birželio 13, 2018
Arvydas Survila
Perspėjimo apie ekstremalias situacijas būdai ir kada jie naudingi mums?

Kai kaukia sirenos ir kai gauname pranešimą į savo telefonus apie artėjančią nelaimę turėtume suprasti kodėl gauname tokią žinią, žinoti kaip turėtume elgtis. Yra daug skirtingų rūšių perspėjimo sistemų, kurios gali būti naudojamos perspėti apie galimą grėsmių pasireiškimą. Tai gali būti: sirenos, žiniasklaida, pavojaus signalo sistema, pagalbos telefonas (112), domofonai, telefono prietaisai, garsiakalbiai, iš lūpų į lūpas, radijas.

Lauko mechaninės ir elektroninės sirenos naudojamos nepalankiems oro incidentams, pavyzdžiui, tornadui, pranešti ir gali skleisti garsus ar turėti pranešimo perskaitymo galimybes. Perspėja daug žmonių, jei jie yra lauke ir netoli (t. y. žmonės gali girdėti sirenas), tačiau perspėja tik vienu tonu, kuris gali būti nesuprastas ir paprastai negirdimas pastatų viduje. Elektroninės sirenos perspėja daug žmonių, jei jie yra lauke ir netoli sirenos, jos yra daugiatonės ir gerai girdimos (galinga viešo perspėjimo sistema), tačiau paprastai negirdimos pastatų viduje.   

Visuomeninės informavimo sistemos (televizijos ir radijo) paskleistas perspėjimas gali būti kaip dalis reguliarios transliacijos, arba gali nutraukti tiesioginę transliaciją ekstremalių situacijų atvejais. Išankstinio perspėjimo sistema yra naudojama perspėti apie įvairias grėsmes, o perspėjant per televiziją ar radiją į pranešimus įtraukiama detalesnė informacija apie tai, kas vyksta ir ką reikėtų daryti, be to greitai įspėjama daug žmonių, jei jie žiūri televizorių ar klausosi radijo. Orų pranešėjai per radiją (pranešimai apie orus) gali įspėti apie orų pasikeitimus, taip pat patarti žmonėms, ką daryti tuo atveju, kai oras atšiaurus. Žurnalistai pateikia išsamią informaciją apie grėsmes ar nelaimes, tačiau žmonės gali ir nežiūrėti televizoriaus ar nebūti įsijungę ar neturėti radijo, be to toks perspėjimas nenaudingas nutrūkus energijos tiekimui.

Domofonai, šviečiantys įrenginiai, telefonai ir kitos sistemos naudojamos įspėti žmones dideliuose pastatuose ir žmones su klausos sutrikimais, tačiau perspėja ribotą žmonių skaičių, gali pateikti netikslią informaciją. Garsiakalbiai ir individualūs pranešimai (iš lūpų į lūpas) yra patikimi, jei sumontuoti ant tarnybinio automobilio (pavyzdžiui, policijos arba gaisrininkų), o perspėjant iš lūpų į lūpas galima atsakyti į klausimus. Garsiakalbius gali naudoti policijos pareigūnai, apie artėjančią nelaimę įspėdami žmones gatvėje. Gaisrininkai gali naudoti perspėjimą iš lūpų į lūpas, kai jiems reikia skubiai vykdyti evakuaciją. Tačiau garsiakalbių gali neišgirsti žmonės, kurie yra pastato viduje, o perspėjimai iš lūpų į lūpas reikalauja nemažai žmonių darbo ir labai daug laiko.

1−1−2 pagalbos sistema greitai perspėja daug žmonių didelėje teritorijoje, yra paprasta įrašyti pakankamai išsamias telefono žinutes, tačiau nelaimės gali padaryti telefonus ir internetą  nenaudingus, o  kai kurie žmonės gali neturėti telefonų ir interneto, arba gali nepatikėti gautu pranešimu.

