Muziejų nakties renginiai Ignalinoje
Muziejų naktis – tai kasmetinis Tarptautinės muziejų tarybos inicijuojamas renginys, kurio metu Lietuvos muziejai kartu su kitais akcijoje dalyvaujančiais Europos miestais atveria duris lankytojams vakare ir naktį – tokiu metu, kai paprastai muziejų eksponatai ilsisi tamsoje. Gegužės 19 dieną Muziejų nakties, kurios tema „Modernėjanti Lietuva“, renginiai vyko ir Ignalinos krašto muziejuje. Čia pristatyta kraštietės menininkės paveikslų paroda, nuotraukų albumas „Rojus vakar ir šiandien“, buvo skaitoma istorinė paskaita, skambėjo muzika, galėjai stebėti tapomą paveikslą ar pats piešti ant akmenėlių. Muziejus žmonėms buvo atviras iki vidurnakčio.
Visus į Muziejų naktį susirinkusius pasveikino direktorė Renata Veličkienė. Ji su džiaugsmu pristatė kraštietės Veronikos Juodagalvytės tapybos darbų parodą, kuri surengta padedant menininkės giminaitei, žinomai žurnalistei Violetai Baublienei. Pati menininkė jau prieš pusmetį iškeliavo amžinybėn, taigi dukterėčia Violeta džiaugėsi, kad ši paroda – tai tarsi Verutės (taip visi ją vadino) sugrįžimas į gimtąjį kraštą, kurį ji be galo mylėjo.
Veronika Juodagalvytė gimė 1928 m. vasario 22 dieną Ažušilės kaime. Jos mama Anastazija buvo kaimo šviesuolė, priklausė šv. Kazimiero draugijai, gražiai siuvo ir audė. Tėvelis Povilas – sumanus, darbštus žmogus, gabus visų darbų meistras, galėjęs ir namą pastatyti, ir batus pasiūti, ir laikrodį pataisyti. Verutė turėjo dvi seseris Eleną ir Pauliną, visos jos baigė Ažušilės pradinę mokyklą. Verutė visada svajojo tapti dailininke ir buvo labai patenkinta, kai šeima gyventi persikėlė į Vilnių. Vilniuje Veronika baigė Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Ji buvo tokia užsidegusi dailei, paveikslus tapė vieną po kito, rengė ne tik personalines parodas, bet ir dalyvavo tarptautiniuose renginiuose. Žinomos Lietuvoje naiviojo primityvizmo atstovės darbai eksponuoti įvairių Europos miestų parodų salėse. Jos gyvenimas ir kūryba pristatomi 2012 metais išleistoje knygoje „Verutės Lietuva“. Kaip pasakojo dukterėčia, jau sunkiai sirgdama Verutė dar suspėjo sužinoti, kad jos paveikslai yra atrinkti ir keliaus į parodą Ignalinoje. Ir pati žadėjo važiuoti, bet išėjo anksčiau… Veronikos paveikslai be galo mieli, šilti, dauguma vaizduoja kaimo gyvenimą, gamtą, dirbančius žmones, įamžina brangias gimtojo krašto vietas.
Renginyje dalyvavo Veronikos Juodagalvytės draugė ignalinietė Vanda Goštautaitė. Ji pasakojo pažinojusi visą Juodagalvių šeimą, o tėvus apibūdino kaip labai dorus žmones, daug padėjusius kitiems. Verutė draugei Vandai siūdavo nuostabiai gražias sukneles, taigi ji būdama studentė visada atrodydavo išskirtinai. Kartu jos eidavo į Operos ir baleto teatrą ir Verutė rodydavo jos pasiūtas balerinų suknutes. Talentinga moteris ne tik tapė, siuvo, bet ir lipdė, domėjosi grafika, rišo sodus… Vanda pasidžiaugė, kad Ignalina vėl mato Verutės paveikslus, tačiau apgailestavo, kad per vėlai sužinojo apie laidotuves ir neišlydėjo draugės, neatsisveikino su ja, o ir šiaip retai aplankydavo, nors vis buvo kviečiama. „Pasirodo, nieko negalima atidėlioti…“. Žydinčių alyvų puokštę su geriausiais linkėjimais moteris įteikė Violetai, kurią dar visai mažytę pas Verutę matydavo.
