1 spalio, 2018
Egidijus Vareikis

Kriminaliniai karai arba atsakymas į klausimą, su kuo kariausime

Prisipažinsiu, kad per visą savo politinį gyvenimą siekiau didinti išlaidas gynybai, skirti kur kas daugiau nei apgailėtinus du procentus.

Tačiau dažnai išgirsdavau pašaipias replikas – tai su kuo gi čia kariausime? Karai baigėsi, viską apsprendžia pinigai ir diplomatų susitarimai, juk gyvename XXI amžiuje… Taigi, mielieji, panašių svarstymų būta dar Egipto piramidžių epochoje, tačiau žmonės gindavo savo idėjas karuose. Ir dabar – nieko naujo. XXI amžiuje, kaip ir visuose praėjusiuose, pasaulio ir atskirų tautų likimas sprendžiasi ne turguje ar prie derybų stalo. Sprendžiasi mūšio lauke.

Karų yra ir buvo visokių, ir teoretikai juos įvairiai vertino. Žymusis Carlas von Klausewitz XIX amžiuje bene tobuliausiai apibūdino karų tarp dviejų priešininkų – dviejų šalių strategiją, tačiau nenumatė, kad ateityje karai bus visai ne „klasikiniai“. Pamirškime mūšio laukus su darniomis linijomis išrukiuotais kariais, pamirškime apkasus ir visokias ten strategunes aukštumas. Friedrichas Engelsas, o vėliau Mao, numatė pagrindė maišto – karo prieš valdžią – galimybes, Che Guevara sukūrė teroristinio karo koncepcijas, politikai svarstė globalios branduolinės konfrontacijos galimybes. XXI amžiuje paplito dar viena anksčiau net neplanuota karo forma – kriminaliniai karai.

Šiandien turime bene dvigubai daugiau vadinamų pilietinių konfliktų valstybių viduje nei prieš dvidešimt metų. Kariaujančių tikrai ne dvi pusės – kartais iki dešimties. Kovotojau kariauja ne su šalies ar etninės grupės emblemomis, kariauja už kriminalines gaujas, narkotikų kartelius, teroristines organizacijas, net verslo bendroves, kariauja visuose kontinentuose. Tai ne šiaip sau techninis karas – įrodyti, kas stipresnis ir kas gali diktuoti sąlygas. Tradicinės karo teorijos negaliojam nes nebėra aiškių skirtumų kovotojų ir civilių, suaugusių ir vaikų, piliečių ir samdinių, karo zonų, fronto linijų taikių gyventojų ir belaisvių. Viskas viename. Karų eiga kol kas neatsispindi žemėlapiuose, tačiau kai kurių valstybių sienas jau visai realiai galima perbraižyti.

Keletas pavyzdžių. Viena nesaugiausių šalių šiandien laikoma Meksika. Kai kurių ekspertų vertinimu apie 40 procentų šalies gyvena sąlygomis, kur vietinė kriminalinė savivalda yra kur kas realesnė valdžia nei valstybės administracija.

Nuo 2006 metų, kai tuometinis prezidentas Felipe Calderon paskebė karą prieš nakromafiją, žuvo per 200 000 žmonių. Šalyje veikia apie dvi dešimtis vadinamųjų – autodefensas – ginkluotų savigynos dalinių ar panašiai tiek organizuotų kriminalinių „armijų“.

Brazilijoje ištisi miestai ar jų dalys yra kriminalinių struktūrų rankose. Apie penktadalį Rio de Ženeiro valdo grupuotės pasivadinę Comando Vermelho („Raudonoji komanda“), Amigos dos amigos („Draugų draugai“), San Paulo dalyje šeimininkauja Primeiro Comando da Capital („Pirmoji sostinės komanda“) ir pan. „Komandos“ renka vietinius mokesčius, tvarko mokyklas ir kalėjimus, nurodo, kaip reikia balsuoti rinkimuose.

