kovo 20, 2017
Mirštantys Lietuvos vėjo malūnai – gelbėti ar garbingai atsisveikinti?

Kas geriausiai žudo vėjo malūnus? Faktas – valstybinė apsauga ir laikas. Galima plakti valdžią, bausti savininkus, tačiau malūnų, panašu, tai vis tiek neišgelbės. Tiesiog reikia susitarti – ar labai mums jų reikia? Skubėkite daryti „asmenukes“ – vėjo malūnai vargu ar išgyvens dar dešimtmetį.

Neseniai rašėme apie paskutinio Europoje molinio Melnių malūno paskutines dienas. Jo karti istorija paskatino aplankyti daugiau Lietuvos vėjo malūnų. Pabandykite ir jūs – liksite sužavėti.

Šie technikos įrenginiai būdingiausi Šiaurės Lietuvos rajonams. Pakruojyje jų kai kurie šaltiniai suskaičiuoja rekordiškai daug – 32.

Aplinkiniuose rajonuose galima rasti po dešimt ir daugiau šių sparnuočių.

Tiksliau – besparnių. Labai retas dar turi kuo mojuoti. O jei ir turi – nėra ko sukti. Rekomenduotina, kol dar malūnai visai nesunyko, juos aplankyti. Greičiausiai – atsisveikinimui, tačiau viltis miršta paskutinė.

Pradedame kelionę, kurioje pasitaikys vienas kitas atgaivintas ar atkurtas vėjo malūnas. Pavyzdžiui, šiauliečiams gali pasirodyti, kad nieko gelbėti nereikia – juk Žaliūkių sparnuotis atrodo puikiai.

Sukame Joniškio rajonu – senu žvyrkeliu pro Kryžių kalną. Mekių malūnas, o tiksliau, akmeninės jo sienos atrodo įspūdingai kiekvienu metų laiku.

Jau plentu skriejame iki Plikiškių. Šiame pasienio kaime žmonės mėgsta savo kiemus puošti suvenyriniais malūnėliais. Pakraštyje aptinkame ir valstybės saugomą medinį sukriošusį senį.

Kiauros sienos šiek tiek apsaugo nuo stichijų įrenginius ir paskutinius malūno darbus liudijančias sovietines svarstykles.

Netoliese – Paudruvės kraštas, kuriame malūno nebėra, tačiau visai tikėtina, kad Kaziui Borutai „Baltaragio malūną“ mūzos atnešė būtent čia.

Malūnas iš tiesų buvo, tačiau dabar ir pėdsakų nelikę. Apie savo kaimo malūno egzistavimą nežino ir vietiniai Drąsutaičių paaugliai.

Tenka važiuoti beprotiškais žvyrkeliais, norint tolyje molynuose išvysti Dvariukų ar Stoniūnų malūnus.

Iš jų likę tvirti mūro ir akmens liemenys. Per arimus tektų klampoti po kilometrą ir toliau. Žinoma, per privačias žemes. Gal nenušaus?

Žeimelyje – į pietus. Gal ir čia buvo koks malūnas? Senamiestis sužavi iš pirmo žvilgsnio. Vėliau vienas klausimas neduoda ramybės – kodėl šis šiaurinės Lietuvos perlas nėra garsesnis už Kryžių kalną?

Kelyje, kuris veda tiesiai į Linkuvą – malūnas už malūno. Jei palypėtum ant kepurės, užmatytum kito kaimo sparnus. Jei jie būtų. Diržiai, Steigviliai, Ūdekai. Spėk sukiotis po molingus žvyrkelius.

Šie malūnai, kaip ir visi kiti, nėra vien statiniai miltams malti. Jie – lygumų kraštovaizdžio druska ir istorijos liudininkai.

Štai Steigvilių malūną 1891 metais pastatė kaimo šviesuolis Jonas Beinoravičius.

Jis garsėjo lietuviškos spaudos platinimu. Jo suręstas statinys nebyliai kažko laukia – tarsi nesupratęs, ar dar reikės jo šiame pasaulyje, ar ne?

Viduje medinius dantračius ir laiptus nuspalvino žalėsių sluoksnis – mistinis vaizdas. Durys „užrakintos“ aliuminio viela, tačiau į vidų galima patekti pro skylę sienoje. Beveik nereikia pasilenkti.

Geriau atrodo Kalpokų malūnas Linkuvoje. Tarsi dėsnis – kuo arčiau didesnis miestelis, tuo geriau prižiūrėtas malūnas. Gražu pažiūrėti į Vaišvydžiuose Pakruojo dvare, Stačiūnų kaime išlikusius statinius.

Šis dėsnis negalioja Sigutėnų malūnui, kuris saulėlydžio šviesoje persišviečia lyg bulvių krepšys iš nežievintų vytelių. Gyvenvietė ribojasi su Pakruoju.

Pavasarinė saulės laida vis dar ankstyva. Pakeliui namo nusimato nemenkas galas žvyrkelio. Tačiau vaizdai verti kiekvieno amortizatoriaus barkštelėjimo.

Laborų malūnas – jau ne malūnas. Tik vaiduokliškai suremti rąstai su keliomis horizontaliomis lentomis. Idealus kadras rausvo dangaus fone, kad ir kaip būtų gaila.

