spalio 2, 2019
Andrius Navickas
Mokytojų diena, reformų dulkės ir kelionė link pažadėto prestižo

Daug galvojau, kaip šiemet reaguoti į Mokytojo dieną? Labiausiai nesinori tuščiavidurių sveikinimų, traukiamų ne iš širdies, bet iš švarko kišenių. Geriausias atsakas tiems, kurie teigia dieną naktį  A. Volano gatvėje siekiantys, kad mokytojo profesija būtų prestižinė, tai, kiek šiemet abiturientų rinkosi pedagogines studijas. Paprasčiausiai moksleiviai puikiai mato, kaip mes, politikai, elgiamės su jų mokytojais. Beje, ta ministrė, kuri privertė mokytojus brautis į ministeriją pro langą, rakino tualetus, nesugebėjo ateiti pasikalbėti, dabar gavo atsakingas pareigas užsienyje ir toliau pasakos, kokių permainų reikia mokykloje.

Dabartinis ministras su visais bendrauja labai maloniai. Gali valandų valandas pasakoti apie tai, kaip stengiasi ir norėtų padaryti dar daugiau. Bėda ta, kad po jo sklandaus pasakojimo išlieka keistas jausmas, kad iš esmės nieko tvaraus neišgirdai. Tiesa, kažkas jungiasi, persivadina, optimizuojama, tačiau mokytojams telieka laukti, ką išvys, nusėdus eilinės reformos dulkėms.

Kita vertus, o kokią žinią labiausiai norėtų išgirsti mokytojai iš ministro? Kad sumanyta kokia nors dar viena reforma, šįsyk nusižiūrėta nuo Y valstybės, ir dabar visi klestės ir vargo nematys? Kad bus  didinamos mokytojų algos? Tai jau pažadėta ne kartą, tik kažkodėl esminis didinimas perkeltas į laikotarpį, kai tiems, kurie žada, nebereikės rūpintis, iš kur atrasti tam pinigų. Na, o apie elementarią pagarbą mokytojams ne kalbėti neturėtume – ji turi švytėti  kiekvieno politiko elgesyje. Deja, iki šiol atrodo, kad ŠMS ministerija įkurta ne tarnauti mokytojams, bet juos kontroliuoti ir muštruoti.

Pats ką galiu pažadėti ar palinkėti mokytojams? Ne gi tik kantrybės? Pasakyti gerai žinomą tiesą, kad mokytojai palieka kiekvieno žmogaus gyvenime neišdildomą pėdsaką ir būtent todėl tai, nors ir ne prestižinė, bet nepaprastai svarbi profesija?

Gal geriau kreipti į mokinius, raginant: tausokite ir mylėkite savo mokytojus. Jie nėra tobuli, tačiau tai žmonės, kurie kasdien dovanoja save jums.

Pamenu, kai metus dirbau mokytoju, labai nustebinau mokinius, prisipažindamas, kad man sunku keltis rytais ir nesinori eiti į pamokas. Panašu, kad jie pirmą kartą suprato, kad aš labiau panašus į juos, nei jie manė. Suprato, kad ir aš galiu turėti problemų, man gali ką nors skaudėti. Ne, paskui jie nebuvo nei labai jautrūs, nei empatiški. Tačiau, tikiu, kažkokį pėdsaką jų gyvenime palikau. Tikrai negaliu skųstis, man buvo gera su jais dalintis tuo, kas man atrodė svarbu.

Kur kas didesniu iššūkiu buvo  daugybės dokumentų, planų, ataskaitų pildymas. Visa tai nė kiek nepadėjo man, kaip pedagogui, ir  nemaloniausia tai, kad turėjo nedaug ką bendro su tikrove. Paprasčiausiai turėjau dalyvauti biurokratiniame žaidime, kurio tikslas – parodyti, kad esu kontroliuojamas, pademonstruoti man, kad taisyklės yra viskas, o aš tesu sraigtelis jų mechanizme.

