Per Europos paveldo dienas – pažintis su Pakruojo rajono malūnų istorija

Rugsėjo 17 d. Pakruojo rajono savivaldybėje vyko Europos paveldo dienų renginys  „Malūnai – technikos paveldas: jų praeitis ir ateities perspektyvos“, kurį organizavo Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyrius.

Europos paveldo dienoms skirtas renginys prasidėjo pristatymu „Rajono vėjo ir vandens malūnai”. Kultūros paveldo vyr. specialistas M. Veliulis ir vyr. muziejininkė V. Alekseriūnaitė į renginį susirinkusiems rajono vadovams, savivaldybės darbuotojams, rajono visuomenės atstovams ir kultūros darbuotojams papasakojo apie Pakruojo rajono malūnų praeitį.

Derlingose Pakruojo žemėse buvo didelis ir malūnų poreikis – rajone jų būta per šimtą. Ramios lygumų upės nulėmė, kad populiariausi krašte – vėjo malūnai. Kaip rajono simbolis, vėjo malūnas įprasmintas ir Pakruojo rajono savivaldybės herbe.

Tokia didinga Pakruojo, malūnų krašto, istorija. Deja, šiuo metu jau nebėra išlikusių ir trijų dešimčių malūnų, o daugumos jų būklė liūdna. Išklausęs pranešimą mero pavaduotojas G. Grybė pabrėžė, jog mūsų visų rūpestis – išsaugoti ateities kartoms bent likusį kultūros paveldą. Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja B. Vanagienė pritarė mero pavaduotojui primindama, kad mes turime „savo paveldą matyti kaip savo paveldą, ir ne kaip naštą, bet kaip įpareigojimą“.

Pažintis su malūnų istorija buvo tęsiama Stačiūnuose. 1890 m. statyto malūno būklė bene geriausia rajone – prieš dešimtmetį jis buvo restauruotas, čia įrengta ekspozicija, vyksta įvairūs renginiai. Renginio dalyvius pasitiko folkloro ansamblis „Volungė“, o pasakojimas apie rajono malūnus sudomino į renginį atskubėjusius stačiūniečius bei  Stačiūnų mokyklos-daugiafunkcio centro mokinukus.

Kitas objektas – Pamūšio kaimo vėjo malūnas. Prie malūno suėję kultūros darbuotojai, kaimo bendruomenės atstovai prisiminė šio kaimo malūnų istoriją. Kažkada čia būta vandens malūno, o šiuo metu tiesiog akyse nyksta kaimo pakraštyje stovintis vėjo malūnas. Pamūšiečiai tikisi suvienyti jėgas ieškodami būdų „prikelti“ savąjį malūną.

Pašvitinio pagrindinėje mokykloje moksleiviai ir miestelio bendruomenės atstovai taip pat išklausė pasakojimą apie rajono malūnus. Ir mokiniai, ir mokytojai juokavo išmokę, jog vėjo malūnai būna kepuriniai ir stiebiniai, kad statomi iš akmens, molio ar medžio. Susidomėjimą sukėlė V. Alekseriūnaitės pasakojimas apie tai, kaip buvo gaminamos girnos ir ką, remiantis padavimais, meistrai padarydavo su akmeniu prieš pradėdami apdirbti jį. Po susitikimo mokykloje aplankytas Pašvitinio malūnas.

Europos paveldo dienoms skirtas renginys užbaigtas trumpais stabtelėjimais prie Gegiedžių ir Kalpokų vėjo malūnų.

Pranešimą „Rajono vėjo ir vandens malūnai” rasite čia