Monroe doktrina ir ar tikrai Trumpas toks neprognozuojamas?
Nemylintys JAV prezidento nuo pat kadencijos pradžios ieško preteksto jį pašiepti. Vienas iš būdų tai padaryti – įkyrus kaltinimas, kad Trumpas elgiasi taip, kaip… dar pasaulis nematė.
Bet ar tai tiesa? Kiek įdėmesnis žvilgsnis rodo, kad dabartinis JAV prezidentas tęsia seniai žinomas JAV užsienio politikos doktrinas. Viena jų – mums neblogai žinoma Rusijos sulaikymo arba Trumano doktrina, kita, labiau liečianti JAV santykius su kaimynais (tad ir mums mažiau žinoma) Monroe doktrina. Tad šį kartą apie ją ir kalba.
Kai Venesuelos opozicijos lyderis Juan Guaido pasiskelbė laikinuoju prezidentu, JAV tokį prezidentą pripažino, sukeldamas ne tik „išrinkto“ prezidento Maduro įniršį, bet ir kai kurių šalių kritiką, kad tai yra netipingas politinis žingsnis. Amerika, neva, pradeda atvirai reikšti savo geopolitinius interesus.
Tiesą pasakius, ji visada tuos interesus ir reiškė. Amerikos politikos dimensija kaimynų atžvilgiu buvo suformuluota prieš du šimtmečius dar 1823 metais vadinamąja prezidento James Monroe deklaracija, reaguojančia į grupės nepriklausomų šalių atsiradimą Pietų ir Centrinės Amerikos regione. Šalys, buvusios Ispanijos bei Portugalijos kolonijos – nuo Meksikos iki Čilės, tapo ne tik amerikiečių, bet taip pat britų, prancūzų ir net rusų domėjimosi objektu. JAV ėmėsi savotiškos naujų nepriklausomų valstybių (nuo Meksikos iki Čilės) apsaugos. Prezidentas Monroe pabrėžė, kad Senasis ir Naujasis pasauliai yra skirtingi. JAV tikrai nesiruošia kištis į Europos reikalus ar daryti kokias kliūtis Europos interesams pasaulyje, bet Vakarų pusrutulis yra JAV interesų sfera ir Vašingtonas nenorėtų, kad kas iš naujo bandytų jį kolonizuoti. Tad JAV tikrai gynė naujas nepriklausomas valstybes nuo Europos šalių pagundų, bet tuo pačiu kontroliavo ir jų vidinį gyvenimą.
Ne viskas buvo taip gerai, kaip amerikiečiams norėjosi. Tuo metu ji neturėjo tokio galingo laivyno, kokį turėjo britai ir leido pastariesiems 1833 metais užimti strategiškai svarbias Folklendų salas, 1845 metais neįstengė pasipriešinti britų ir prancūzų vykdytai Argentinos jūrų blokadai. Tačiau stiprėjanti Amerika 1867 metais nuvertė nepalankų sau Meksikos imperatorių, galiausiai visai išstūmė ispanus iš Karibų jūros baseino. 1904 metais prezidentas Theodoras Rooseveltas paskelbė, kad Amerika tiesiog būsianti tarptautinė policininkė šiame regione. Pirmoje XX amžiaus pusėje amerikiečiai sukūrė sau palankią valdžią Kuboje, inspiravo Panamos atsiskyrimą nuo Kolumbijos (kai su šia nesutarė dėl kanalo tiesimo). 1962 metais prezidentas John Kennedy rėmėsi Monroe doktrina pradėdamas Kubos blokadą. Paskaičiuota, kad JAV kažkokiais būdais galėjo inspiruoti 15 perversmų Lotynų Amerikoje. Dešimt iš jų buvo sėkmingi. Jie taip pat rėmė „savuosius“ Centrinės Amerikos pilietiniuose karuose, kur galiausiai komunistų remiami „sukilėliai“ pralaimėjo.
Doktrinos šalininkai aiškino, kad tai ne tik apsauga nuo naujojo kolonializmo, bet ir apsauga nuo komunizmo grėsmės. Sunku tai paneigti, nes komunizmo grėsmė buvo reali. Skirtingai nuo Europos, Amerikoje taip ir nesusikūrė jokia „socializmo sistema“. Amerikos kritikai vadina doktriną imperializmo įrankiu, tačiau palikime tai interpretacijai. Saugoti visada geriau, nei lengvai atiduoti ideologiniams priešininkams.
Ar šiandien JAV turi ginti Lotynų Amerikos šalis nuo XXI amžiaus negandų? „America first“ idėja aiškiai nusako, kad trukdo, o kas padeda Amerikai būti pirmaujančia pasaulio šalimi. Lotynų Amerikos saugumas tikrai padeda. Neturėtume stebėtis, kad Amerikiečiams Meksikos ar Brazilijos prezidento rinkimai kur kas svarbesni nei valdžios pasikeitimai Europoje. Tai vis ta pati Monroe doktrina, tik įgavusi jau XXI amžiaus bruožų. Ir tas Trumpas ne toks jau ir neprognozuojamas.
Užsk. Nr. EV-109
