gegužės 24, 2019
Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pareiškimas dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo

Jau bene trejus metus Vilniaus savivaldybės komisija siūlo nukelti sostinės centre stovintį rašytojo Petro Cvirkos 1959 metais Juozo Mikėno sukurtą paminklą, o šiais metais Vilniaus miesto taryba, nepaisydama vilniečių protestų, rengiasi įgyvendinti šį sprendimą. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba mano, jog apskritai nereikėtų griauti epochą atspindinčių paminklų, todėl ir šį derėtų palikti aikštėje, o aplinką patraukliai sutvarkius, paliekant medžius ir žalius skverus, pritaikyti  visuomenės reikmėms ir atverti naujas galimybes socialinei kultūrinei raiškai. Juk griaudami sovietmečio paminklus neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių, priešingai – apie juos reikia kalbėti, kad ateityje panašūs įvykiai nesikartotų ir nauji cvirkos nepultų mums vežti naujos saulės. Galbūt šis skveras su prie P. Cvirkos paminklo pritvirtinta informacine lentele apie rašytojo kūrybą ir gyvenimą taptų vieta, kurioje vyktų istorijos pamokos apie į sovietinio režimo pinkles įkliuvusius kairiąsias pažiūras išpažinusius tautiečius, kuriems atrodė, kad sovietinė sistema jas atitiko. Daugelis jų  vėliau suprato klydę, tačiau ne visi spėjo pagarsinti savo nesitaikstymą su sistema. 

Oponuodami kai kurių visuomeninių organizacijų ar pavienių ultrapatriotų reiškiamoms pretenzijoms dėl Vilniaus miesto veidą darkančios skulptūros, Rašytojų sąjungos valdyba pritaria kolegos, rašytojo Gasparo Aleksos viešam laiškui, kuris buvo paskelbtas š. m. gegužės 17 d. 15min.lt.

Prieš 110 metų gimęs Petras Cvirka buvo vienas talentingiausių ir žinomiausių tarpukario Lietuvos rašytojų. Anot literatūrologų, iki sovietmečio jo kūryba buvo itin kokybiška, tačiau viskas pasikeitė parsivežus Stalino saulę. Jis, kaip ir daugelis kitų to meto maištingų ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos inteligentų, jaunystėje buvo susižavėjęs marksizmu ir Sovietų sąjungos propaguojamomis idėjomis, jų paveiktas galbūt pakenkė ne vienam savo tautiečiui, tačiau yra pagrindo manyti, kad už šį savo paklydimą užmokėjo gyvybe. P. Cvirka mirė 1947 metais, būdamas vos 38-erių, o tai buvo laikas, kai imta rimtai susidoroti su režimo nuostatų neatitinkančiais intelektualais. Sprendžiant iš palikto romano „Upė negrįžta“ rankraščio, P. Cvirka buvo kaip tik vienas iš tų, kuriuos reikėjo pašalinti. Todėl N. Putinaitės teiginys, kad „jeigu jis būtų ilgiau gyvenęs, tai mes jį minėtume kaip vieną iš labiausiai kolaboravusių ir labiausiai intelektualinį lauką pertvarkiusių žmonių“, neturi rimto pagrindo. Visų P. Cvirką pažinojusių amžininkų liudijimuose atrandame pastebėjimus, kad jis buvo labiau emocingas negu racionalus ir remiantis rašytojo Gasparo Aleksos surinkta archyvine medžiaga matome, kad ir Rašytojų sąjungos pirmininko pareigos P. Cvirkai buvo ne nomenklatūrinis karjeros laiptas, o priverstinis, nekenčiamas darbas.