Miško proskynos tankmėje prisiglaudęs Gegiedžių galiūnas. Laiko ėduonies nugraužtas Titonių mūras. Keistokos konstrukcijos Pamūšio medinis girnasukis, į kurį taip pat galima užeiti kiaurai sieną.

Retas kuris išgyvens dešimtmetį, jei neištiks Kleboniškio malūno likimas. Pastarasis prieš keletą metų buvo kruopščiai pagydytas, prilipdyti sparnai. O štai visai netoli esantis Baltosios vėjagaudis – tik prastyn.

Skansenai – viena iš išeičių

Rytis Budrys, Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vadovas, primena, kad iki mūsų dienų išlikę vėjo malūnai daugiausia pradėti statyti po baudžiavos panaikinimo. Iki tol dvarai turėjo malūnų monopolį.

„Jeigu žinočiau receptą, jau būčiau „pagydęs“ tuos malūnus. Ką su jais daro estai? Sukelia į vieną vietą ir taip sukuria lankomus objektus – malūnų parkus“, – teigė R.Budrys, pabrėždamas, kad tokie suvežtiniai muziejai dažnai vadinami skansenais.

Jo manymu, dėl apverktinos malūnų būklės kalta ir bendra situacija. Vieni jų priklauso savivaldybėms, kurios neturi pinigų. Kiti – privatininkams, kurie jų turi dar mažiau.

Supirkti malūnus ir sutvarkyti jų dokumentus nepajėgtų joks „donkichotas“. Dažnas savininkas nėra geranoriškas. Remontuoti nenori, o parduodamas užkelia kainą iki debesų.

„Pribrendo laikas rimtai diskusijai – malūnai yra mūsų krašto problema, tačiau tai yra visos Lietuvos grožis. Vietiniams malūnai – lyg bažnyčios. Visi pripratę. Kol jie gyvi, turbūt, nesutiktų iškelti malūno iš savo apylinkių, nors tai ir reikštų statinio mirtį“, – kalbėjo R.Budrys.

Gelbėti įstatymai nedraudžia

Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė nori paneigti mitą, kad valstybės apsauga neleidžia prie saugomų objektų prisiliesti nė pirštu: „Tai klaidingai susiformavęs stereotipas.“

Direktorės teigimu, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme yra tokia nuostata – objektus perkelti yra draudžiama, bet yra išimtis, kai jo neįmanoma išsaugoti toje vietoje.

„Draudimas kaip ir galioja, bet jis kartu numato išeitį. Iki šiol praktika yra tokia: sudaroma komisija, kuri nusprendžia, ar vertybę įmanoma išsaugoti. Jei neįmanoma, tada sprendžiama dėl jos perkėlimo į kitą vietą“, – tvirtino D.Varnaitė.

Ji priminė, kad departamentas jau kokį dešimtmetį kasmet turi galimybę vertybių savininkams kompensuoti dalį darbų išlaidų. Ši priemonė ypač palanki medinei architektūrai. Galima kompensuoti iki 70 procentų išlaidų.

D.Varnaitė pažymėjo, kad šios paramos gavėjui neprivaloma su vertybe vykdyti jokios veiklos. Šios lėšos skirtos objekto gelbėjimui ir išsaugojimui.

Share Button

gegužės 22, 2017

Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriaus vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Volungė“ (vadovė Virginija Čereškienė-Beviršė) gegužės 13 d. dalyvavo tarptautiniame šokių festivalyje-konkurse „Baltic […]

gegužės 22, 2017

Gegužės 18 d. Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejus šventė Tarptautinę muziejų dieną. Nuo pat ryto muziejuje šurmuliavo ne tik lankytojai […]

gegužės 22, 2017

Gegužės 19 dieną, minint Tarptautinę muziejų dieną, Tauragės krašto muziejus pakvietė tauragiškius ir miesto svečius į „Muziejų naktį”. Lankytojai galėjo […]

gegužės 22, 2017

Telšiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, gegužės 20 d. vyko Gatvės muzikos diena. Praeivius muzikantai džiugino įvairia muzika. Skambėjo ir vaikiški […]

gegužės 22, 2017

Gegužės 17 d.  nuo pat ryto Šilalės r. Žadeikių pagrindinė mokykla buvo pilna linksmo šurmulio. Vieni klasėse vykdė įvairias projektines […]

gegužės 22, 2017

Tradicinė kasmetinė pilietinė akcija „Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“ šiemet pakvietė miestų ir miestelių gyventojus atkreipti dėmesį į šešėlinės ekonomikos […]

gegužės 22, 2017

Gegužės 17 d., trečiadienį, Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centre vyko II Respublikinis dainuojančių vaikų festivalis „Muzika žiedų ir vėjo“, kuriame […]

gegužės 22, 2017

„Vilniaus krašto krikštynos“, liaudies kolektyvų pasirodymai ir nepamirštamas kultinio ansamblio „Kombii“ koncertas – tai svarbiausios XXII festivalio „Daina prie Šalčios“, […]

gegužės 22, 2017

Gegužės 20 d. šiauliečius ir miesto svečius naktinėti kvietė 13 miesto muziejų – vyko tarptautinio projekto „Europos muziejų naktis 2017“ […]

gegužės 22, 2017

Gegužės 18 d. Gediminui Griškevičiui už poezijos knygą „Maišto jūra. Vėjožvalgos“ įteikta Reginos Biržinytės literatūrinė premija. Atminimo juostą užrišo ir […]