birželio 22, 2018
Ramunė Amšiejutė | Pozicija.org
Prasidėjo ilgiausių dienų ir trumpiausių naktų metas – aukštapelkių grožis ir laumių kerai

Molėtų kraštas žmones vilioja ne tik gausybe švarių, vaizdingų ežerų ir prie jų įsikūrusių kaimo turizmo sodybų, bet ir puikiai sutvarkyta turistine infrastruktūra, įdomiai pristatomomis lankytinomis vietomis, gamtiniais maršrutais, pažintiniais takais bei apžvalgos bokštais. Čia driekiasi Asvejos regioninis parkas, kurio teritorijoje gausybė įdomių gamtinių, istorinių, kultūrinių objektų. Čia tyvuliuoja ilgiausias Lietuvoje Asvejos ežeras, taip pat esama unikalių pelkynų. Lietuvoje pelkės užima tik 48 tūkst. hektarų plotą, todėl jų išlikimui skiriamas ypatingas dėmesys. Pelkės visais laikais žadino žmonių smalsumą, nes buvo gaubiamos mistinės baimės, jas buvo stengiamasi apeiti iš tolo. Nors iš tikrųjų pelkė – nepaprastai gražus ir patrauklus gamtos darinys, turintis savų paslapčių.

Vieną ankstyvą ir labai karštą birželio rytą mes taip pat išsiruošėme pasižvalgyti po 3 hektarus ploto turinčią Gurakalnės aukštapelkę. Mūsų gide pasišovė būti netikėtai miško kelyje išdygusi laumė. Pasisakė esanti viena iš trijų šioje pelkėje gyvenančių laumių. Jauna, žavi, pasipuošusi ilgu lininiu apdaru, rankoje laikanti pintinėlę su paslaptingomis vaišėmis ir, tikriausiai, burtininkavimo atributika. Pažadėjo – viską, ką ji žinanti, sužinosime ir mes.

Kiek paėjus miško keliuku, nuo kalvos visu didingumu atsivėrė rytinės saulės apšviesta, vaiskia žaluma spindinti pelkė. Nusileidome žemyn. Prieš porą metų nutiestas siauras medinis takas eina per patį pelkės vidurį ir leidžia iš arčiau apžiūrėti, paliesti, pauostyti pelkyno augalus. O jų čia – įvairovė. Iškart pajutome ypatingą uždaro pasaulio ramybę ir harmoniją – natūralų gamtos grožį su sava aura, aromatais, garsais. Išties, pelkė – žmogaus rankų dar „nepatobulintas“ gamtos darinys.

Iš pradžių savo unikalumu visų dėmesį patraukė į Lietuvos raudonąją knygą įtraukti kiminai – pagrindinis aukštapelkių augalas. Tai – gyvasis pelkės kilimas, samana, užklojusi visą jos plotą. „Kiminai neturi šaknų, atmosferinį vandenį sugeria visu kūno paviršiumi, todėl sukaupia 20-30 kartų daugiau vandens, negu patys sveria. Jei mišką vadiname žaliaisiais Žemės plaučiais, tai kiminus reiktų laikyti klimato kaitos sergėtojais, juk jie yra sukaupę daugiau anglies bei biomasės, nei visi pasaulio miškai“, – išgirstu laumės žodžius, pasakojančius apie savųjų valdų augalus. Atmintyje netikėtai iškyla vaikystė. Gimiau ir augau kaime, visai netoli užpelkėjančio ežerėlio, kur kiekvieną rudenį rinkdavome spanguoles, basomis braidydamos po liūną, nes tada neturėjome ilgaaulių guminių batų. O kiek buvo baimės dėl galbūt esamų gyvačių!..

Kūną užliejo malonus pojūtis, kojas ir rankas pamerkus į vėsų vandenį, pajutus kiminų glotnumą ir jų švelnų prisilietimą. Laumės patarimu apsišlakstome pelkės vandenėliu ir veidus, – kad amžinai išliktume gražūs ir jauni. Grožimės gyvojo kiminų kilimo puošmena – kupstiniais švyliais, iš tolo žavinčiais baltais pūkuotais vaisynais – tarsi pienių pūkais. Senovėje šiuos pūkus žmonės naudojo pagalvėms prikimšti ir audiniams gaminti. Švyliai nubunda anksti pavasarį ir išleidžia minkštus, sultingus, saldžius valgomuosius ūglius – pirmuosius gamtos vitaminus.

