lapkričio 20, 2019
J. Kaučikienė
Prisiminėme buvusį gyvenimo būdą…

Niūrius lapkričio vakarus TAU grupės „Beržė“ knygų bičiuliai paįvairino skaitydami kraštotyrinę literatūrą ir vartydami interneto puslapius, kuriuose ieškojo pasakojimų apie lietuvių papročius. Tuoj po Vėlinių susirinkome diskusijai „Papročių skrynelę pravėrus“. Visi vieningai sutarėme, kad kartu pasidalinsime ir asmeniniais vaikystės ir jaunystės prisiminimais. Tad  ką naujo sužinojome ir prisiminėme?

„Manęs nebėr, bet paukščiai medžiuos šneka, ir niekas nesikeičia gamtoje…“ – deklamavo mūsų poetė Staselė K. Paukščiai… Senovės lietuviai tikėjo, kad vėlė iš kūno pasišalina paukščio pavidalu. Gal todėl kapinių medžiuose tiek daug paukštukų. Jie čiulba visą pavasarį ir vasarą! Tikėta, kad mirusiųjų vėlės trumpam sugrįžta į žemę – jos lanko namus, kapus, bažnyčią. Vėlinių terminas atsirado  XIX amžiuje. Jos dar buvo vadintos Uždūšine, Ilgėmis. Įdomu, kad paskui karstą einama neskubant, kad vėlė suspėtų bėgti paskui kūną. Viename žurnale skaitėme pasakojimą apie dainininko V. Vysockio vėlę. Žmones, lankantys poeto kapą Maskvoje (žydinčių gėlių netrūksta net žiemos metu!), fotoaparatais ir fotokameromis užfiksavo, kad virš kapo pakyla baltas debesėlis, kuris primena žmogaus figūrą…

Kodėl žvakės deginamos žmogui mirus prie karsto ir per Vėlines? (Kai kur žvakės net įdedamos į karstą). Ugnis pritraukia mirusiųjų vėles. Ugnis simbolizuoja gyvųjų ir mirusiųjų amžinąjį ryšį. Žvelgdami į liepsną, pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Pagal religiją žvakės liepsnelė simbolizuoja vadinamąjį sielos nemarumą, jos amžinumą. Kai kuriuose Lietuvos regionuose per Vėlines kapinėse buvo degami laužai (Dzūkijoje). Ar Vėlinės švente? Manoma, kad tai gyvųjų ir mirusiųjų susitaikymo šventė (lapkričio 2).
Lapkričio pirmoji – visų šventųjų diena. XIX amžiaus šeštame dešimtmetyje (kai kurie dar prisimena) prie bažnyčių ir kapinių susirinkdavo nemažai ligotų, nusenusių, nusigyvenusių (elgetų), kuriuos žmonės sušelpdavo. Tai irgi senas lietuvių paprotys priimti užklydusį elgetą, numaudyti, pamaitinti, net apgyvendinti. Žinomi faktai, kad nespėjus silpną naujagimį pakrikštyti, krikštatėviais tapdavo net tuo metu pasirodę elgetos.

Kitos rudens – žiemos periodo šventės – Kūčios ir Kalėdos. Tikintieji prieš Kalėdas ruošdavosi kalėdojimui. Kalėdoti – reiškia aplankyti visus kiemus, pasveikinti, palinkėti. Mūsų, senjorų, atmintyje kalėdodavo kunigai, lydimi patarnautojų (zakristijono ir kt.). Daugelis prisiminėme, kad tam šeimos ruošdavosi iš anksto: šeimininkės tvarkydavosi gryčioje, vaikai kartodavosi poterius. Kunigas pašventindavo namus, vaikai „išberdavo“ poterius. Mes, vaikai, laukdavome kunigo su baimę (kad tik nesuklydus sakant poterius), bet kartu žinodavome, kad gausime dovanų šventą paveikslėlį ar saldainį. Ūkininkai, net mažažemiai, įdėdavo javų ir kitų rudens gėrybių. Daugelis prisimename, kad kalėdojančio kunigo sulaukėme ir mes, radviliškiečiai, prieš keletą metų, kai bažnyčioje buvo planuojama pastatyti naujus varpus. Tuomet bažnyčios pagalbininkės maršalkos aplankė savo gatvės ar namo žmones ir suderino, ar kunigas bus priimtas. Mes pagal išgales aukojome pinigų varpams. Kalėdodavo ne tik kunigai, bet ir jauni vyrai ir merginos, kartais persirengėliai. Šis paprotys jau nyksta.
Pagonys garbindavo medžius. Katalikybėje garbinama eglė. Paprotys puošti eglę atkeliavo iš Vokietijos. Eglę puošdavo tik Kūčių vakarą. Ant jos šakų kabindavo obuoliukus, nes buvo tikima, kad obuolys atneša į namus sėkmę. Puošdavo šiaudinukais, lazdyno riešutais. Lazdyno medis buvo laikomas šventu. Senoliai žinojo, kad į jį niekada netrenkia perkūnas, o riešutai simbolizavo vaisingumą ir stiprybę. Ant Kalėdų eglės vėlių ramybei degindavo žvakutes, kurių liepsnai buvo priskiriama ypatinga antgamtinė galia, sauganti šeimą nuo blogio ir nelaimių. Nupuošdavo eglutę po Trijų Karalių.

