kovo 20, 2017
Mirštantys Lietuvos vėjo malūnai – gelbėti ar garbingai atsisveikinti?

Kas geriausiai žudo vėjo malūnus? Faktas – valstybinė apsauga ir laikas. Galima plakti valdžią, bausti savininkus, tačiau malūnų, panašu, tai vis tiek neišgelbės. Tiesiog reikia susitarti – ar labai mums jų reikia? Skubėkite daryti „asmenukes“ – vėjo malūnai vargu ar išgyvens dar dešimtmetį.

Neseniai rašėme apie paskutinio Europoje molinio Melnių malūno paskutines dienas. Jo karti istorija paskatino aplankyti daugiau Lietuvos vėjo malūnų. Pabandykite ir jūs – liksite sužavėti.

Šie technikos įrenginiai būdingiausi Šiaurės Lietuvos rajonams. Pakruojyje jų kai kurie šaltiniai suskaičiuoja rekordiškai daug – 32.

Aplinkiniuose rajonuose galima rasti po dešimt ir daugiau šių sparnuočių.

Tiksliau – besparnių. Labai retas dar turi kuo mojuoti. O jei ir turi – nėra ko sukti. Rekomenduotina, kol dar malūnai visai nesunyko, juos aplankyti. Greičiausiai – atsisveikinimui, tačiau viltis miršta paskutinė.

Pradedame kelionę, kurioje pasitaikys vienas kitas atgaivintas ar atkurtas vėjo malūnas. Pavyzdžiui, šiauliečiams gali pasirodyti, kad nieko gelbėti nereikia – juk Žaliūkių sparnuotis atrodo puikiai.

Sukame Joniškio rajonu – senu žvyrkeliu pro Kryžių kalną. Mekių malūnas, o tiksliau, akmeninės jo sienos atrodo įspūdingai kiekvienu metų laiku.

Jau plentu skriejame iki Plikiškių. Šiame pasienio kaime žmonės mėgsta savo kiemus puošti suvenyriniais malūnėliais. Pakraštyje aptinkame ir valstybės saugomą medinį sukriošusį senį.

Kiauros sienos šiek tiek apsaugo nuo stichijų įrenginius ir paskutinius malūno darbus liudijančias sovietines svarstykles.

Netoliese – Paudruvės kraštas, kuriame malūno nebėra, tačiau visai tikėtina, kad Kaziui Borutai „Baltaragio malūną“ mūzos atnešė būtent čia.

Malūnas iš tiesų buvo, tačiau dabar ir pėdsakų nelikę. Apie savo kaimo malūno egzistavimą nežino ir vietiniai Drąsutaičių paaugliai.

Tenka važiuoti beprotiškais žvyrkeliais, norint tolyje molynuose išvysti Dvariukų ar Stoniūnų malūnus.

Iš jų likę tvirti mūro ir akmens liemenys. Per arimus tektų klampoti po kilometrą ir toliau. Žinoma, per privačias žemes. Gal nenušaus?

Žeimelyje – į pietus. Gal ir čia buvo koks malūnas? Senamiestis sužavi iš pirmo žvilgsnio. Vėliau vienas klausimas neduoda ramybės – kodėl šis šiaurinės Lietuvos perlas nėra garsesnis už Kryžių kalną?

Kelyje, kuris veda tiesiai į Linkuvą – malūnas už malūno. Jei palypėtum ant kepurės, užmatytum kito kaimo sparnus. Jei jie būtų. Diržiai, Steigviliai, Ūdekai. Spėk sukiotis po molingus žvyrkelius.

Šie malūnai, kaip ir visi kiti, nėra vien statiniai miltams malti. Jie – lygumų kraštovaizdžio druska ir istorijos liudininkai.

Štai Steigvilių malūną 1891 metais pastatė kaimo šviesuolis Jonas Beinoravičius.

Jis garsėjo lietuviškos spaudos platinimu. Jo suręstas statinys nebyliai kažko laukia – tarsi nesupratęs, ar dar reikės jo šiame pasaulyje, ar ne?

Viduje medinius dantračius ir laiptus nuspalvino žalėsių sluoksnis – mistinis vaizdas. Durys „užrakintos“ aliuminio viela, tačiau į vidų galima patekti pro skylę sienoje. Beveik nereikia pasilenkti.

Geriau atrodo Kalpokų malūnas Linkuvoje. Tarsi dėsnis – kuo arčiau didesnis miestelis, tuo geriau prižiūrėtas malūnas. Gražu pažiūrėti į Vaišvydžiuose Pakruojo dvare, Stačiūnų kaime išlikusius statinius.

Šis dėsnis negalioja Sigutėnų malūnui, kuris saulėlydžio šviesoje persišviečia lyg bulvių krepšys iš nežievintų vytelių. Gyvenvietė ribojasi su Pakruoju.

Pavasarinė saulės laida vis dar ankstyva. Pakeliui namo nusimato nemenkas galas žvyrkelio. Tačiau vaizdai verti kiekvieno amortizatoriaus barkštelėjimo.

Laborų malūnas – jau ne malūnas. Tik vaiduokliškai suremti rąstai su keliomis horizontaliomis lentomis. Idealus kadras rausvo dangaus fone, kad ir kaip būtų gaila.

Miško proskynos tankmėje prisiglaudęs Gegiedžių galiūnas. Laiko ėduonies nugraužtas Titonių mūras. Keistokos konstrukcijos Pamūšio medinis girnasukis, į kurį taip pat galima užeiti kiaurai sieną.

