(Ne)eilėraštis apie piliečio pasą
Menu sovietinių laikų pabaigą, kai mirštantis režimas jau leido mums – parastiems žmonėms – keliauti į užsienį. Tai buvo labai sudėtinga. Kelionei reikėjo gauti specialų užsienio pasą, reikėjo gauti leidimą keliauti – išvykimo vizą ir dar vizą šalies į kurią keliauji. Tik po to galima buvo krautis lagaminą, kurį sovietiniame pasienyje „muitininkas“ išversdavo, ieškodamas šio bei to neleistino ar įtartino. Su šalies laisvės valanda išvykimo vizos dingo, tačiau naujas lietuviško žalio paso savininkai dar ilgą laiką turėjo gauti leidimą įkelti koją į svetimas šalis. O kokios eilės prie konsulatų nusidriekdavo…
Pamenu, kaip mano pasas greit užsipildė įvairiais lipdukais ir antspaudėliais. Gerai buvo, kad jau galėjome keliauti, tačiau ne visi pasienio šlagbaumai atsiverdavo lengvai, ir kai kuriems pareigūnams dar ilgai buvome kažkokia geografinė naujiena.
Šiandien mums labai gerai. Taip gerai nebuvo per pastaruosius kelis šimtmečius. Lietuviškas pasas leidžia be jokios vizos kirsti daugiau kaip pusantro šimto šalių sienas ir priskiriamas vadinamiems stipriems pasams. Todėl jis ir tapo vertingas, o ta vertė – dar vienas argumentas diskusijoje – reikia ar nereikia mums tos dvigubos pilietybės, mat norinčių turėti stiprų pasą nestinga visame pasaulyje.
Pasas savo prigimtimi ir yra kelionės dokumentas. Vienoki ar kitoki saugios kelionės „popieriai“ minimi Šventajame Rašte ir antikos literatūroje, jų poreikis augo vystantis geležinkeliams, tarptautinei prekybai, emigruojant ir imigruojant. Tipinio šiuolaikinio paso standartas buvo patvirtintas 1920 metais Paryžiuje vykusioje Tautų Lygos konferencijoje. Iki šiol jo laikomasi, tik pasuose vis daugiau įvairių spausdinimo gudrybių, idant apsaugoti kelionės dokumentus nuo padirbinėtojų.
Įdomu, kad pasai būna tik keturių spalvų – žali, raudoni, mėlyni ir… juodi, pagal tradicijas ir susitarimus. Žinia, lietuvišką žalią pasą, ne taip seniai pakeitė „šengeniškas“ raudonas. Žali pasai šiaip jau populiariausi islamo šalyse, mėlyni – abiejose Amerikose, juodi – Afrikoje. Juodą pasą turi ir Naujosios Zelandijos keliautojai, mat juoda – šalies nacionalinė spalva. Būna ir taip. Turime dar ir tarnybinių bei diplomatinių pasų tiems, kurie darbe ir valdžioje, bet apie juos, kaip sako, kitoje dainoje…
Kaip minėjau, esme stipraus paso valstybė. Panašaus „galingumo“ kelionės dokumentus turi ES Šengeno zonos valstybės, taip pat tokios šalys kaip JAV, Kanada, Japonija… trumpiau tariant, jei su teise ir tvarka viskas gerai, tai ir piliečiai laikomi tvarkingais. Formaliai daugiausia pasienio vartelių atveria Vokietijos ir Singapūro pasai. Tvarka yra.
Kai kurios šalys – Ukraina, Sakartvelas, – labai „sustiprino“ savo pasus, kai jų piliečiams daugiau privilegijų suteikė ta pati Europos Sąjunga. Palengvėjo kelias ne tik į ES valstybės, bet ir tas, kurios pasitiki europiečių pasitikėjimu… ukrainiečiais. Tai tiesa, turėti gerą pasą yra didelė garbę.
O kaip atrodo kitas sąrašo galas? Apibendrinę įvairių suvestinių duomenis, visai nenustebsite – „silpniausius“ pasus turi šalys, apimtos karų, etninių nesantaikų, pargyvenančios ekonominį chaosą. Pasai gražūs, padabinti herbais su plėšriais paukščiais ir dangaus kūnais, bet… silpni.
Kongo, Mianmaro, Kosovo pasai leidžia be vizos keliauti tik į 40 šalių. Panašiai su Šiaurės Korėja ir Eritrėja, nors pastarosios šalies mėlyno paso viršelyje įspaustas tikro keliautojo – kupranugario siluetas. Dar blogiau Etiopijos, Pietų Sudano, Libano, Irano, Libijos, Sudano ir panašių šalių piliečiams. O sąrašo gale – Sirija, Irakas, Somalis, Afganistanas. Šių šalių pasus be vizų priima mažiau kaip 30 valstybių. Bet jie jau moka atvykti ir be pasų, ir ne pro oficialius sienos perėjimo punktus. Toks jau gyvenimas šiame valstybių sienų, pasų ir vizų pasaulyje.
O ateitis? Popierinių dokumentų vis mažiau, duomenis apie mus seniai suvesti į visokias laikmenas kažkur interneto debesyse. Panašu, kad ir paso greit nepareikės, o koks dokumentų tikrinimo automatas iš akių nustatys, galima ar negalima peržengti ribą… kuri gal irgi fiziškai nebebus matoma. Juk išties… kam ta biurokratija.
Kažkaip… prisiminiau vieno šmaikštuolio frazę apie tai, jog didžiausia bėda ne tame, kad mašina darosi panaši į žmogų. Kur kas baisiau, kai žmogus ima darytis vis panašesnis į mašiną.
Užs. Nr. EV-71
