kovo 8, 2020
Bronius Vertelka | XXI amžius
Nedrožiantis velnių ir raganų

Iš Panevėžio važiuodamas Jotainių link ir pasiekęs Pajuodžių sankryžą, suki į kairę, o netrukus pamatęs rodyklę su užrašu „Preidžiai“, 0,6 km iki šios gyvenvietės vyksti žvyrkeliu didinga topolių alėja. Netrukus atsiremi į medžio drožėjo Telesio ZAVACKIO, kurio darbai išsibarstę po įvairias Lietuvos vietas, sodybą.

Medis paviliojo savo kvapu

Turbūt kiekvieną skaitytoją intriguoja drožėjo vardas. Jo kilmę papasakojo pats Telesis. Kolūkių metais, kai į darbą nesiskubino ir galėjo sočiai atsigerti, vaišių nevengė ir naujagimio krikštatėviai. Nors su tėvais buvo sutarę naujagimiui duoti Telesforo vardą, bet suveikė alkoholio pažeistas protas. O valstybinėje įstaigoje ką išgirdo, tą ir užrašė. Grįžę krikštatėviai dar vaišinosi, bet išsiblaivę suprato, kad padarė didelę klaidą. Tačiau per daug nenusiminė: esą tapęs vyru, Telesis galės vardą pasikeisti.

Telesis augo aštuonis sūnus turėjusioje šeimoje Rozalimo krašte, Pakruojo rajone. Tėvas statė rąstinius namus. Buvo jis ir kaimo muzikantas, vestuvėse grojo smuiku. Telesį nuo mažens irgi traukė medis. Broliui Stasiui įsidarbinus Panevėžio suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė“, jis irgi ėmė pjaustyti siaurapjūkliu įrankiu. Apdirbamo medžio kvapas Telesiui atrodė malonus. Vaikinas neatsitraukdavo ir nuo meistraujančio tėvo.

Brolis Stasys iš Panevėžio persikėlė į Žemaitiją. Tauragės krašte išliko daugybė jo dirbinių. Deja, jis Tauragėje žuvo. Stasys sakydavo, jog Telesis yra jo mokinys, nors iš tikrųjų šis pats mėgo kažką daryti. Nežinant broliui, paimdavo jo kaltą ar peilį ir stengdavosi savarankiškai drožinėti.

Išpjaustytas vilkas – pirmasis darbas

Apie savo pirmąjį darbą, atliktą jau gyvenant Naujamiestyje, T. Zavackis kalba su jauduliu. Šeima čia gyventi persikėlė todėl, kad vaikams tolokai tekdavo vaikščioti į mokyklą. Žiemą priversdavo tiek sniego, kad išbristi tapdavo sunku. Todėl tėvas pasistengė, kad sūnums būtų arčiau mokykla. Iš pradžių Zavackių šeimai kolūkis skyrė namelį. Paskui tėvas nusipirko žemės sklypelį ir pasistatė savąjį.

Miestelio paaugliai sugalvojo pasistatyti laivą. Susikalė jį iš lentų, ištepė derva. Pasirūpinti laivo papuošimu įpareigojo Telesį. Tuo metu rodė populiarų animacinį filmą „Na, palauk“. Telesis išdrožė vilką ir jį pritvirtino laivo priekyje. Pačių sukurtas laivas sėkmingai plaukiojo Nevėžio upe, tuo džiugindamas Naujamiesčio jaunimą. Pasipūtė ir jo meistreliai.

Klasės atminimui – skulptūra

Besimokant Naujamiesčio vidurinėje mokykloje, Telesį traukė įvairūs menai. Lipdė jis ir iš molio. Darė Užgavėnių kaukes. Su broliu dvyniu rengė koncertus. Vilius grojo armonika, Telesis – smuiku. Taip jie mokykloje pasirodydavo už savo klasę. Muzikavimą Telesis iškeitė į drožybą.

T. Zavackis tikisi įamžinti savo klasę skulptūra. Kadaise ji už Nevėžio upės Upytės link su gerąja auklėtoja Baltutiene sodino parką. Surašė įsipareigojimą, kad rengs susitikimus, ir jį, įkištą į butelį, užkasė.

Po 30 metų Telesis nuvykęs tos vietos neatpažino. Stovėjo dideli medžiai. Nerado ir vietos, kur užkasė pasižadėjimą. Drožėjas viliasi, kad ją pavyks nustatyti, ir toje norėtų pastatyti skulptūrą savo klasės atminimui.

Iš miesto kėlėsi į kaimą

Po tarnybos armijoje Telesis gana greitai sukūrė šeimą. Gimus sūnui, nutarė trauktis iš tėvų namų ir kurtis atskirai. Gauti gyvenamąjį plotą tuo metu galėjo įsidarbinęs statybos treste Panevėžyje net neturėdamas jokios specialybės. Viršininkas paklausė vyr. inžinieriaus, kokių specialybių darbininkų labai trūksta. „Mūrininkų“, – atsakė šis. Tada vyr. inžinierius atsisuko į Telesį ir tarė: „Būsi mūrininkas“.