Rašytojų sąjungos valdybos neįtikina savivaldybės formuojamų komisijų narių įrodinėjimai, kad Petro Cvirkos paminklas yra šiems laikams nepriimtinas sovietinės ideologinis simbolis, o ne paminklas rašytojui. Žiniasklaida atskleidė, kad iš 17 komisijos narių už paminklo nukėlimą 2017 metais balsavo 8, o į ekspertus buvo įtraukti ir poetas Tomas Venclova, ir literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, kurie net nežinojo apie tai. Kyla klausimas, kas apskritai svarstė ir svarsto visiems vilniečiams rūpimą klausimą? Manome, kad tokius svarbius sprendimus galima priimti tik po nuodugnių viešų diskusijų ir ne tik išklausius visuomenės nuomonę, bet ir išgirdus! Neįmanoma paneigti, kad Lietuvos žmonėms per daugelį metų šis paminklas buvo siejamas su „Žemės maitintojos“ ir „Cukrinių avinėlių“ autoriumi. Su šio talentingo rašytojo knygomis išaugo kelios kartos, kai kurios novelės yra ir liks lietuvių literatūros klasika, todėl reikėtų atskirti menininko paliktą kūrybą nuo jo sudėtingo, prieštarų kupino gyvenimo. Negi visuomenė tokia nebrandi, kad ją ideologiškai veiktų ir net žalotų(!)  skverelyje stovintis P. Cvirka, per tiek metų sutapęs su ta vieta?

Rašytojų sąjungos valdyba spėja, kad P. Cvirkos paminklas yra tik pretekstas siekiant pertvarkyti greta Pamėnkalnio–Pylimo gatvių sankryžos esančią aikštę. Paaiškinimas, kad nutarta „nukelti paminklą, taip sukuriant prielaidas naujos Vilniaus miesto viešosios erdvės tapatybei atsirasti“ yra tik pigus populizmas, nieko nepasakantis, kas iš tikrųjų tame skvere atsiras: požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, daugiabutis ar kavinė? Ar tada jis bus, anot Vilniaus vicemero, „sutvarkytas ir pritaikytas moderniai visuomenei“?

Share Button
Komentarai (3)

Komentavimas išjungtas.

  1. Pradėkit mastyti blaiviai. Tą pusę šimtmečio trukusį istorijos tarpsnį neišbrauksi ir neperrašysi. Kas per hunveibiniškas noras viską griauti? Leiskit paklausti – ką į tą vietą pastatysit? Gal KGB agentą „tėvelį“ su ožio barzdele?

  2. Rašytojų sąjunga nuėjo netoli cvyrkos.. Greičiausia jau turi sukūrę prašymą dėl susijungimo su Karaliauciumi.


spalio 21, 2019

Paskutinis! Deja, laikas tiksi ir projektas „Blykstė 2019“ jau ridenasi finišo link. Spalio 18 dieną Rūdiškių bibliotekoje įvyko paskutinis susitikimas […]

spalio 17, 2019

Įsivaizduokite: ateinate į biblioteką susitikti su rašytoju ir dailininku, o čia matote daugybę žinomų ir ne, savadarbių muzikos instrumentų, filmavimo […]

spalio 17, 2019

Dar vieną rudenišką ketvirtadienio vakarą trakiečiai galėjo mėgautis ir degustuoti meno sintezę. Trakų viešoji biblioteka pakvietė meno mylėtojus į kamerinių […]

spalio 17, 2019

Kaip vis dėlto kuriamas komiksas? Atsakymą turbūt žino tikrai ne kiekvienas, o dažnam pradedančiajam iškiltų daugybė klausimų: nuo ko pradėti, […]

spalio 17, 2019

Trakų viešojoje bibliotekoje atidaryta Antono Liachovičiaus kūrybinių darbų paroda „Prisiminimai iš Ilgojo baltojo debesies šalies“. Parodoje eksponuojamos fotografijos ir paveikslai, […]

spalio 16, 2019

Dažnas iš mūsų, ypač šiais visuotinio mobilumo (turiu galvoje IT įrenginius) laikais, įsivaizduojame esą neblogi, na ką ten – visai […]

spalio 16, 2019

2019-ieji LR Seimo nutarimu yra paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais. J. Tumas-Vaižgantas yra viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio […]

spalio 16, 2019

Spalio 10 d. Trakų viešosios bibliotekos Čižiūnų filialo bibliotekininkė, bendradarbiaudama su Čižiūnų socialinių paslaugų centro direktore Irena Kalkiene, suorganizavo renginį […]

spalio 16, 2019

Pasaulinė pašto diena minima spalio 9-ąją, nes būtent tą dieną 1874 m. buvo įkurta Pasaulinė pašto sąjunga – Tautų Sąjungos […]

spalio 16, 2019

Visus grožinės literatūros mylėtojus, neįsivaizduojančius gyvenimo be įdomios knygos, spalio 10 dieną Rūdiškių miestelio biblioteka pakvietė į pirmąjį Skaitytojų klubo […]