Kad perspėjimai būtų aiškūs gyventojams, viešojo valdymo institucijų gyventojų švietimo apie ekstremalias situacijas tikslas yra išmokyti gyventojus naudotis perspėjimo ženklais, nes perspėjimas pirmiausia naudojamas gyventojams pranešti, kad jų situacija pasikeitė, padidėjo rizika, ir pateikti autoritetingas instrukcijas, kokių neatidėliotinų veiksmų reikia imtis. Gyventojai įspėjami apie besiartinantį pavojų prieš jam įvykstant, suteikiant jiems galimybę kuo geriau pasirengti ar bent jau sušvelninti pavojaus padarinius. Paprastai daug žmonių nesiima pasirengimo grėsmės atsakui veiksmų, kol tampa aišku, kad įvyks tam tikra nepageidaujama situacija, todėl perspėjimo sistema yra paskutinė galimybė tokiems žmonėms suvokti, kad reikia susirinkti būtinus daiktus ir pasisaugoti, arba teks susidurti su reiškiniu visiškai nepasirengus.

Perspėjimo sistemos ir žinutės kuriamos taip, kad pasiektų kiek galima daugiau gyventojų, nepriklausomai nuo to, kur jie tuo metu yra ir koks paros metas. Gyventojų grupės, kurias planuojama informuoti: žmonės namuose, mokyklose, darbe, viešose vietose, automobiliuose, neįgalieji, kalbantys nevalstybine kalba, neišsilavinę arba mažai išsilavinę, neturtingieji. Perspėjimo sistemos apima daugiau nei technologijas ar paskutinės minutės sprendimus.  

Efektyvi perspėjimo sistema susideda iš kelių procesų, kurie labai svarbūs gyventojams priimant teisingus veiksmus. Planavimo metu viešojo valdymo institucijos nusprendžiama, apie kokias grėsmes reikia perspėti, kada ir kaip visuomenė turi reaguoti į šiuos perspėjimus, kokia terminologija turi būti vartojama, kuri viešojo valdymo institucija ir kokiomis priemonėmis tai atliks. Gyventojai automatiškai nesureaguos į sireną, pranešimą ar kitą perspėjimo formą. Tyrimai parodė, kad tinkamai reaguoja mažiau nei 40 proc. net apmokytų apie perspėjimą gyventojų. Be išankstinės elgesio instrukcijos, galima tikėtis, sureaguotų dar mažiau. Gyventojų mokymų metu privalo būti pateikta visas perspėjimų aprašymas: kaip jis skamba, ką jis reiškia; kuo daugiau informacijos bus pateikta, tuo labiau tikėtina teisinga reakcija. Perspėjimo sistemos testavimas svarbus norint užsitikrinti, kad gyventojai reaguos į perspėjimą iš pirmo karto. Jis leidžia piliečiams pasitreniruoti be įtampos ir nerimo, neišsigandus, o ekstremalių situacijų vadybininkams pasitikrinti, ar sistema yra efektyvi.

Be to, kartais  dėl tam tikrų priežasčių visuomenę pasiekia ir perspėjimai apie „vos neįvykusias“ ekstremalias situacijas. Nepagrįstas rūpinimasis dėl galimo poveikio ateityje gali sukelti abejonių dėl perspėjimų patikimumo ir sukurti „kaukiančio vilko“ efektą, t. y. kai tokiems perspėjimams žmonės teikia vis mažiau dėmesio.

Ekstremalių situacijų tyrimai atskleidė, kad abejingumas yra didžiausia problema, kenkianti institucijų, atsakingų už šių situacijų planavimo ir pasirengimo veiksmams. Visuomenės apatiją arba per menką susirūpinimą ekstremalių situacijų valdymu gali lemti skirtingos priežastys, pavyzdžiui, manymas, kad tikimybė, jog nelaimė įvyks konkrečioje teritorijoje ir paveiks ten gyvenančius piliečius, labai maža. Žmonės taip pat gali neturėti pakankamai žinių apie grėsmes, galinčias paveikti jų gyvenamas teritorijas – tai irgi prisideda prie menko susirūpinimo nelaimėmis.