Iš pradžių apgyvendino bendrabutyje. Šalia buvo tuščias kambarys, kuriame ir ėmė drožti. Po darbo ilgai iš jo neišeidavo. Atsirado pilnos sienos gaminių. Būdavo, suvažiavus broliams švęsti vardadienio ar gimtadienio, jiems viską išdovanoja. Vėl drožia, kad užpildytų tuščią erdvę. Paskui gavo vieno kambario butą. Gimė dukra. Pagausėjus šeimai, norėjosi didesnio. Kaip tik atėjo permainos Lietuvoje, viskas keitėsi ir galimybių visa tai turėti sumažėjo. Suprato Telesis: jeigu nori save realizuoti mene, tokios galimybės mieste nebus. Ėmė dairytis sodybos priemiestyje.

Senutėlę supuvusią pirkią pavertė tikru rūmu

T. Zavackis už 12 kilometrų nuo Panevėžio įsigijo daugiau nei prieš 100 metų statytą namelį, norėdamas turėti savo kiemą ir savas dirbtuves. Namas atrodė kraupiai. Iš senojo beveik nieko nebeliko, savaip viską pertvarkė. Buvęs savininkas, pragyvenęs 90 metų, sakė: „Matau, kad tas namas, į kurį įdėjau daug savo triūso, pateko į geras rankas ir toliau gyvuos“. Dabar Telesis įrengia antrąjį aukštą. Neturėdamas krosnių statymo patirties, iš akmenų sumūrijo židinį. Tris kartus teko jį perdaryti, kol dūmai į kaminą nuvinguriavo. Įsirengė centrinį šildymą. Nedaug malkų sukūrena, kad kambariuose būtų šilta. Sušilus orams ketina kieme iš akmenų susimūryti židinį su kaminu, o pavėsinės stogą uždengti nendrėmis, nors to pačiam dar neteko daryti.

Iš meno nepragyventų

T. Zavackis sako, kad šiais laikais vien iš drožybos nepragyventų, todėl turi kitą darbą. Drožimas jam – kaip pomėgis. Meistrą susiranda užsakovai. Tokią galimybę suteikia internetas. Atvažiuoja net iš Tauragės, nors nuo jos iki Preidžių – didokas atstumas. Atvyksta dėl to, kad galima dėl kainos susitarti. Žinoma, įvertinus pirktas medžiagas, darbą. Jeigu mato, kad atvykęs užsakovas nuoširdžiai kalba, tokiam ir kainą sumažina. O jeigu atvažiuoja džipu ir dar skundžiasi, kad jam išgyventi sunku, tokiam nenuleidžia.

Kartą už išdrožtą gervę atsiskaitė garbaus amžiaus moteris. Ne iš piniginės, bet iš nosinėje surišto mazgelio nusisukusi skaičiavo pinigėlius. Tačiau jai dar šiek tiek trūko. Meistras nuramino: palauks, bet kada galės atvežti. Moters žentas siūlėsi pridėti reikiamą sumą. Tada ji išsitraukė kitą nosinę su joje įrištais pinigėliais. „Tokiam užsakovui galima nusileisti, dėl to gal ir man Dievas padeda – nesu nė vieno darbo sugadinęs“, – sakė drožėjas T. Zavackis.

Gavo užsakymą padaryti dviejų metrų aukščio rugių pėdą, paprastai vadinamą kūlį. „Aš neįsivaizdavau, kad tokį galima padaryti“, – atvažiavusi dėkojo meistrui kaimo turizmo sodybos savininkė. Prašo rūpintojėlių, bet nenori kartotis, kad būtų vienas į kitą panašūs. Žmonės pageidauja prie tvenkinio turėti iki dviejų metrų ilgio išdrožtą krokodilą. Bet meistras nori žinoti, kokioje vietoje ir kaip jis turėtų atrodyti. Dar geriau, kad tą vietą pats pamatytų.

T. Zavackis nesiima drožti tiktai raganų ir velnių. „Todėl, kad jų pilna žemė“, – šypteli drožėjas.

Save laiko medžio meistru

T. Zavackis nėra tautodailininkų sąjungos narys, neturi apdovanojimų ir kitokių įvertinimų. Tiesiog medžio meistras, ir jis tuo didžiuojasi.

Dalyvauti pleneruose ar šiaip išvažiuoti pasisemti patirties galimybių neturi. Kelią užkerta prastas regėjimas, neleidžiantis vairuoti. O norint su kažkuo akis į akį pabendrauti, reikalingas automobilis, kad nusivežtų įrankius. Nuvykus į seminarą ar plenerą, tektų galvoti, kaip sugrįžti, kaip viską parsivežti.