Retas kuris išgyvens dešimtmetį, jei neištiks Kleboniškio malūno likimas. Pastarasis prieš keletą metų buvo kruopščiai pagydytas, prilipdyti sparnai. O štai visai netoli esantis Baltosios vėjagaudis – tik prastyn.

Skansenai – viena iš išeičių

Rytis Budrys, Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vadovas, primena, kad iki mūsų dienų išlikę vėjo malūnai daugiausia pradėti statyti po baudžiavos panaikinimo. Iki tol dvarai turėjo malūnų monopolį.

„Jeigu žinočiau receptą, jau būčiau „pagydęs“ tuos malūnus. Ką su jais daro estai? Sukelia į vieną vietą ir taip sukuria lankomus objektus – malūnų parkus“, – teigė R.Budrys, pabrėždamas, kad tokie suvežtiniai muziejai dažnai vadinami skansenais.

Jo manymu, dėl apverktinos malūnų būklės kalta ir bendra situacija. Vieni jų priklauso savivaldybėms, kurios neturi pinigų. Kiti – privatininkams, kurie jų turi dar mažiau.

Supirkti malūnus ir sutvarkyti jų dokumentus nepajėgtų joks „donkichotas“. Dažnas savininkas nėra geranoriškas. Remontuoti nenori, o parduodamas užkelia kainą iki debesų.

„Pribrendo laikas rimtai diskusijai – malūnai yra mūsų krašto problema, tačiau tai yra visos Lietuvos grožis. Vietiniams malūnai – lyg bažnyčios. Visi pripratę. Kol jie gyvi, turbūt, nesutiktų iškelti malūno iš savo apylinkių, nors tai ir reikštų statinio mirtį“, – kalbėjo R.Budrys.

Gelbėti įstatymai nedraudžia

Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė nori paneigti mitą, kad valstybės apsauga neleidžia prie saugomų objektų prisiliesti nė pirštu: „Tai klaidingai susiformavęs stereotipas.“

Direktorės teigimu, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme yra tokia nuostata – objektus perkelti yra draudžiama, bet yra išimtis, kai jo neįmanoma išsaugoti toje vietoje.

„Draudimas kaip ir galioja, bet jis kartu numato išeitį. Iki šiol praktika yra tokia: sudaroma komisija, kuri nusprendžia, ar vertybę įmanoma išsaugoti. Jei neįmanoma, tada sprendžiama dėl jos perkėlimo į kitą vietą“, – tvirtino D.Varnaitė.

Ji priminė, kad departamentas jau kokį dešimtmetį kasmet turi galimybę vertybių savininkams kompensuoti dalį darbų išlaidų. Ši priemonė ypač palanki medinei architektūrai. Galima kompensuoti iki 70 procentų išlaidų.

D.Varnaitė pažymėjo, kad šios paramos gavėjui neprivaloma su vertybe vykdyti jokios veiklos. Šios lėšos skirtos objekto gelbėjimui ir išsaugojimui.

Share Button

gruodžio 13, 2017

Lietuva Europos Komisijos inicijuotame Patraukliausios turizmo vietovės projekte EDEN (European Destinations of Excellence) dalyvauja jau nuo 2008 metų, teikdama paraišką […]

gruodžio 13, 2017

Iškilmingo renginio metu pagerbti miesto menininkai ir kūrėjai. Pripažinti profesionalai apdovanoti Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros ir meno premijos, paskirtos stipendijos […]

gruodžio 13, 2017

Vyriausybė pritarė Kultūros ministerijos siūlymui 2022 metais suteikti Kaunui „Europos kultūros sostinės“ vardą bei patvirtino programos „Europos kultūros sostinė 2022“ […]

gruodžio 13, 2017

27-oji Lietuvos rašytojų sąjungos premija skirta Mindaugui Kvietkauskui už eseistikos knygą „Uosto fuga“. Apdovanojimas tradiciškai bus įteiktas sausio 6-ąją, Trijų […]

gruodžio 13, 2017

Seimas patvirtino 2018 m. biudžetą. Kitų metų kultūros sričiai finansavimas didėja 28 mln. eurų. Tai 22 mln. eurų daugiau ES […]

gruodžio 13, 2017

Šio maršruto veikėjai – Mažeikių istorikas, muziejininkas, Vytautas Ramanauskas, Merkelio Račkausko gimnazijos mokytojas Algirdas Vilkas amžininkas Vladas Danielius, istorikė mažeikiškė […]

gruodžio 13, 2017

Gruodžio 11–12 dienomis Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje įvyko dvyliktasis Telšių rajono vaikų ir moksleivių chorų bei […]

gruodžio 13, 2017

Gruodžio 7 d. Pakruojo sinagogoje įvyko Pakruojo gėlininkų klubo floristinių kompozicijų parodos „Švenčių belaukiant“ atidarymas. Kelios dešimtys puokščių, kurias sukūrė […]

gruodžio 13, 2017

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson sudarė darbo grupę, kuri rūpinsis nacionalinio M. K. Čiurlionio kelio projekto parengimu. Tai bus kultūros, kultūrinės […]

gruodžio 13, 2017

Gruodžio 9 d. Joniškio raudonojoje sinagogoje iškilmingai buvo paminėtas Žiemgalos Aukštaičių draugijos 20-metis. Renginys prasidėjo kunigaikščio Nameisio vardo žiedų įteikimu. […]