Panaši situacija visoje Lotynų Amerikoje. Jeigu mus stebina kokios nors Donecko ar Padniestrės respublikos, tai Azijoje tokių apsišaukėliškų darinių dešimtimis kartų daugiau. Tai jau nieko nebestebina. Nusikaltėlių pasaulis turi ne tik savo įtakos sferas. Šiandien jis turi net tarptautines struktūras, kurių įtaka kur kas realesnė nei politikų „diskusijų klubai“. Minėtieji karai byloja, kad pasaulis panašus į viduramžius, kuriuose tarp savęs kariaudavo pripažinti valdovai, apsišaukę kunigaikštukai ir pakelių „razbaininkai“.

Žmonėms gal tai ir nepatinka, bet jie supranta, kad centrinė valdžia per silpna ką nors pakeisti. Tačiau tam, vadinama paprastam žmogui irgi reikia kažkaip pragyventi, tad ir jis tampa „neformalios“ valstybėlės dalimi. Nusikalstamos grupuotės siautėja ir Azijoje. Filipinų politikas Rodrigo Duterte, pasiūlęs šaudyti įtariamus nusikaltėlius be įspėjimo, susilaukė tarptautinio pasmerkimo, bet savo šalyje buvo išrinktas prezidentu. Tai rodo, kad žmonės tikisi iš valdžios tikro karo prieš kriminalinį pasaulį.

Ar galima ką nors pakeisti?

Aišku, kad galima, jei reikia. Tik ne visi šiame pasaulyje įsitikinę, kad reikia. Tiksliau, neįsitikinę, kad tai jau karas.

Didieji žmogus teisių „humanistai“ vis dar mano, kad tai dar ne karas, tik „buitiniai“ nusikaltėliai, kuriems reikia švelnumo ir teisingumo, reikia jiems doros gynybos, negalima jų laikyti mitiniuose centrinės valdybos „kalėjimuose“. Kitaip sakant, dar ne laikas skelbti karą ir įvesti karo stovį su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Suprantama, policijos fizinės galios ribotos, o teisinė sistema dažnai gina tą „paprastą žmogų“, gi žiniasklaida su mazochistiškai plėšosi aiškindama, kad tai mūsų nesugebėjimas pasiūlyti jaunajai kartai geri apmokamą gyvenimą, veda tuos nekaltuosius į kriminalinį pasaulį.

Nesutariama, ar tai yra vis dar kiekvienos šalies vidaus problema ar jau laikas pripažinti karą prieš nusikaltėlių organizacija kone pasauliniu karu. Jei taip tai tada ir užsienio šalių karinė pagalba būtų matoma kitokioje šviesoje. Kaip tikra pagalba, tada galimas kažkoks ir bendresnis karinis veikimas.

O gal reikia pripažinti, kad Jungtinės Tautos ar regioninės saugumo sistemos seniai nebeveiksmingos ir išrasti kažką visai naujo – naujo tipo karo taisykles ir bendradarbiavimo būdus. Von Klausewitzas buvo seniai, ir pasaulis Napoleono epochoje buvo ne toks.

Karas darosi visai nebe kažkas tolimo, egzotiško ir laikino. Manote, kad kariausite painius branduolinius ar kibernetinius karus…? Viskas kur kas paprasčiau – kariausite tiesiog prieš nusikaltėlius. Pranašystė, kad kuriame supervalstybę gal visai netikusi, kuriame pasaulį be valstybių – savivaldą, kuri gali būti nebūtinai demokratinė. Darosi veikiau kriminalinė.

 

Užs. Nr. EV-74

 


2 lapkričio, 2020

Tai, kas vyksta regione, pasaulyje žinomame dažniausiai surusintu Kalnų Karabacho pavadinimu, nėra šiaip sau dviejų nedidelių valstybių tarpusavio peštynės. Už […]

30 spalio, 2020

Apie Vakarų civilizacijos mirtį – staigią ir ilgai trunkančią prikalbėta ir prirašyta nemažai. Dar po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių filosofas […]

28 spalio, 2020

Ukraina/Rusija Faktas: Ukrainos ir Rusijos pareigūnai šią savaitę susitinka Maskvoje aptarti ekonominio bendravimo perspektyvų. Diagnozė: Tai pirmasis toks susitikimas nuo […]