Ar turiu teisę tuo piktintis, jei per kiek daugiau nei du metus, kuriuos esu Seime, nepadariau nieko, kad  mokytojas nustotų būti nesibaigiančių ataskaitų rašytoju? Taip esu opozicijoje, dirbu ne Švietimo komitete, balsavau prieš skubotą mokytojų apmokėjimo tvarkos įvedimą. Tačiau mokytojams reikia ne pasiteisinimų, bet pagalbos išskleisti turimus talentus ir toliau tobulėti.

Tad jaučiuosi ne nusipelnęs, bet veikiau skolingas. Ne tik tokiems puikiems mokytojams, kaip mano pradinių klasių mokytoja, ar jau žemiškąja kelionę baigusi auklėtoja, istorikas, įžiebęs mano širdyje meilę šiam mokslui,  lietuvių kalbos mokytojui poetui, kurio gyvenimo kelias pernelyg greitai nutrūko, bet ir visiems tiems, kurie šiandien išlieka Mokytojai (iš didžiosios raidės). Tikrai stengsiuosi, kiek sugebu, savo politine veikla tą skolą gražinti. Taip pat ir todėl, kad puikiai suprantu, kad mokyklose vyksta kur kas svarbesnė kova už valstybės ateitį nei Seime ar Vyriausybėje.

Baigdamas, noriu visiems mokytojams palinkėti patiems nepamiršti, kokia svarbi misija jums tenka, kokios kilnios profesijos atstovai esate. Net jei aplinkiniai ne visada sugeba tai įvertinti, nuo to profesijos kilnumas ir svarba nemažėja.

 

Užsk. Nr. AN-024

Share Button
Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


spalio 14, 2019

Banali tiesa, kad gyvename informacinėje visuomenėje, kur būtent informacija yra tapusi brangiausiu resursu.  Nieko keisto, kad iškyla asmeninės informacijos gynimo […]

spalio 12, 2019

Sveikas protas kužda, kad šiuo metu svarbiausias Seimo darbas – kitų metų valstybės biudžetą. Visos diskusijos turėtų būti apie tai, […]

rugsėjo 29, 2019

Situacija nemaloni ir paradoksali. Seimas tapo neveiksnus. Taip, tas Seimas, kuris ėmėsi griežtos kovos su girtavimu, šiandien primena alkoholiką, griaunantį […]

rugsėjo 11, 2019

Vis dar Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris per savo kadenciją jau išsakė ne vieną „sparnuotą frazę“, pareiškė, kad siūlytų naujai […]

rugsėjo 3, 2019

Neseniai buvo paskelbta žinia apie tai, kad susikūrė iniciatyvinė grupė, kuri pasiryžusi įkurti krikdemišką partiją Lietuvoje. Naujos partijos iniciatoriai tvirtina, […]

rugpjūčio 21, 2019

Politinės santalkos pamatai 2008 m. jungiantis Lietuvos konservatoriams ir krikščionims demokratams, buvo paskelbta, kad nauja politinė santalka kuriama, siekiant telkti […]

rugpjūčio 5, 2019

Seimo Žmogaus teisių komiteto narys Andrius Navickas griežtai kritikuoja dabartines pastangas supriešinti visuomenę, atgaivinant senus politinius ginčus dėl itin sudėtingo […]

liepos 25, 2019

Teiginys, kad kuriame „gerovės valstybę“ tapo naujausia Lietuvos politinio gyvenimo mada.  Kam nesmagu išgirsti, kad visa valstybė pasiryžusi pasirūpinti jo […]

liepos 17, 2019

Seime, kaip žinia, man teko pakeisti šviesios atminties Roką Žilinską, kuris daug metų buvo politinis sodininkų „advokatas“. Tad ir man […]

liepos 12, 2019

Į mane, kaip į Seimo narį, kreipėsi žmogus, kuris jau ne pirmus metus bando pasikeisti pavardę, tačiau jam tai nepavyksta. […]