Piliakalniai – mūsų žemės metraščiai
Praėjusią savaitę Renavo dvaro sodyboje vyko mokymai, kaip vesti ekskursijas ir kūrybingai pristatyti savo krašto kultūros paveldą. Sveikinimo žodį dalyviams tarė Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Saulius Šiurys, renginio koordinatorė ir vedėja Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė pristatė lektorius. Šįkart paskaitas skaitė ne tik praktikai, bet ir mokslininkai iš Klaipėdos universiteto – Architektūros, dizaino ir dailės katedros vedėjas prof. dr. Petras Grecevičius, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Istorijos ir archeologijos katedros doc. dr. Gintautas Zabiela, taip pat Stasio Girėno gimtinės muziejaus vadovė Lina Gudeliūnienė ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas.
2017-ieji metai Seimo nutarimu yra paskirti piliakalniams, tautiniam kostiumui ir lietuvių kalbos kultūrai. Taip pat rašytojų Algirdo Juliaus Greimo, Ievos Simonaitytės ir Kazio Bradūno atminimui. „Reikšmingi tie akcentai, išskiriantys eilinius metus iš laiko tėkmės. Štai pirmieji trys turėtų stiprinti visuomenės narių tautinę tapatybę, kurią juk ir sudaro trys atramos – gimtoji kalba, istorinė atmintis ir tautos papročiai. O išvardytųjų rašytojų kūryba – argi ji esmingai negludino lietuviškosios savivokos… Toks metų paskelbimas reiškia, kad valstybinės ir savivaldos įstaigos turi priedermę parengti atitinkamus planus, kuo plačiau įtraukiančius visuomenę į kultūros vyksmą.“ – rašo etnologas, mokslo istorikas, fizikas, gamtos mokslų daktaras profesorius Libertas Klimka.
Piliakalniai yra labai svarbūs Lietuvos istoriniame kraštovaizdyje, tai gamtos ir žmogaus kūriniai. Mūsų protėviai piliakalnius naudojo nuo I tūkst. pr. Kr. ir I tūkst. po Kr. V–VI a. iš saugių gyvenviečių piliakalniai tapo slėptuvėmis pavojų ir priešų antpuolių atvejais, o apie X a. – ir kunigaikščių piliavietėmis. Iki XV a. vidurio ant kalvų dar stūksojo įspūdingos medinės pilys.
Prof. dr. P. Grecevičius atkreipė dėmesį į Mažeikių aplinkos viziją – kalbėjo apie Mažeikius kaip apie skulptūrų miestą, apie Ventos upės panaudojimą, žaliųjų nišų plėtimą, sveiko maisto populiarinimą, siūlė miesto parkus išnaudoti renginiams, kurti istoriškumo ir identiteto ženklų sistemą ir kt. Doc. dr. G. Zabiela pabrėžė, kad artėja svarbus mūsų valstybės jubiliejus, kurio nebus galima pakartoti. Todėl šią datą turime pažymėti išskirtinai, parodydami pasauliui tai, ko neturi kiti. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje, pasak archeologų sąrašų, yra 903 piliakalniai. Ir dar kasmet miško tankmėse, brūzgynuose surandami iki tol nežinoti, specialistų netyrinėti. Apskritai jų tankis bene didžiausias Europos šalyse. Kaimyninėje Latvijoje jų yra perpus mažiau, Estijoje – net keleriopai. Vytogalos Stasio Girėno gimtinės muziejaus vadovė L. Gudeliūnienė pasidalino savo darbo patirtimi. O Rietavo muziejaus direktorius V. Rutkauskas supažindino su Lietuvos bajorų Oginskių gimine. Lektorius kalbėjo M. K. Oginskio žodžiais, pasakytais dar 1794 metais balandžio 29 d. Vilniuje. „Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą…“. Turbūt apie tai šiame skubančiame ir sumaterialėjusiame, prasmių ir simbolių nebesuprantančiame, moraliai nuvertėjusiame pasaulyje šiandien turėtume kalbėti. Dr. Jonas Basanavičius rašė, kad lankant ir tyrinėjant piliakalnius sutvirtėjo jo lietuviškumas. Ir kaip įspūdingai „nuskamba“ piliakalnio motyvas M. K.Čiurlionio tapyboje…
Po teorinės dalies mokymų dalyviai kartu su Lietuvos piliakalnių tyrinėtoju G. Zabiela aplankė Mažeikių krašto piliakalnius – Rimolių, Sedos, Renavo, Griežės I ir II.
Piliakalniai mokslui ir mums – tarsi mūsų žemės metraščiai, turtingas praeities pažinimo šaltinis, juose – kovų pėdsakai, kasdienio gyvenimo nuotrupos, gal ir prigimtinės religijos atspindžiai. Ne kiekvienas gali ir moka tuos metraščius perskaityti, todėl mūsų pareiga juos išsaugoti…
