Linas Kukuraitis: vaikams reikia mūsų susitelkimo, o ne susipriešinimo
Lietuvos šeimų susirūpinimas savo vaikų gerove yra suprantamas ir pateisinamas: normalu jausti nerimą ar supykti, jei valstybės pareigūnai klysta arba elgiasi nepakankamai jautriai. Šeimos gyvenimas yra jautrus mikropasaulis, nuo kurio priklauso mūsų visų laimė, todėl bet koks kišimasis natūraliai atrodo nepriimtinas.
Bet baimė, nerimas, pyktis yra patys blogiausi patarėjai diskusijoje apie vaikų gerovę. O kaip tik racionalios diskusijos dėl vaikų mums šiuo metu labiausiai ir reikia Lietuvoje.
Norėdamas aiškiau atskleisti savo požiūrį, išdėstysiu keletą esminių minčių apie vaiko teisių apsaugą, kas joje gerai, kas blogai ir kas turi būti keičiama.
APIE SMURTO APIBRĖŽIMĄ. Iškart pasakau, kad nepritariu kai kurių savo kolegų bandymams keisti smurto prieš vaiką sąvoką. Siaurinant smurto apibrėžimą kyla didelė rizika tam tikrus smurtinius veiksmus traktuoti ne kaip smurtą, bet kaip leistiną auklėjamąją priemonę. Turbūt nė vienas iš mūsų nenorėtume, kad tokie veiksmai būtų leidžiami prieš mūsų vaikus viešoje erdvėje – mokykloje, viešajame transporte ar kitur. Mano požiūriu, bėdų kelia ne smurto apibrėžimas ir ne smurto prieš vaiką draudimas. Nerimas kyla dėl abejonės, ar valstybė naudoja proporcingas priemones aiškindamasi įtarimą apie smurtą arba nustačiusi, kad prieš vaiką tikrai panaudotas smurtas. Juk ne visada reikia bausti, daugeliu atvejų pirmiau galima padėti, kad smurtiniai veiksmai nebesikartotų.
Bėdų sukėlė ir nepakankamai griežtas bei gana skirtingai suvokiamas reglamentavimas dėl būtinybės nustatyti antrąjį grėsmės vaikui lygį, kai vaikas teismo sprendimu gali būti paimamas iš tėvų ar globėjų. Būtent antrojo grėsmės lygio nustatymo kriterijus ir reikia keisti, o ne smurto apibrėžimą.
PRIPAŽINTI KLAIDAS IR TAISYTI NETOBULUMUS. Visi sutariame, kad įgyvendinant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą buvo padaryta klaidų. Puikiai suprantu, kad atsakomybė tenka man, todėl norėčiau aiškiai pasakyti – aš girdžiu visą kritiką, atsakomybę prisiimu, jau siūlome bei toliau siūlysime racionalius sprendimus. Tačiau turime visi aiškiai suvokti: klaidų auklėdami savo vaikus neišvengė nė vieni tėvai, klaidų neišvengė nė viena sistema. Bet ankstesnė sistema buvo mažiau palanki šeimai, nes net nekėlė klausimo apie pagalbą. Tai įrodo ir daugelis šiuo metu viešinamų atvejų, kurie įvyko prieš reformą.
Svarbiausia klaidas suvokti ir taisyti. Gerai yra tai, kad po reformos turime vieną, o ne 60 skirtingų vaikų teisių apsaugos sistemų, kad visuomenė vis labiau gilinasi į vaikų teisių apsaugos klausimus ir kad jau šiuo metu vyksta intensyvus ministerijos ir šeimų, tėvų bei vaikų gerove besirūpinančių organizacijų darbas dėl būtinų pokyčių. Tai užtikrins, kad visų bendros pastangos mus priartintų prie geresnės šeimų ir vaikų situacijos Lietuvoje. Visais pakeitimais turime siekti, kad prioritetas būtų suteikiamas pagalbai šeimai, o ne baudimui.
NETEISINTI SMURTO. Drauge noriu pakviesti visus neteisinti smurto prieš vaiką ir neskirstyti jo į menkesnį ar stipresnį. Smurtas yra smurtas, o bet koks menkesnis smurtas, kuriam neužkertamas kelias, turi tendenciją augti. Neįsivaizduoju, kad galėtume diskutuoti, jog pliaukštelėjimas ar trinktelėjimas su liniuote mūsų vaikui mokykloje yra nieko baisaus, nes taip mokytojas neva auklėjo neklaužadą! Nors kadaise tokių atvejų pasitaikydavo ir manydavome, kad taip ir turi būti. Jeigu vieną kartą susitarėme, kad turime keisti savo smurto kultūrą, tai laikykimės šio susitarimo, nes iš to išloš ne tik mūsų vaikai, bet ir mes visi, kaip visuomenė.
GINČYTI SPRENDIMUS. Vienas svarbiausių dalykų, kurie išskiria moderniąsias demokratines valstybes iš kitų, yra galiojantis teisės viršenybės principas. Bet kuris valstybės pilietis turi teisę ginčyti tiek Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, tiek policijos ar prokurorų sprendimus. Tai yra civilizuotas kelias spręsti konfliktus, o jų visuomet pasitaikys.
NEDEMONIZUOTI TARNYBŲ. Pastaruoju metu tiek viešoje erdvėje, tiek socialiniuose tinkluose Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba bei vaiko teisių apsaugos specialistai visais įmanomais būdais yra demonizuojami. Suprasdamas, kad Kauno situacija sukėlė teisėtą visuomenės nepasitikėjimą, noriu labai aiškiai pabrėžti – dauguma vaiko teisių apsaugos specialistų ir socialinių darbuotojų, padedančių šeimoms, dirba neįtikėtinai sudėtingomis, nesaugiomis sąlygomis ir vis tiek užtikrina maksimalią pagarbą vaikui ir šeimai bei suteikia kvalifikuotą pagalbą. Daugeliu atvejų, kai mes visi jau nuleistume rankas, jie išlaiko pasitikėjimą šeima ir kantriai jai padeda.
Mums visiems reikia gerai veikiančių tarnybų bei kvalifikuotų ir kompetentingų žmonių jose. Jeigu tarnybas niekinsime, žeminsime, ar šmeišime, sunku bus pritraukti geriausius žmones. Kviečiu susitelkti, nes destrukcija ir aklas pyktis nepadės mūsų vaikams.
