. Tačiau labai tikėtina, kad teisėjai prašys VLKK ekspertizės. A. Antanaitis nuramino: ne tokia negailestinga ta VLKK, jei tik žmogus įrodys, kad jam jo pavardė kelia problemų, tikėtina, kad maloningi bus ir kalbininkai.

O nepakanka, kad pretekstas keisti pavardę yra reglamentuotas Teisingumo ministerijos? Ne, nes ponui Gervei nepasisekė – jo pavardė teoriškai galėtų būti tik trumpinama, o praktiškai tai paprasčiausiai neįmanoma. Kas toliau? Pilietis Gervė kreipėsi į teismą. Pastarasis vėl kreipėsi ekspertizės į VLKK ir pastaroji vėl pakartojo buvusius argumentus. Ratas dar kartą užsidarė.

Ką tuomet padarė Lietuvos pilietis Gervė? Jis pasinaudojo bičiulio patarimu, nusipirko bilietą į Londoną, ten nuėjo pas teisininką, kuris per valandą apiformino dokumentus dėl pavardės keitimo. Pagal Lietuvoje galiojančią tvarką, mes pripažįstame tas pavardes, kurios įrašytos ES piliečių pasuose. Skamba absurdiškai, bet tokiu būdu pilietis pagaliau pasikeitė pavardę, ji buvo patvirtinta ir Lietuvoje bei kol kas lietuvių kalbos nesugriovė.

Fantasmagoriška istorija su laiminga pabaiga? Taip. Tačiau geriausia yra tai, kad pavyko įtikinti Teisingumo ministeriją, jog dabartinė tvarka absurdiška ir jau yra parengtos pataisos, kurios pašalins tuos perteklinius barjeru, su kuriais teko susidurti piliečiui Gervei. Tiesa, per visus koalicijų kūrimo ginčus pataisų kelias iki priėmimo gerokai pailgėjo, tačiau svarbiausia, jog bent jau šviesa tunelio gale matyti.

Suprantu, kad nepatinkanti pavardė tikrai nėra baisiausia problema gyvenime, tačiau esmė kita – mes vis dar gyvename pasaulyje, kur ne valstybė tarnauja žmogui, bet žmogus suvokiamas kaip valstybės nuosavybė.

 

Užsk. Nr. AN-017

Share Button


gruodžio 16, 2019

Advento laikas tirpsta kaip žvakė. Regis, ką tik degėme pirmąją Advento vainiko žvakę, o jau pusiaukelė. Jau puošiamos eglutės, pasidabino […]

lapkričio 22, 2019

Jau kelis kartus minėjau, kad tvirtai palaikau Žalių kryžių akciją ir Lietuvos ūkininkus. Manau, kad ir dėl to, kad mano […]

lapkričio 14, 2019

Suprantu, kad pirmiausia turiu paaiškinti,  kodėl mieste gimęs ir užaugęs, kreipiuosi į Jus. Taip pat šiame laiške noriu atsiprašyti, paskui […]

lapkričio 2, 2019

Susitikime nedideliame miestelyje išgirdau atodūsį, kad visi, kurie siekia valdžios, kalba apie rūpestį, teisingumą, bet, kai tik patenka valdžion, moka […]

spalio 23, 2019

Nors Seime tesu kiek daugiau nei pora metų, tačiau daugiau nei pora dešimtmečių įdėmiai stebiu ir analizuoju Lietuvoje vykstančius politinius […]

spalio 19, 2019

Antradienį Seimui bus pateikti kitų metų Valstybės ir Sodros biudžetai, savo pataisas jau spėjo pasiūlyti ir prezidentas G. Nausėda, tačiau, […]

spalio 14, 2019

Banali tiesa, kad gyvename informacinėje visuomenėje, kur būtent informacija yra tapusi brangiausiu resursu.  Nieko keisto, kad iškyla asmeninės informacijos gynimo […]

spalio 12, 2019

Sveikas protas kužda, kad šiuo metu svarbiausias Seimo darbas – kitų metų valstybės biudžetą. Visos diskusijos turėtų būti apie tai, […]

spalio 2, 2019

Daug galvojau, kaip šiemet reaguoti į Mokytojo dieną? Labiausiai nesinori tuščiavidurių sveikinimų, traukiamų ne iš širdies, bet iš švarko kišenių. […]

rugsėjo 29, 2019

Situacija nemaloni ir paradoksali. Seimas tapo neveiksnus. Taip, tas Seimas, kuris ėmėsi griežtos kovos su girtavimu, šiandien primena alkoholiką, griaunantį […]