Violeta Baublienė, kalbėdama apie muziejus, sakė, kad jie turi būti atviri žmonėms ir naujoms technologijoms, labai betarpiškai ir laisvai bendraujantys bei siūlantys įvairias veiklas. Paklausta apie Ignalinos krašto muziejų, kurį turėjo laiko apžiūrėti, viešnia jį pagyrė už modernias, šviesias erdves ir atvirumą naujovėms. „Kai buvo kuriamas šis muziejus, norėjome, kad jis būtų savitas, įdomus, pritraukiantis lankytojus. Žinoma, suvokiame, kad neaplenksime didžiųjų ir garsiųjų muziejų, tačiau jei sugebėsime surinkti, išsaugoti ir įdomiai pateikti mūsų krašto žymių žmonių gyvenimų atminimą, tai ir bus prasmingiausias dalykas“,– kalbėjo savivaldybės mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis, dėkojęs muziejui už įdomius renginius, veiklas ir taip pat pasveikinęs Ignalinos viešnią Violetą Baublienę, kurios iniciatyva surengta kraštietės paroda ir prisimintas dar vienas mums svarbus žmogus. Renata Veličkienė viešniai taip pat dėkojo už gražų bendravimą ir įteikė Adomo Hrebnickio muziejų pristatantį dar spaustuvės dažais kvepiantį nuotraukų albumą „Rojus vakar ir šiandien“.
Vėliau Muziejaus nakties renginių dalyviai dar turėjo progą pasiklausyti Lietuvos valstybės 100-mečiui skirtos kraštiečio istoriko dr. Arūno Vyšniausko paskaitos apie kultūros paveldo įžvalgas šių dienų kontekste. Istorikas pasakojo apie Ignalinos miestelio, krašto praeitį, pirmąsias mokyklas ir žymias asmenybes. Daugiausia kalbėta apie Vidiškėse kunigavusį šviesuolį Silvestrą Gimžauską ir jo bičiulį Aleksandrą Burbą, kurio eilėraštyje „Senybinis aukuras“ paminėta Ignalina ir Vidiškės. Šį eilėraštį A. Burba parašė 1881 metais, dar būdamas klierikas. Jis reikšmingas minimais faktais ir perteikiama to laiko dvasia. Tai pirmasis Ignalinos paminėjimas lietuviškoje poezijoje.
Muziejuje visų renginių metu buvo tapomas paveikslas, kuriame vaizduojama simbolinė Ignalinos miesto vieta – Linos ir Igno skulptūra Paplovinio ežero pakrantėje. Paveikslą tapė menininkė iš Visagino Alina Novosad. Ignalinoje jos paveikslai jau buvo eksponuoti ir visi norintys turėjo progą pažinti šią dailininkę, mielą ir nuolat besišypsančią moterį. Dailininkė savo naujausią, visų akivaizdoje užbaigtą paveikslą padovanojo muziejui.
Lankytojai ir patys galėjo išbandyti savo meninius gabumus. Jie kviesti tapyti ant jūros akmenėlių. Ir reikia pasakyti, kad tie, kurie skyrė šiek tiek laiko ir išlaisvino vaizduotę, tikrai nenusivylė ir tapo tos minutės dailininkais. Akmenėliai atgijo, sužėrėjo įvairiomis spalvomis ir vaizdais. Šį meno kampelį prižiūrėjo ir piešiančius konsultavo Ignalinos kultūros ir sporto centro Dailės studijos mokinės Lėja Cicėnaitė, Greta Luneckaitė ir Vasarė Kacevičiūtė.
Taip Muziejų naktį pasitiko ir kartu su savo vakariniais svečiais šventiškai ir jaukiai laiką leido Ignalinos krašto muziejaus kolektyvas. Lankytojai buvo dėkingi už jiems parodytą dėmesį ir už muziką, kurią dovanojo saksofonininkas Tomas Kochanka.
