balandžio 21, 2020
Karolina Baltmiškė
Liudvika Strazdienė: negalėjau gyventi be muzikos

„Dabar galvoju, kam daugiau laiko – finansams ar kultūrai – skyriau, dirbdama Panevėžio stiklo fabriko Finansų skyriaus vadove“, – juokauja daugiau kaip 30 metų kultūrai paskyrusi Liudvika Strazdienė, šiais metais pelniusi geriausio Panevėžio rajono kultūros darbuotojo vardą.

Muzika – vaikystės svajonė

„Jei kas vaikystėje manęs būtų paklausęs, kuo noriu būti, nedvejodama būčiau atsakiusi – pianiste. Gimiau ir augau Kėdainiuose. Mūsų namas buvo Stoties gatvėje, tad iki tuometinės muzikos mokyklos, esančios Sodų gatvėje, buvo geras kelio galas. Ištrūkusi bėgdavau prie muzikos mokyklos, atsistodavau po langais ir klausydavau klausydavau iš jos sklindančių pianino, akordeono, pučiamųjų instrumentų garsų. Man taip gražu būdavo… Net vaikai, išeinantys iš muzikos mokyklos, man būdavo kažkokie kitokie. Tačiau mokytis muzikos mokykloje aš negalėjau, nes ten mokslas buvo mokamas.  Mama viena augino mus tris vaikus, nes tėvelis buvo pasitraukęs į Vakarus. Dar prieš karą jis pasitraukė į Vokietiją, galvodamas, kad namus palieka laikinai. Paskui išvyko į Kanadą. Niekas negalvojo, kad okupacija bus tokia ilga. Kėdainiuose buvo ką tik pasistatę gražų namą. Tėvelis ir mamą kvietė kartu trauktis, bet mama nesiryžo – kaipgi palikti naujai pastatytą gražų namą“, – vaikystės svajonę prisimena Liudvika Strazdienė.

Ekonomika – pragyvenimui, muzika – širdžiai

Baigusi vidurinę mokyklą Liudvika įstojo į Žemės ūkio akademiją. Studijavo ekonomiką. Ilgus metus dirbo Panevėžio stiklo fabriko Finansų skyriuje. „Keturiasdešimt metų dirbau Panevėžio stiklo fabrike Finansų skyriuje. Ir tuo pačiu buvau atsakinga už kultūrinį darbą įmonėje. Įmonėje įkūriau ansamblį. Rengdavau įvairius renginius, kurdavau scenarijus. Specialybė buvo tik pinigams užsidirbti, o širdimi buvau pasinėrusi į kultūrą. Dabar gal ir juokingai atrodys tie mano apdovanojimai už kultūrinę veiklą. Buvau apdovanota ir meno saviveiklos, ir kultūros žymūno ženklu, dalyvavau pirmajame Lietuvos kultūros darbuotojų suvažiavime. Įmonėje meno saviveiklai, kultūros renginiams buvo skiriamas labai didelis dėmesys. Veikė didelis ir stiprus liaudies dainų ir šokių ansamblis. Ir ansamblio aprangai pasiūti audiniai buvo „Dailės“ kombinate užsakomi, – pasakoja Liudvika Strazdienė ir pajuokauja. – Nežinau, kiek mano veikloje buvo finansinio, kiek kultūrinio darbo. Jie ėjo lygiagrečiai.“

Darbą įmonėje moteris derino su kultūriniu darbu už darbovietės ribų. Šilų tarybiniame ūkyje ji dirbo meno vadove, Panevėžio linų fabrike – koncertmeistere. „Tada dauguma kolektyvų repetuodavo darbo metu, o Šiluose repeticijas galėdavau daryti tik po darbo, bet niekas tam neprieštaravo“, – prisimena pašnekovė.

Stačia galva į kultūrą

Pasirinkusi ekonomikos studijas, Liudvika lygiagrečiai rengėsi ir kultūriniam darbui. „Kėdainiuose veikė chorvedžių mokykla. Joje studijos trukdavo vienerius metus, tad baigusi Žemės ūkio akademija mokiausi ten ir įgijau nemažai kultūriniam darbui reikalingų žinių, – kelią paskui svajonę peržvelgia Liudvika Strazdienė. – O kai man sukako 33 metai, įstojau į Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos konservatoriją. Tada ji vadinosi aukštesnioji muzikos mokykla. Atrodo, jei nebaigsiu muzikos mokslų, numirsiu. Penkerius metus mokiausi. Ir mokiausi su didžiuliu užsidegimu. Studijas baigiau raudonu diplomu, kurį, deja, ilgam laikui buvau padėjusi į stalčių, nes tada jo niekas ir neprašė. Dirbau ir tiek. Kai iš stiklo fabriko išėjau į pensiją, o iš darbo išėjau 65 metų, nes sukakus pensiniam amžiui dar dešimt metų dirbau, išsitraukiau konservatorijos diplomą ir atsidaviau vien kultūrai ir muzikai.“
Išties, kaip sako pašnekovė, išėjusi iš darbo išgyveno ne pačias geriausias emocijas. Autoavarijoje buvo žuvęs sūnus. Tad kai į namus atėjo Šilų kultūros namų direktorė Stasė Bielskienė ir pradėjo prašyti padėti ansambliui pasiruošti konkursui, Liudvikai, kaip pati sako, galvoje sukosi visiškai kitokios mintys, o širdyje – kitokie jausmai. Tačiau direktorės būta atkaklios. „Ji mane priprašė padėti ansambliui ir aš sutikau atvažiuoti į Šilus padirbėti. Ir kai vieną kartą nuvažiavau, taip penkiolika metų ir važinėjau, – nusijuokia moteris. – Po kurio laiko mane pakvietė dirbti Bernatonių kultūros namuose. Ten vadovavau ansambliui „Vėtrungė: ir retro grupei „Vėrinys“. Taigi kurį laiką dirbau dviejose kultūros. Tačiau metai bėga ir atėjo diena, kai dirbti dviejose kultūros įstaigose pasidarė per sunku. Iki Šilų reikėjo važiuoti 30 kilometrų, o kadangi pati mašinos nevairuoju, tos kelionės kėlė nemažai problemų. Reikėjo prašyti kažką, kad mane nuvežtų. Nuvežęs žmogus turėjo laukti, kol pasibaigs repeticija, kad galėtų mane atgal parvežti. Repeticijos ten trukdavo labai ilgos. Ir tada nusprendžiau su Šilais atsisveikinti. Atsisveikinau labai graudžiai ir pasilikau dirbti tik Bernatonyse – Paįstrio kultūros centro padalinyje.  Ir ten dar dirbau apie penkiolika metų. Be galo mėgau savo darbą.  Net per repeticijas negalėjau skaičiuoti laiko. Muzika buvo užėmusi visas mano mintis. Aš ja gyvenau. O šių metų vasario 7 dieną atsisveikinau su mėgstamu darbu. Amžius. Juk man jau 83 metai.“