Su kolegomis pabendrauja telefonu. Nors iš tiesų šiandien drožėjai atrodo uždaroki, bet būtų įdomu pasišnekėti, pasidalinti patirtimi. Vienas vienaip, kitas kitaip tą patį darbą atlieka. Ir iš tiesų vienas iš kito kažko išmoktų. Anot T. Zavackio, yra drožėjų, kurie iš tokio amato pūdą druskos suvalgė ir iš jų tikrai yra ko mokytis.

Meistras primena: svarbu turėti gerus darbo įrankius ir į juos investuoti nereikia gailėti. Įrankiai turi būti tiktai geri, iš kieto metalo. Preidžių kaime įsikūręs drožėjas neslepia, jog kartais labai sunku pagauti išdrožiamo veido bruožus. Pradžioje būdavo kūnas moters, o veidas – vyro. Lengviausia išdrožti vyro veidą. Moters veidui reikia švelnumo, o bruožus būtina pagyvinti. Vyriškam, jeigu ko trūksta, pridėsi ūsus ir bus gerai. Visai kitokia ir vyro veido išraiška, akys, apvalumai. Kitas dalykas lipdant iš molio: vienur nubraukei, kitur pridėjai. O dirbdamas iš medžio, jame padaręs pjūvį, atgal nepriklijuosi. Nebus juk vienas žandas mažesnis, kitas didesnis, arba skirtingos akys.

Drožti ne visada sekasi

Meistras neslėpė, jog kartais skulptūrą padaro per dieną, bet pasitaiko, kad padirbėjęs valandą ima nervintis, pradeda nesisekti. Tada stengiasi tą darbą atidėti ir imtis kažko kito arba jį palikti kelioms dienoms. Kai kas mano, kad drožimas – vieni niekai: paimi benzopjūklą ir juo džyrini nuo ryto iki vakaro. Bet iš tiesų reikia įsigilinti, galvoti, kas iš to išeis. Atvėręs medį ir pamatęs išpuvimą, jo jau neužlopysi. „Aš esu savamokslis, gal baigę amatų ar meno mokyklas kitaip galvoja. Čia patarėjų nebus ir negali jų būti“, – kalbėjo T. Zavackis.

Meistras visada būna užsiėmęs, ar būtų pirmadienis, ar penktadienis. Šiaip daugiau yra vienišius. Kartais atvažiavę draugai išmuša iš kūrybos ciklo vėžių. Juk jau buvo kažką sumanęs, ketino daryti, bet privalo svečius priimti.

Pirmoji jo darbų vertintoja ir patarėja – žmona. Ji – irgi menininkė, mezga vąšeliu.

Skulptūrą – šiandien ir tuojau pat

Buvo pas jį norinčių pasimokyti drožimo meno. Bet iš karto norėdavo mokytis drožti skulptūrą. Šiandien ir dabar. O mokytis pradėti nuo nulio mokinių praktiškai neprisišauksi. Drožimas – alinantis darbas. Tiesa, yra Velžio gimnazija ir iš tokio gausaus būrio joje besimokančiųjų tikrai atsirastų susidomėjusių menu. Telesiui iš tiesų būtų įdomu dirbti su tokiais, jeigu atsirastų galimybė. Tačiau su gimnazija reikia ieškoti ryšių. Kai Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčia buvo paversta parodų rūmais, T. Zavackis lėkdavo pažiūrėti dailės ekspozicijų. Ypač jį žavėjo dirbiniai iš medžio. Jis mokėsi iš Vinco Svirskio kryžių, Ipolito Užkurnio medžio skulptūrų. Dabar – kiti laikai. Ne visi matyti darbai buvo tobuli, bet ir jie verti dėmesio. Kiekvienas menininkas turi savo viziją ir braižą, bet niekada nebus patenkintas savo darbais.

Naujamiestietis dailės mokytojas Dalius Dirsė su juo kartu augo. Jis rengia jaunimo kūrybines stovyklas, sugeba užimti vasarą miestelio paauglius.

Su ąžuolu reikia susigyventi

Pasitaiko, kad žmonės skambina, klausdami, ką daryti, jei skulptūroje didėja plyšys. Bet juk čia ne betonas, todėl ir aižėja.

Savaitę padrožus iš ąžuolo ir paėmus beržą, atrodo, jog tai – drebulė. Ąžuolas yra kaip akmuo, kitoks jo apdorojimas. Visada reikia turėti ir atsarginį variantą. Jeigu žmogus atvežė ąžuolą, ir jį sugadinai, neprašysi, kad pristatytų kitą. Turi jausti atsakomybę, turi įgyvendinti užsakovo svajonę. Telesiui nebuvo atvejo, kad sugadintų ąžuolą.

