kovo 20, 2017
Mirštantys Lietuvos vėjo malūnai – gelbėti ar garbingai atsisveikinti?

Kas geriausiai žudo vėjo malūnus? Faktas – valstybinė apsauga ir laikas. Galima plakti valdžią, bausti savininkus, tačiau malūnų, panašu, tai vis tiek neišgelbės. Tiesiog reikia susitarti – ar labai mums jų reikia? Skubėkite daryti „asmenukes“ – vėjo malūnai vargu ar išgyvens dar dešimtmetį.

Neseniai rašėme apie paskutinio Europoje molinio Melnių malūno paskutines dienas. Jo karti istorija paskatino aplankyti daugiau Lietuvos vėjo malūnų. Pabandykite ir jūs – liksite sužavėti.

Šie technikos įrenginiai būdingiausi Šiaurės Lietuvos rajonams. Pakruojyje jų kai kurie šaltiniai suskaičiuoja rekordiškai daug – 32.

Aplinkiniuose rajonuose galima rasti po dešimt ir daugiau šių sparnuočių.

Tiksliau – besparnių. Labai retas dar turi kuo mojuoti. O jei ir turi – nėra ko sukti. Rekomenduotina, kol dar malūnai visai nesunyko, juos aplankyti. Greičiausiai – atsisveikinimui, tačiau viltis miršta paskutinė.

Pradedame kelionę, kurioje pasitaikys vienas kitas atgaivintas ar atkurtas vėjo malūnas. Pavyzdžiui, šiauliečiams gali pasirodyti, kad nieko gelbėti nereikia – juk Žaliūkių sparnuotis atrodo puikiai.

Sukame Joniškio rajonu – senu žvyrkeliu pro Kryžių kalną. Mekių malūnas, o tiksliau, akmeninės jo sienos atrodo įspūdingai kiekvienu metų laiku.

Jau plentu skriejame iki Plikiškių. Šiame pasienio kaime žmonės mėgsta savo kiemus puošti suvenyriniais malūnėliais. Pakraštyje aptinkame ir valstybės saugomą medinį sukriošusį senį.

Kiauros sienos šiek tiek apsaugo nuo stichijų įrenginius ir paskutinius malūno darbus liudijančias sovietines svarstykles.

Netoliese – Paudruvės kraštas, kuriame malūno nebėra, tačiau visai tikėtina, kad Kaziui Borutai „Baltaragio malūną“ mūzos atnešė būtent čia.

Malūnas iš tiesų buvo, tačiau dabar ir pėdsakų nelikę. Apie savo kaimo malūno egzistavimą nežino ir vietiniai Drąsutaičių paaugliai.

Tenka važiuoti beprotiškais žvyrkeliais, norint tolyje molynuose išvysti Dvariukų ar Stoniūnų malūnus.

Iš jų likę tvirti mūro ir akmens liemenys. Per arimus tektų klampoti po kilometrą ir toliau. Žinoma, per privačias žemes. Gal nenušaus?

Žeimelyje – į pietus. Gal ir čia buvo koks malūnas? Senamiestis sužavi iš pirmo žvilgsnio. Vėliau vienas klausimas neduoda ramybės – kodėl šis šiaurinės Lietuvos perlas nėra garsesnis už Kryžių kalną?

Kelyje, kuris veda tiesiai į Linkuvą – malūnas už malūno. Jei palypėtum ant kepurės, užmatytum kito kaimo sparnus. Jei jie būtų. Diržiai, Steigviliai, Ūdekai. Spėk sukiotis po molingus žvyrkelius.

Šie malūnai, kaip ir visi kiti, nėra vien statiniai miltams malti. Jie – lygumų kraštovaizdžio druska ir istorijos liudininkai.

Štai Steigvilių malūną 1891 metais pastatė kaimo šviesuolis Jonas Beinoravičius.

Jis garsėjo lietuviškos spaudos platinimu. Jo suręstas statinys nebyliai kažko laukia – tarsi nesupratęs, ar dar reikės jo šiame pasaulyje, ar ne?

Viduje medinius dantračius ir laiptus nuspalvino žalėsių sluoksnis – mistinis vaizdas. Durys „užrakintos“ aliuminio viela, tačiau į vidų galima patekti pro skylę sienoje. Beveik nereikia pasilenkti.

Geriau atrodo Kalpokų malūnas Linkuvoje. Tarsi dėsnis – kuo arčiau didesnis miestelis, tuo geriau prižiūrėtas malūnas. Gražu pažiūrėti į Vaišvydžiuose Pakruojo dvare, Stačiūnų kaime išlikusius statinius.

Šis dėsnis negalioja Sigutėnų malūnui, kuris saulėlydžio šviesoje persišviečia lyg bulvių krepšys iš nežievintų vytelių. Gyvenvietė ribojasi su Pakruoju.

Pavasarinė saulės laida vis dar ankstyva. Pakeliui namo nusimato nemenkas galas žvyrkelio. Tačiau vaizdai verti kiekvieno amortizatoriaus barkštelėjimo.

Laborų malūnas – jau ne malūnas. Tik vaiduokliškai suremti rąstai su keliomis horizontaliomis lentomis. Idealus kadras rausvo dangaus fone, kad ir kaip būtų gaila.