26 spalio, 2020

Ar Europos sąjungos ir visos Euroatlantinės bendrijos laukia mirtis (švelniau kalbant, pabaiga)? Neabejotinai – taip. Viskam ateina laidotuvių laikas. Istorija […]

21 spalio, 2020

Armėnija/Azerbaidžanas Faktas: Kalnų Karabacho mūšio lauke iniciatyva priklauso azerbaidžaniečiams. Diagnozė: Ilgą laiką Kalnų Karabacho konfliktas buvo laikomas „užšaldytu“. Pergalę mūšio […]

19 spalio, 2020

Paprastas klausimas – esame silpna grandis ar stipri grandis NATO gynyboje? Atsakymas ne toks paprastas – esame suinteresuoti ginti savo […]

15 spalio, 2020

Kalbėjome apie tai, kad prieš tris dešimtmečius pradėjome politines atostogas. Sociologai ir politologai tas mūsų atostogas dar vadina politinio postmoderno […]

14 spalio, 2020

Libanas Faktas: Prezidentas Michel Aoun pradėjo vyriausybės formavimą. Diagnozė Kas turėtų būti labai lengva, darosi labai sunku. Libane, kaip žinia […]

12 spalio, 2020

Mus – europiečius – totaliai apėmė nuojautą, kad prieš tris dešimtmečius pradėtas laisvės ir demokratizacijos projektas išsigimė. Sovietinės sistemos žlugimas […]

8 spalio, 2020

Kultūros ir politikos istorija bando įrodyti, kad visų valdovų svajonė yra pasiekti tokią būseną, kada valdomiems galima būtų siūlyti „duoną […]

7 spalio, 2020

Kirgizija Faktas: Paskelbus parlamento rinkimų rezultatus šalyje kilo masinės protesto akcijos. Diagnozė: Kažkada (jau seniai) toks Francis Fukuyama rašė, kad […]

5 spalio, 2020

Diskusijų apie Europos dabarties nesusipratimus ir šviesią ar ne visai šviesią ateitį, metu formuojasi dvi stovyklos – pesimistų, kalbančių, kad […]

5 spalio, 2020

Tai ne apie rinkimus. Tai visai apibendrintai, jei kam atrodys, kad tai politinė reklama priešininko naudai, temeta į mane akmenį. […]

30 rugsėjo, 2020

Armėnija – Azerbaidžanas Faktas: Abi šalys pradėjo plataus masto karinius veiksmus Kalnų Karabacho regione. Diagnozė: Sakoma, kad neišspręstos geopolitinės problemos […]

23 rugsėjo, 2020

ES-Baltarusija Faktas: Europos Parlamentas kasmet skiria tokią garbingą Sacharovo premiją iškiliems žmogaus teisių gynėjams. Diagnozė: Garbinga premija. Grupė (ir nemaža) […]

21 rugsėjo, 2020

Baltarusijoje neramu. Jos prezidentas (ar „prezidentas“, jei kam taip geriau) skuba pagalbos į Rusiją. Iš esmės tai nieko nestebina. Iš […]

18 rugsėjo, 2020

Anądien baigėm taip: Dauguma pasaulio šalių nors ir deklaruoja paramą dabartinei Pasaulio Tvarkai – demokratijai, rinkos ekonomikai ir teisės viršenybei […]

16 rugsėjo, 2020

Rusija ir Baltarusija Faktas: Vladimiras Putinas ir Aleksandras Lukašenka susitiko neformaliam pokalbiui situacijai Baltarusijoje aptarti. Diagnozė: Nežinia, ar daug žmonių […]

11 rugsėjo, 2020

George Friedmanas – vienas iš protingiausių JAV geopolitikų Trečiąjį Pasaulinį karą numatė apie 2050 metus. Tuomet du nauji galios centrai […]

9 rugsėjo, 2020

Vokietija Faktas: Svarstoma, ar stabdyti Nord Stream 2 projektą. Diagnozė: Rusijos demokratinė opozicija tampa realia valdžia. Aleksejaus Navalno nuodijimo skandalas […]