Populiarėja intelektualus laisvalaikio praleidimo būdas

Skaitytojų arba knygų klubai šiuo metu išgyvena tikrą renesansą. Aptarti perskaitytų knygų žmonės renkasi ne tik bibliotekose, knygynuose, bet ir kavinėse ar tiesiog buriasi namuose. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje Skaitytojų klubas veikia nuo 2005 metų. Apie jį kalbamės su vyriausiąja bibliotekininke Odeta Maziliauskiene.

Tai, kad visame pasaulyje daugėja įvairiausio formato knygų ar skaitytojų klubų, tendencija pastebima jau ne pirmus metus. Aptarti perskaitytą knygą žmonės renkasi ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose. Socialiniuose tinkluose veikia neformalios skaitytojų grupės, kur diskusijos apie knygas dažnai būna audringos, o įvertinimai svyruoja nuo „nuostabi“ iki „visiškai neverta dėmesio“.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje Skaitytojų klubas veikia nuo 2005 metų ir jo susitikimai vyksta kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį. Skaitytojų klubo pirmtakas buvo renginių ciklas „Vakaras su knyga“, jo metu buvo aptariamos įdomios, atgarsį visuomenėje sukėlusios knygos. Tačiau tąsyk susitikimuose dalyvavo ne tik skaitytojai, bet ir rašytojai, vertėjai, literatūros kritikai. Šių vakarų metu ir buvo pastebėta, kad yra žmonių, kurie skaitė knygą, norėtų apie ją pasikalbėti, tačiau nedrįsta išsakyti savo minčių didelei auditorijai ar girdint literatūrologams. Taip ir gimė idėja susirinkti mažesniame rate, pasakoja Odeta Maziliauskienė. Pasak jos, knygas aptarimams siūlo patys skaitytojai, sudaromas sąrašas visiems metams ar bent ketvirčiui į priekį – tam, kad žmonės susiplanuotų ir spėtų perskaityti. Aptariamos įvairios knygos –  grožinės ir ne.

Išskirtiniai svečiai pakeičia požiūrį į perskaitytą knygą

„Jeigu matome, kad tema įdomi ir mes negalime vieni jos išgvildenti, kviečiamės svečių, pavyzdžiui, knygos vertėją. Kartą, kai aptarėme Dinos Rubinos „Baltoji Kordobos balandė“, Skaitytojų klube dalyvavo ir jos vertėja Irena Aleksaitė. Sužinojom, kad vieno žodžio vertimas gali užtrukti net tris dienas! Knygoje buvo epizodas apie paveikslų padirbinėtojus ir norint tiksliai išversti mintį, teko apklausti ne vieną dailininką. Pasitaiko ir taip, kad žodis lieka neišverstas, nes nerandamas lietuviškas atitikmuo, telieka jį aprašyti“, – pasakoja bibliotekininkė.

Tokie kviestiniai svečiai Skaitytojų klube dalyvauja ne kiekvieną kartą, tačiau, pasak pašnekovės, jie padeda visai kitu žvilgsniu pažiūrėti į knygą, kuri, galbūt, skaitytojui pasirodė neaktuali ar neįdomi. Roko Flick romano  „Emma, pastoriaus duktė“ aptarime dalyvavo protestantų pastorius. O štai Gremo Simsiono knyga „Projektas „Rožė“, kurioje pasakojama apie vaikiną, negalintį susirasti merginos, kai kam galėjo pasirodyti paprasta, „lengva“ knyga. Tačiau tąkart Skaitytojų klube dalyvavusi psichologė papasakojo apie žmones, turinčius autizmo spektro sutrikimus bei jų elgseną – knyga nušvito visai kitomis spalvomis.

Intravertai ir ekstravertai

Kaip atrodo Skaitytojų klubo susitikimai? Paprastai tariant, tai atviras pokalbis apie tai, kas patiko ar nepatiko perskaičius knygą. Gilių literatūrinių įžvalgų čia paprastai nebūna, tačiau yra daug jaukių pašnekesių. „Kartais kalbame apie knygos temą ir nuklystame į savo patyrimus ir išgyvenimus. Tai – žmogiška ir neišvengiama“, – sako vyriausioji bibliotekininkė Odeta Maziliauskienė. Pasak jos, Skaitytojų klubas turi savo „branduolį“ – maždaug septynias skaitytojas, kurios dalyvauja nuolat, kiti ateina nereguliariai, tad klubas yra atviras visiems. Vienintelė dalyvavimo sąlyga – perskaityti aptariamą knygą. Perskaičius įdomiau dalyvauti – tada gali prieštarauti išsakytai nuomonei, sutikti, diskutuoti. Nors ir čia pasitaiko išimčių – būna, kad skaitai knygą ir po 40 lapų supranti, kad neįveiksi, ji tiesiog „ne mano“.