Moteris atsidūsta ir kiek patylėjusi priduria: „Labai skausmingas buvo atsisveikinimas. Dabar viduje kažkoks vakuumas. Net prie pianino neprieinu. Stovi uždengtas. Kol kas man per daug skaudu atsisveikinus su mylimu darbu.“

Įvertinimas – garbingas geriausiojo vardas

Liudvikos Strazdienės veikla, puoselėjant rajono kultūros gyvenimą, paliko ryškų pėdsaką. „Ji savo energija ir žmogiškosiomis savybėmis patraukti žmones kultūrinei veiklai. Siekdama aukšto meninio lygio, ji rengė kolektyvus respublikinėms Dainų šventėms, šalies ir rajono konkursams, šventiniams pasirodymams, dalyvavo  kuriant bendruomenės kultūrinių renginių scenarijus.
Jos vadovaujami kolektyvai dalyvavo daugelyje Panevėžio rajono, miesto, regiono ir šalies konkursų, švenčių, renginių, kuriuose pelnė svarių apdovanojimų, prizinių vietų, Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus padėkų, garsino Panevėžio rajono vardą visoje Lietuvoje“, – taip Liudvikos Strazdienės veiklą apibūdina Panevėžio rajono savivaldybė.

Panevėžio rajono tarybos nariai, įvertindami jos nuopelnus, šių metų rajono Geriausio metų kultūros darbuotojo vardą suteikė ilgametei Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinio meno vadovei Liudvikai Strazdienei.

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


birželio 5, 2020

Šiandien Panevėžio miesto savivaldybės meras Rytis Račkauskas įteikė kalbininko Petro Būtėno premiją. Šiemet ji skirta 5-osios  gimnazijos I klasės mokiniui […]

birželio 5, 2020

Šeštus metus vykstančio projekto „Išmanusis miestas“ nugalėtojais šiemet tapo Vilniaus Gedimino technikos universiteto RAA komanda, suprojektavusi Biržų miesto centrinėje dalyje […]

birželio 5, 2020

Panevėžyje viešėjo Šiaulių miesto savivaldybės Sporto skyriaus vedėjas Gintaras Jasiūnas, sporto įstaigų atstovai, Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, mero […]

birželio 3, 2020

Gegužės 29 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje paskelbta projekto „Pažinkime kaimynus Žiemgaloje!“ pradžia ir surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavo projekto […]

birželio 2, 2020

Šiandien Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas su savivaldybės administracijos specialistais apžiūrėjo, kaip vyksta Astravo dvaro sodybos parko sutvarkymo darbų […]

birželio 2, 2020

Pirmąją vasaros dieną per šalį nuvilnijo muzikinė padėkos akcija „Ačiū, Lietuva“. Joje gausiai dalyvavo ir Panevėžio rajono savivaldybės kultūros įstaigos. […]

birželio 2, 2020

Panevėžio rajono savivaldybėje didinami pagalbos pinigai už tėvų globos netekusių vaikų globą (rūpybą) šeimose. Socialiniams globėjams (rūpintojams), globėjams (rūpintojams) giminaičiams, […]

birželio 2, 2020

Mokslo metams artėjant į pabaigą Panevėžio rajono savivaldybėje vyko virtualus mokytojų susitikimas „Ačiū, Mokytojau, už pamokas“. Zoom platformoje organizuotame renginyje, […]

birželio 2, 2020

Prie vandens ir nuotekų tinklų prisijungti norintys nepasiturintys Panevėžio rajono gyventojai galės kreiptis į Savivaldybę piniginės paramos. Tokį sprendimą priėmė […]

birželio 2, 2020

Biržų „Rotary“ klubas miestui įteikė dar vieną dovaną – poilsio suolelius, kurie įrengti prie Rotary tako. Ant kiekvieno suolelio pritvirtinta […]