O štai savo žiedais, panašiais į kaliją, puikuojasi ir vienas dailiausių mūsų krašto augalų – pelkinis žinginys. Ypač patraukliai jis atrodo rudenį, kai subrandina raudonas uogas ir sėklas. „Grožėkites, gėrėkitės, bet nelieskite, nes žinginys nuodingas“, – perspėja laumė. Ji parodo raudonais nedideliais žiedeliais vabzdžius ir vabalus viliojančias, taip pat i Raudonąją knygą įtrauktas apskritalapes saulašares – vabzdžiaėdžius augalus. Jų žiedai, padengti liaukiniais plaukeliais, tik ir laukia, kad koks vabalas nutūptų. Tada plaukeliai užsilenks ir vabalas keletui dienų taps jų maistu. Po to žiedeliai vėl prasiskleis ir lauks naujos aukos.

Gausiai ant kupstų išsiskleidę, akis traukė rožiniai spanguolių žiedeliai, savo dovanomis – spanguolėmis – stiprinsią ir gaivinsią žiemos metu. Be jų neapsieis nei viena šeimininkė. Čia auga ir mėlynės, ir į mėlynes panašūs vaivorai ( liaudyje vadinami girtuoklėmis )- tik žymiai už jas didesni. O viržiai rausvai violetiniu žiedų kilimu lankytojus džiugins rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Įdomu tai, kad iš vieno hektaro viržyno bitės gali pririnkti apie 200 kg. medaus.

Besižavėdami nuostabiu pelkės landšaftu ir besiklausydami sesės laumės pasakojimų, atsipalaidavome ir pajutome malonų svaigulį. Ne, ne nuo girtuoklių, o nuo visus metus žaliuojančių ir aitrų aromatą skleidžiančių gailių. Gailiai buvo pasipuošę skėčio pavidalo baltais kvepiančiais žiedais. Augalas šiek tiek nuodingas, tačiau pasižymi vaistinėmis savybėmis ir naudojamas liaudies medicinoje. Labai įdomu buvo išgirsti, kad senovėje pelkinio gailiaus lapų dėdavo į alų vietoj apynių.

Pelkės įdomios ne vien savo augmenija, bet ir gyvūnija. Čia prieglobstį randa gyvatės, varlės, driežai, žalčiai. Turėjome džiaugsmo pasiklausyti melodingos gervės giesmės, gegutės, pempės ir kitų paukščiukų čiulbėjimo. O už patirtus malonumus ir mes turėjome pelkei nors truputį atsilyginti, pamaitindami čia gyvenančius uodus savo krauju.

Daug įdomių, nematytų ir negirdėtų dalykų tądien išgirdome iš laumės. Taigi visi, kuriuos vilioja pelkių paslaptys, gamtos grožis, naujos, įdomios patirtys, turi skubėti aplankyti ją dabar, kol dar baltuoja ir maloniai kvepia gailiai, kol spalvingais sparnais orą virpina laumžirgiai ir čiulba ulba paukščiai. Reikia tik iš anksto paskambinti i Asvejos regioninio parko direkciją ir susitarti dėl žygio į Gurakalnės aukštapelkę. Parko darbuotojai yra parengę specialią edukacinę programą, skirta supažindinti žmonėms su pelkėmis – tais slėpiningais gamtos dariniais. Jų vedamos ekskursijos labai naudingos vaikams, jų tėveliams bei mokytojams, juk supažindina su pelkėse vykstančiais gamtiniais procesais, ugdo poreikį mylėti ir saugoti visą gamtą, jos neniokojant ir neteršiant. Parko direkcijos darbuotojai žino, kad lankytojai yra labai žingeidūs, tad savo edukacines programas paįvairina žaidimais, mįslėmis, staigmenomis ir vaišėmis.

Ekskursijų po pelkes gidės – laumės – taip pat jų darbuotojos. Beje, lydėjo mus tąsyk po Gurakalnę ne viena laumė, o visos trys. Prie savo sesės, mus pasitikusios miško prieigose, vėliau prisijungė dar dvi. Vienai juk būtų buvę sunku užimti tokį didelį lankytojų būrį.
Asvejos regioniniame parke yra ir daugiau pažintinių ekskursijų, kuriose pasakojama apie laumes. Tad kuo gi įdomios šios mistinės būtybės?