Skulptūras T. Zavackis daro be eskizų. Kas iš ąžuolo išeis, mato į jį žvilgterėjęs. Bet medis turi savų paslapčių: puvinius, šakas. Užsakovui nesvarbu, iš kur gavai ar parsivežei ąžuolą. Jam svarbu galutinė kaina, kiek už tą skulptūrą prašai.

Dirbiniai iš beržo, liepos geriausiai išsilaiko po stogu. Gamtoje skulptūroje ar koplytstulpyje be stogelio, jeigu ant jų patenka drėgmės, keičiantis metų laikams įplyšimai didėja.

Primiršti dvasiniai dalykai

Preidžių kaimas – patogi vieta gyventi. Netoli miesto ir amžina ramybė. Trūksta tik kilometro asfaltuoto kelio iki gyvenvietės. Greideriuoja, bet nebėra žvyro duobėms užlyginti. Žadėjo, bet niekaip nepadengia kieta danga kelio iki Velykių, Maženių. Taip išmirs kaimai, kadangi, jei kas ir trokšra apsigyventi, nebenori važinėti palikdami dulkių sūkurius ir renkasi kitas vietas.

Nebėra kaimo grynuolių, į kuriuos būtų galima atsiremti. Telesis buvo sujudęs padaryti Preidžiams skelbimų lentą, suoliukus prie daugiabučių. Tačiau atsitrenkė kaip į mūrinę sieną, matė abejingus kaimynų žvilgsnius.

T. Zavackis norėtų ateityje surengti drožinių parodėlę Velžio seniūnijoje. Matė ten ant sienų prikabinėtų paveikslėlių. Palei Nevėžio upę, už kelio nuo seniūnijos, įrengta poilsio zona. Trinkelėmis iškloti takeliai, tam kartui atrodo gražu. Tačiau nėra jokio ryšio su gamta. Iš medžio, kurį ji išaugino, galima kažką gražaus sukurti. Kelios skulptūros papuoštų, pagyvintų parką. Jos būtų ne iš kažkur atvežtos ar gamintos iš plastiko, o T. Zavackio, šios vietovės gyventojo. Tačiau kaime netrūksta pavydo. Jeigu kažkas negali ar nemoka, tai kuriantį siekia pažeminti, apkalbėti. Bet ir drožėjas nedirbs už ačiū. Darbas, įrankiai, medis – viskas juk kainuoja. Menininkas irgi negali gyventi vien kvėpuodamas orą…

 

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


balandžio 2, 2020

Panevėžio rajono savivaldybės taryba, atsižvelgdama į UAB „DOMIMAKS“ prašymą, priėmė sprendimą pradėti rengti vėjo elektrinių išdėstymo specialųjį planą Panevėžio seniūnijoje, […]

balandžio 2, 2020

Panevėžio rajono savivaldybės taryba pritarė, kad Savivaldybė taptų  viešosios įstaigos „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ dalininke. Toks sprendimas šiandien vykusiame tarybos posėdyje […]

balandžio 2, 2020

Be techninių trikdžių, sklandžiai ir konstuktyviai įvyko šiandien, balandžio 2 dieną, pirmą kartą Savivaldybės veiklos istorijoje nuotoliniu būdu organizuotas Panevėžio […]

balandžio 1, 2020

Kad karantinas neprailgtų, Panevėžio miesto dailės galerijos edukacijos specialistai parengė edukacinių kūrybinių programų filmukus, tad mokytis lipdyti jau galima ir […]

balandžio 1, 2020

Nuo kovo 30 dienos Lietuvos mokyklose prasidėjo nuotolinis mokymas. „Be abejo, nuotolinio mokymo pradžia mokykloms yra didelis iššūkis, – sako […]

balandžio 1, 2020

Lygiai prieš šimtą metų šveicarų kilmės literatūros profesorius, filosofijos daktaras Juozas Eretas Kaune įkūrė Lietuvos telegramų agentūrą ELTA. Įdomus faktas […]

kovo 31, 2020

Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijos auklėtinė Gabrielė Stonkutė yra Lietuvos jaunimo bokso, Lietuvos suaugusių bokso bei Europos jaunimo bokso čempionė. […]

kovo 26, 2020

Šis ekstremali situacija su visame pasaulyje siaučiančiu COVID-19 virusu yra rimtas išbandymas kiekvienam iš mūsų. Nors metas tikrai sudėtingas, džiugina […]

kovo 26, 2020

Kreipiamės į jaunimą (pilnamečius asmenis) ir į visus, galinčius visuomeniškai prisidėti prie ekstremalios situacijos suvaldymo. Kviečiame savanoriauti ir prašome pagalbos […]

kovo 26, 2020

Lankytojams duris karantino metu dėl koronaviruso plitimo užvėrusioje Panevėžio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje gyvenimas ne apmirė, o pakrypo kita vaga. […]