„Stengiamės, kad aptariama knyga nebūtų pernelyg nauja knyga, kurią labai sunku gauti norint paskaityti. Itin storų taip pat stengiamės neimti, nes tarp susitikimų būna mėnuo laiko, reikia spėti perskaityti. Aš pati į Skaitytojų klubą prieš ketverius metus atėjau kaip eilinė dalyvė, o dabar pavaduoju kolegę ir moderuoju susitikimus“, – sako bibliotekininkė.

O kaip yra su ekstravertais ir intravertais? Pastarieji juk ne visada nori ir išdrįsta pasisakyti? Pašnekovė patikina, kad klube laukiami visi – ir daug kalbantieji, ir labiau tylintieji. Čia niekas pirštu nebaksnoja ir neliepia kalbėti. Galima ir patylėti. Odeta Maziliauskienė patikina, kad Skaitytojų klube yra žmonių, kurie retai pasisako, tačiau jie labai aktyviai ateina į susitikimus ir vos vienam pasibaigus jau laukia kito.

Vienam — geriausia, kitam – prasta

Tai, kad vienam žmogui knyga palieka didžiulį įspūdį, o kitas ją pavadina „nesąmone“, yra natūralu ir išties dažnai pasitaiko: „Būna, ateina skaitytojas, jau nurašęs tą knygą, o išgirdęs kitų žmonių įžvalgas visai kitaip pažiūri į ją, grįžęs namo nori imti iš naujo ją perskaityti. Kartą aš perskaičiau lietuvių rašytojo istorinį romaną ir buvau gana kritiškai nusiteikusi, o Skaitytojų klube daug kas buvo sužavėti juo. Išgirdau daug detalių apie knygą, kurių skaitydami ne visi pastebime. Klube atrandam knygų, kurios būna nepelnytai paskendusios knygų gausoj. Taip nutiko su knyga Grahamo Swifto knyga „Vandenų žemė“. Ji buvo anksčiau išleista, neišvaizdus viršelis… Tačiau klube aptarus ir knygos vertėjui akcentavus svarbiausias vietas paaiškėjo, kad tai puiki knyga“.

Panašūs skaitytojų klubai paskutiniuoju metu sparčiai populiarėja, tai vyriausiąją bibliotekininkę Odetą Maziliauskienę labai džiugina: „Žmonėms svarbus pasibuvimas kartu, jo šiandien labai trūksta. Tai tarsi stabtelėjimas prie arbatos puodelio, bendra veikla, kuri suvienija. Pagaliau pokalbiai apie knygas yra daugiau nei literatūrinės diskusijos – skaitytojai nuklysta į prisiminimus bei aliuzijas į kitus dalykus“.

Pašnekovė sako, kad panašius skaitytojų klubus galima „kurti“ ir namuose – vyrui aptarti knygą su žmona ar vaikais. Jeigu auginate mažų vaikų, patariama jiems garsiai skaityti nuo gimimo, o kai vaikas paauga ir skaito pats, rekomenduojama skaityti tas pačias knygas ir tėvams, vėliau jas aptariant. „Kartais tenka bibliotekoje matyti tėvelius, daugiau dėmesio skiriančius informacijai telefone, negu vaikų rodomoms knygoms. „Ne, ji per stora/per lengva/neįdomi“, – replikuoja tėtis ar mama. Net akių nepakeldami! Tėvai turi skaityti vaikų knygas, kad suprastų, kuo gyvena šiuolaikiniai vaikai. Tėvelių siūloma jų jaunystės vaikiška knyga ne visada įdomi šių dienų vaikui“, – sako pašnekovė. Vaikystėje išlavintas įprotis skaityti ir aptarti perskaitytas knygas ugdo vaiko kalbinius gebėjimus, kritinį mąstymą. Tad užaugęs jis, tikėtina, ateis į knygų ar skaitytoju klubus.

Skaitytojų klube – Motinos pienas

A. Mickevičiaus bibliotekoje artimiausias Skaitytojų klubas renkasi spalio 29 dieną 17.30 val. Jeigu skaitėte populiariąją Noros Ikstenos knygą „Motinos pienas“, prisijunkite ir jūs! Susitikime dalyvaus rašytoja ir eseistė Danutė Kalinauskaitė, kuri daug bendravo su latvių rašytoja, tad ne tik kalbėsime, kokį įspūdį mums paliko knyga, bet ir išgirsime įdomybių apie romano sukūrimą. Pokalbiai apie knygas vyksta jaukioje salėje „Po skliautu“, kuri įsikūrusi Vaikų bibliotekoje.