Miško proskynos tankmėje prisiglaudęs Gegiedžių galiūnas. Laiko ėduonies nugraužtas Titonių mūras. Keistokos konstrukcijos Pamūšio medinis girnasukis, į kurį taip pat galima užeiti kiaurai sieną.

Retas kuris išgyvens dešimtmetį, jei neištiks Kleboniškio malūno likimas. Pastarasis prieš keletą metų buvo kruopščiai pagydytas, prilipdyti sparnai. O štai visai netoli esantis Baltosios vėjagaudis – tik prastyn.

Skansenai – viena iš išeičių

Rytis Budrys, Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vadovas, primena, kad iki mūsų dienų išlikę vėjo malūnai daugiausia pradėti statyti po baudžiavos panaikinimo. Iki tol dvarai turėjo malūnų monopolį.

„Jeigu žinočiau receptą, jau būčiau „pagydęs“ tuos malūnus. Ką su jais daro estai? Sukelia į vieną vietą ir taip sukuria lankomus objektus – malūnų parkus“, – teigė R.Budrys, pabrėždamas, kad tokie suvežtiniai muziejai dažnai vadinami skansenais.

Jo manymu, dėl apverktinos malūnų būklės kalta ir bendra situacija. Vieni jų priklauso savivaldybėms, kurios neturi pinigų. Kiti – privatininkams, kurie jų turi dar mažiau.

Supirkti malūnus ir sutvarkyti jų dokumentus nepajėgtų joks „donkichotas“. Dažnas savininkas nėra geranoriškas. Remontuoti nenori, o parduodamas užkelia kainą iki debesų.

„Pribrendo laikas rimtai diskusijai – malūnai yra mūsų krašto problema, tačiau tai yra visos Lietuvos grožis. Vietiniams malūnai – lyg bažnyčios. Visi pripratę. Kol jie gyvi, turbūt, nesutiktų iškelti malūno iš savo apylinkių, nors tai ir reikštų statinio mirtį“, – kalbėjo R.Budrys.

Gelbėti įstatymai nedraudžia

Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė nori paneigti mitą, kad valstybės apsauga neleidžia prie saugomų objektų prisiliesti nė pirštu: „Tai klaidingai susiformavęs stereotipas.“

Direktorės teigimu, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme yra tokia nuostata – objektus perkelti yra draudžiama, bet yra išimtis, kai jo neįmanoma išsaugoti toje vietoje.

„Draudimas kaip ir galioja, bet jis kartu numato išeitį. Iki šiol praktika yra tokia: sudaroma komisija, kuri nusprendžia, ar vertybę įmanoma išsaugoti. Jei neįmanoma, tada sprendžiama dėl jos perkėlimo į kitą vietą“, – tvirtino D.Varnaitė.

Ji priminė, kad departamentas jau kokį dešimtmetį kasmet turi galimybę vertybių savininkams kompensuoti dalį darbų išlaidų. Ši priemonė ypač palanki medinei architektūrai. Galima kompensuoti iki 70 procentų išlaidų.

D.Varnaitė pažymėjo, kad šios paramos gavėjui neprivaloma su vertybe vykdyti jokios veiklos. Šios lėšos skirtos objekto gelbėjimui ir išsaugojimui.

Share Button

rugpjūčio 17, 2017

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson tęsia vizitus Lietuvos regionuose.  Liepos 17 d. kultūros ministrė aplankė Anykščių ir Utenos rajonų kultūros ir […]

rugpjūčio 17, 2017

Pagal š. m. liepos mėnesį Joniškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Aivaro Rudnicko ir UAB „Trotas“ direktoriaus Jono Volkos pasirašytą projekto […]

rugpjūčio 17, 2017

Rugpjūčio 15-ąją per Lietuvą nuvilnijo švenčiamos derliaus šventės – Žolinės – šurmulys. Ši šventė įvairiuose šalies regijonuose turi savo tradicijas, […]

rugpjūčio 11, 2017

Kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson įsakymu Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus (VVGŽM) projektui skirtas 5 mln.  eurų finansavimas iš 2014-2020 m. […]

rugpjūčio 11, 2017

Rugpjūčio 14 – 26 dienomis „Eglės“ sanatorijoje, Druskininkuose vyks 7-asis tarptautinis tapytojų pleneras „Eglė 2017“. Plenere dalyvaus žinomi lietuvių dailininkai […]

rugpjūčio 11, 2017

Viešą konfliktą tiek su visuomene, tiek su kitomis valstybės institucijomis išprovokavusi Kultūros paveldo departamento veikla kelia klausimus, kurie adresuotini tiesiogiai […]

rugpjūčio 10, 2017

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, lankydamasi Marijampolėje Beatričės Kleizaitės-Vasaris galerijoje, susipažino su Marijampolės – 2018 m. Lietuvos kultūros sostinės vizija ir […]

rugpjūčio 10, 2017

Unikalusis Margionių klojimo teatras tęsia gražią tradiciją – Margionyse (Varėnos r.) jau aštuntus metus iš eilės žiūrovus džiugina rajoninė kaimo […]

rugpjūčio 10, 2017

Kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson įsakymu dar septyniems regioniniams kultūros projektams skirtas daugiau nei 2,7 mln. Eurų finansavimas iš 2014-2020 m. […]

rugpjūčio 10, 2017

M. Gelicori ir A. Zanotti knygoje „Europos kapinės“ rašoma, kad „kapinės – ypatinga Europos paveldo dalis. Tai reikšmingi ir saviti […]