Nereikia renginių – reikia švenčių
Kultūriniu gyvenimu besidomintys anykštėnai pastebėjo, kad pastaruoju metu vykstantys renginiai tapo kitokie. Prisiminkime tradicinį Stepono Darius ir Stasio Girėno skrydžio metinių paminėjimą „Vilties sparnus ištiesę”. Pirmiausia kas krito į akis – nebuvo vedančiųjų, primityvaus kolektyvų ir atliekamų koncertinių numerių pristatymo. Tačiau kiekvienas žiūrovas jautė emocinį poveikį.
Renginį režisavo neseniai Anykščių kultūros centre pradėjęs dirbti jaunas režisierius Julius Jakubėnas. Naujoje vietoje „šviežia akimi” matosi daug smulkmenų, kurių ilgainiui žmogus nebepastebi. Kokie pirmieji įspūdžiai Anykščiuose? Kaip mato kultūrinio gyvenimo ateitį mieste? Kokį įspūdį paliko pažintis su anykštėnais? Apie visa tai ir kalbamės su režisieriumi Juliumi Jakubėnu.
– Minėjote, kad augote Plateliuose, atrodytų, arčiau prie širdies turėtų būti Žemaitija. Kokie keliai atvedė į Anykščius?
– Žemaitiško kraujo neturiu. Tėtis iš Kuršėnų, mama iš Jurbarko. Būdami menininkai ir baigę dailės mokslus, pasirinko paskyrimą arčiau jūros. Vaikystė prabėgo Žemaitijoje. Plateliuose baigiau vidurinę ir muzikos mokyklos fortepijono klasę. Išvykau mokytis į Klaipėdos universitetą, renginių režisūros specialybę.
Kalbant konkrečiai apie Anykščius, internete radau, kad reikalingas renginių režisierius. Gražus, jaukus ir nedidelis miestukas, turtingas literatūrine istorija. Graži gamta. Atvykęs pokalbiui supratau, kad turėsiu sąlygas iniciatyvai ir kūrybiniam darbui. Visa tai lėmė mano apsisprendimą.
– Kaip suprantu, turite nemažą darbo patirtį.
– Praktiniai darbai prasidėjo nuo pirmo kurso. Kurso vadovė Romualda Lukoševičiūtė buvo griežta, reikli moteris, dirbanti renginių režisiere. Mes nuo pat mokslų pradžios atsidūrėme realiose aplinkybėse ir realioje veikloje. Studijos, galima sakyti, buvo interaktyvios. Prisimenu, antro semestro kursinis darbas buvo Pasvalio miesto šventės režisūra ir organizavimas. Mus kuravo kurso vadovė R. Lukoševičiūtė ir dėstytoja Irena Berontaitė. Šventė pavyko. Vėliau, pabaigęs bakalauro studijas, tęsiau mokslus Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Baigiau muzikos vadybos specialybę. Iki 2014 m. dalyvavau rengiant jūros šventę Klaipėdoje, įvairias šventes Palangoje. Su draugu Veiviržėnuose, netoli Klaipėdos, sukūrėm trijų dienų festivalį „Magdelenos atlaidai”. Buvo daug labai įdomios veiklos. Penkis metus dirbau Šiaulių valstybiniame chore „Polifonija”.
– Koks įspūdis apie Anykščius?
– Galvojau, atvažiuosiu, nedidelis miestukas, renginių mažai. Ką padarysiu, tas visiems patiks. Realybė visai kita. Anykščiai nepaprastai turtingi. Puikiausia aparatūra, koncertuoja garsūs atlikėjai. Dar reikia gerai paieškoti, kur vyksta tokio aukšto lygio ir tiek daug renginių. Žiūrovas perdaug išlepintas. Besiklausant skundų, kad nieko nevyksta, viskas tas pats per tą patį, nieko įdomaus, tai norom nenorom prisimeni liaudišką posakį – „raškažis su… drasko”. Tenka labai gerai pagalvoti, jei nori kažką naujo padaryti. Kol kas keletą įvykusių renginių režisavau savo stiliuje, kuris neįprastas anykštėnams, tad ir girdėjau trumpus komentarus, jog buvo kitaip.
– Ką manote apie vykusią Miesto šventę?
– Tiesą pasakius, visoje šventėje nedalyvavau. Pažiūrėjau programą – įprastiniai klasikiniai renginiai. Neradau kas sudomintų. Apskritai, Anykščių kultūrinė erdvė yra be galo susiskaldžiusi, renginius organizuoja kiekvienas sau: Kultūros centras, Biblioteka, Sakralinio meno centras, Naujų vėjų bendruomenė, Menų inkubatorius, Muziejus ir dar dievai žino kas. Aišku, įvairovė gerai, bet nėra bendros idėjos, temos, kuri visa tą įvairovę nukreiptų viena linkme.