Ach, kaip veikia gerai baltųjų laumių kerai….
Laumė – viena įdomiausių lietuvių mitologijoje dangaus ir žemės deivių, Perkūno sutuoktinė, už neištikimybę nubausta ir išvyta į Žemę gyventi kartu su mumis. Nuo senų laikų laumės žadino žmonių smalsumą, jomis tikėta, jų bijota, su jomis draugauta. Laumių būta visokių: piktų, negražių, su vištos galva, su kaltūnais, apsileidusių, kerštingų, laumių-raganų, bet apie jas pamirškime. Artėjant magiškos Joninių nakties šventimui, geriau pakalbėkime apie gražias, ilgaplaukes, jaunas, geras, linksmas, išdykusias, mėgstančias šokti, dainuoti ir visokius juokus krėsti laumutes.

Laumių buveinės – miško tankumynai, medžių sąvartynai, raistai ir pelkės. Jas galima sutikti ir prie upių, ežerų: jos čia mėgsta skalbti savo drabužėlius ir pačios praustis. Žmonės su laumėmis visada stengėsi gyventi santaikoje, dažnai jas pamalonindavo, palikdami vaišių ant akmenų arba į pelkę įmesdami maisto. Atsidėkodamos laumės saugodavo laukus nuo audrų, sausrų ir padėdavo išauginti gerą derlių. Ypač laumių palankumo stengdavosi įgyti moterys. Išeidamos iš pirties, palikdavo joms muilo, vantų, šilto vandens. Nevalia būdavo laumių supykdyti, juk jos buvo savotiškos teisėjos – doriems padėdavo, o nedorėlius nubausdavo. Apskritai laumės dažniausiai nelabai sutardavo su vyrais. Mat šie mėgdavo jas užkabinėti, erzinti, iš jų pasišaipyti. Pasitaiko sakmių, pasakojančių apie tai kaip bernai, per naktigonę išgirdę pirtyje besiperiančias laumutes, praverdavo duris ar langelį ir, įkišę nuogą užpakalį, pagadindavo orą. Įžeistos laumės supykdavo, imdavo bernus vytis, vadindamos „tyčiaperdžiais“ ir šūkaliodamos nelaimes lemiančius pranašiškus žodžius. Dažnai bernams pavykdavo pabėgti, ypač jeigu netoli būdavo linų laukas, nes laumės bijodavo linų ir į tokius laukus nelįsdavo. O patekusiems į laumių rankas būdavo riesta. Jos užsėsdavo vyrui ant nugaros ir jodavo tol, kol galutinai užjodydavo. Arba žnaibydavo ir kutendavo tol, kol uždusindavo.

Ach, tos laumės laumužės! Ir kuo tik jos nebuvo kaltinamos! Tai vaikus sukeisdavo, tai vyrus paviliodavo, tai karvių pieną atimdavo arba vėlai vakare moterų išskalbtus drabužius apšlapindavo. Senovėje laumė turėjo neigiamą atspalvį, ir moteris, pavadinta laume, neapsidžiaugdavo. Bet keičiasi laikai, papročiai, gyvenimo būdas ir moters grožio supratimas. Šiandieną moteris, pavadinta „laumyte“, „laumuže“ , tai priima kaip komplimentą. Moters – laumės, deivės archetipas yra išlikęs iki šių dienų. Moterys visada buvo, yra ir bus savotiškos laumės, deivės – gudrios, žavios vyrų viliotojos, gundytojos, kerėtojos ir „suvedžiotojos“, tačiau labai mylinčios ir norinčios jaustis mylimomis…

Kas pasakys man vardą tos ilgaplaukės laumės, kuri dalija laimę, vos tik prašvitus rytui? Kur rasti tą gerąją laumę-laumužę, kaip jai įsiteikti ko nors prašant? Ar tikrai laumės gali viską ? Ar jos dalija laimę tik geriems žmonėms, o nedorėliams prikrečia ir kiaulysčių? Prasidėjo ilgiausių dienų ir trumpiausių naktų metas – dieviškų stipriausių Visatos vibracijų pajautimo metas, kai gamta, vanduo, augalai, oras ir visa gyvastis turi stebuklingų energetinių galių – tik reikia nuoširdžiai tuo tikėti ir žinoti, ko nori, ko lauki ir ką daryti, kad tavo norai ir svajonės taptų realybe.