Šalyje sukurta ekstremalių situacijų valdymo sistema, kuri privalo teikti situacijai adekvačią informaciją, o klaidingas pavojaus perspėjimas, pavyzdžiui, apie artėjančius viską naikinančius gamtos reiškinius (škvalus, audras, potvynius ir pan.) mažina žmonių pasitikėjimą institucijomis, atsakingomis už ekstremalių situacijų valdymą. Tokie pranešimai gali iššaukti neigiamus padarinius, pavyzdžiui, gyventojams gali susiformuoti kitas požiūris į elgesio normas ir būtinus atsakomuosius veiksmus: gyventojai gali kolektyviai įvertinti ekstremalią situaciją kitaip nei oficialios institucijos. Iš esmės tokį požiūrį parodo toks pasitaikantis reiškinys, kaip šešėlinė evakuacija, kuri buvo užfiksuota ekstremalių situacijų metu ne vienoje šalyje: nors viešojo valdymo institucijos perspėjo tik apie tam tikrai geografinei vietovei ar grupei žmonių gresiantį poveikį, ar net patikino, kad yra pakankamai saugu, nepaisydamos oficialių pareiškimų dalis gyventojų nusprendė esanti rizikos zonoje arba kad situacija yra nesaugi, ir ėmėsi savarankiškų apsisaugojimo veiksmų.

Moksliniais tyrimais įvertinta, kad tikimybė, jog žmonės sureaguos į perspėjimus, nesumažės ir „kaukiančio vilko“ sindromas nepasireikš, jei netikro pavojaus signalo paskleidimas bus suprantamai paaiškinamas, kitaip tariant, jei viešojo valdymo institucijų pareigūnai paaiškins klaidingų perspėjimų priežastis. Tokia informacija tik padidins gyventojų sąmoningumą ir žmonės bus labiau linkę reaguoti į kitus apsisaugojimo nuo pavojų patarimus. Deja, realiai įvykusi nelaimė turbūt yra geriausia mokytoja, kuri priverčia suprasti tiek grėsmes, tiek jų keliamą riziką ir galimus atsakus į jas.

Share Button

rugpjūčio 17, 2018

Šimtai „like“ paspaudimų ir susižavėjimu trykštantys komentarai – tokių reakcijų sulaukia kone kiekviena į socialinę erdvę įkelta fotomenininko Ramūno Danisevičiaus […]

rugpjūčio 17, 2018

Šių metų liepos 20 d. „Misijos Sibiras“ dalyviai nuvyko į Kazachstaną. Nors su XX a. viduryje sovietų sistemos vykdytais trėmimais […]

rugpjūčio 17, 2018

Statybinės technikos kainos gana dažnais atvejais yra vienas svarbiausių kriterijų, tad nieko keisto, kad tuomet, jei pirkėjus domina vibroplokštė, ieškoma […]

rugpjūčio 17, 2018

Nemažėjant žiniasklaidos pranešimų apie vis didėjantį ekstremalių situacijų skaičių pasaulyje, norisi pasidomėti kaip elgiasi žmonės ką tik susidūrę su ekstremalia […]

rugpjūčio 16, 2018

Knygų vaikams autorės Lina Matiukaitė ir Ieva Kilienė siekia pakeisti požiūrį į matematikos mokymąsi ir pristato jau antrąją serijos „Skaičių […]

rugpjūčio 16, 2018

„Diena, kai atlikau mano gyvenimą pakeitusį atbulinį salto – nesiskyrė nuo visų kitų, – pasakoja Antanas Sabaitis. – Tuo metu […]

rugpjūčio 13, 2018

Šeštadienį greta Rambyno kalno esančiuose Bitėnuose vyko „Sueiga pas Martyną Jankų“. Šiais metai ji buvo ypatinga – buvo paminėtos dviejų […]

rugpjūčio 13, 2018

Statistikos departamentui paskelbus šalies skurdo rizikos rodiklius, paaiškėjo, kad 2017 m. didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 ir vyresnių asmenų […]

rugpjūčio 13, 2018

Lietuvių misija Etiopijoje baigėsi. Jos dalyviai pasidalino paskutiniais dienoraščių įrašais ir bendru dalyvių laišku. „Po devynias dienas trukusios UNICEF misijos […]

rugpjūčio 10, 2018

Ankstyvas rytas. 05.30 val. Aušta nauja misijos diena. Dar viena istorija. Dar viena tikrovė dabartyje. Dar viena kovos už būtį […]