Visi žinome, kad Rasų naktį palanku linksmintis, šokti, dainuoti ir burti. Visiems žinoma tradicija upe plukdyti iš žolynų nupintus vainikus. Tad įpinkime į gėlių vainikus savo slapčiausias mintis, norus, svajones ir paleiskime i vandenį. Į kurią pusę vainikėlis plauks – ten ir mūsų mylimieji lauks. Mitologinėse sakmėse apstu pasakojimų, kaip surasti savo laimę, mylimąjį užkalbėjimais, dainomis. Vieną laumių giedamą sutartinę išmokome lankydamiesi Asvejos ežero aukštipelkėje. Jeigu norite prisišaukti laumes, darykite taip. Viena grupė tegu dainuoja: „Koja, koja, koja, koja“, tada prisijungia antra dainininkų grupė: „Tu kojela kojelyte“, o trečioji: „Tu kojute kojučiute“.

Puikiai ir linksmai mes ją sudainavome. Būdami gamtoje, pabandykite ir jūs. Tik bėkite pasiruošę su jomis pabendrauti, žinokite, ko jų paprašyti, jeigujos jus isgirs ir tikrai pasirodys. Vyrams, bendraujant su laumėmis, patariama būti mandagiems ir atsargiems, nes prisišaukus laumę, gali būti sunku jos atsikratyti. O išvyti jas galima tik apgaule. Seniau joms sakydavo, kad griūva dangus ar namas, o šiais laikais galima pasakyti, kad bankas už paskolą atsiima didelį namą ar brangų automobilį. Dar viena gudrybė moterims. Pasikvieskite vyrą į gailiais prikvėpintą pirtį, ir jis pamanys, kad apsvaigo iš meilės.

Dabar pats nuostabiausias vasaros metas, ypač saulei leidžiantis ar dar jai nepatekėjus. Nepramiegokime. Pabūkime su savimi nakties tyloje, atraskime ramybę ryšyje su gamta. Pajuskime šiltą ežero ar upės vandens glotnumą, pabraidykime po rūke paskendusias pievas, nebijodami susibraižyti kojų, paklajokime dar nepramintais miškų takais. Gal sutiksime savo gerąją laumę, savo svajoniu fėją ir pasinaudosime jos burtų galia.

Share Button
Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


liepos 18, 2018

Gavę didelę sąskaitą už elektrą dažnai liekame nustebę. Specialistų teigimu, gyventojams trūksta žinių, kaip efektyviai taupyti elektros energiją ir mėnesio […]

liepos 16, 2018

Asociacija „Slinktys” tęsia vasaros literatūrinių renginių ciklą „Su knyga per literatūrinę Europą”, skirtą Europos rašytojams, gyvenusiems Vilniuje.Šis projektas skirtas Vilniaus […]

liepos 15, 2018

Šeštadienio rytą Klaipėdos ligoninėje po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos poetė, prozininkė, dramaturgė, visuomenės veikėja, Kovo 11-osios Akto signatarė […]

liepos 13, 2018

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrėjai dainuojamosios poezijos pradininko Lietuvoje Vytauto Kernagio 10-osioms mirties metinėms skiria koncertą „Teisingos dainos“. „Kiekvienas žmogus […]

liepos 13, 2018

Turime sutarti, jog ankstesnės Vyriausybės sprendimas dėl investicijų į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus privalo būti panaikinatas. Kartu panaikinant ir galimybę […]

liepos 11, 2018

Jau penktąkart Marijampolėje birželio 29 – liepos 6 dienomis vyko meno simpoziumas „Marijampolė, Londonas, Niujorkas – idėjų migracija“, sutrumpintai – „Malonny“. Simpoziumo kuratorius […]

liepos 10, 2018

Marijampolės Poezijos parką papuošė šešios naujos skulptūros, kurių autoriai iš Lietuvos, Serbijos, Lenkijos bei Portugalijos. Sukurti nuostabūs meno kūriniai iš akmens ir […]

liepos 10, 2018

XX a. aštuntajame dešimtmetyje religinis disidentinis judėjimas apėmė visą Lietuvą. Ryškiausios to meto asmenybės stojo į kovą už tikinčiųjų laisves […]

liepos 2, 2018

Sekmadienį sostinėje prasidėjo didžiausias valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo renginys – Dainų šventė „Vardan tos…“. Sklidina muzikos, šokių, dainų, susitikimų džiugesio […]

birželio 28, 2018

Nors už lango įsisiūbavo vasara, o dalis tautiečių įsitraukė į Pasaulio futbolo čempionato aistras, grupė neabejingų savo valstybei piliečių atėjo […]