Eglė buvo naudojama laidotuvių apeigose. Jomis puošdavo mašinas (XX amžius, 5-7 dešimtmetis), kuriomis būdavo nešamas karstas. Visada žaliuojantis medis – amžinybės simbolis. Į namus, kuriuose būdavo pašarvotas mirusysis, vesdavo takas, nubarstytas elgišakiais. Velionį išlaidojus, pirmiausia būdavo surenkami elgišakiai ir išardomas stalas, ant kurio stovėjo karstas. Eglės šakutė būdavo dedama ant lėkštutės, skirtos velioniui (tik pirmaisiais po mirimo metais). Tai lyg priminimas, kad miręs visada gyvas artimųjų širdyse.

Šventu laikydavo šermukšnį, diemedį (Dievo medį), kurie būdavo sodinami prie namų slenksčio, kad namus apsaugotų nuo blogų jėgų.

Daug sužinojome apie duoną lietuvių papročiuose. Lietuvai prieš valgydami duoną persižegnodavo. Su duona ir druska sutinkami jaunavedžiai. Pirmas jos atsilaužia jaunikis, paskui iš tos pačios riekutės – jaunoji. Druska reiškė, kad viskuo (ir sėkme, ir bėdomis) dalinsis abu. Išlikęs paprotys duonos kepalu sutikti garbingus svečius. Duonos kepalą pradėdavo raikyti tėvas. Jei trupinėlis nukrisdavo ant žemės, pakeldavo ir pabučiuodavo. Likusius trupinius sulesindavo paukščiams. Duonos duodavo gyvuliams, kad duotų daugiau pieno, nesirgtų. Pirkdami paršelį, duonos kepalą duodavo pardavėjui, kad paršelis gerai augtų. Tikėta magiška duonos galia. Eidami miškan, nešdavosi duonos, kad gyvatė neįkirstų. Šventos Agotos duonelę laikydavo namuose, kad išgelbėtų nuo gaisro (ji šventinama vasario 5). Duonos nevalia buvo guldyti ne ant „pado“. Tai būtų nepagarba šventai duonelei.

Ugnis, duona, medis, vanduo – juos visada garbino lietuviai. Tai neišsenkanti pokalbių tema. Visų papročių neįmanoma apžvelgti per vieną užsiėmimą. Ieškojome atsakymų į trumpus klausimus:
-Boba, Kotrė… ir kas dar? – Morė.
Simajudas – kas tai?
Kada valgomi parpeliai?
Kas tai yra sambariai?
Kokia šventė – Tautos šventė?
Nežinote? Metas atverti papročių skrynelę!

Renginio paįvairinimui paklaidžiojome po rajono žemėlapį. Ieškojome gyvenviečių, kurių pavadinimai baigiasi -kiškis, -kiškiai. Jų radome nemažai. Sužinojome, kad mūsų rajone yra gyvenvietės Trakai ir Paryžius. Labai daug pavadinimų kilę iš pavardžių. Ir dar… prisiminėme, kaip lietuviai keikdavosi ir blogio linkėdavo. Abejingų popietėje nebuvo. Visi vaišinomės džiovintais obuoliukais ir ukrainietiškais šokoladukais su aguonomis. Bet šilčiausias momentas buvo renginio pradžioje, kai garbingo jubiliejaus proga pasveikinome „beržietę” Eugeniją Dirsienę ir rudenį gimusias moteris. Nepamiršome ir savo himno „Beržė mana“,  kurio eiles ir muziką sukūrė klubo narė Zenona Zakienė.

 

„Beržė“ ištikima savo tradicijai pagerbti, pasveikinti  narius jų asmeninių sukakčių, jubiliejų progomis. Šįkart tokią iškilią dieną šilčiausiais žodžiais ir gražiausiais palinkėjimais buvo apgaubta radviliškietė Eugenija Dirsienė, į knygos bičiulių būrį įsiliejusi nuo pat jo veiklos pradžios.

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


gruodžio 6, 2019

Kultūros ir paramos tradicijų puoselėtojai gruodžio 3 d. rinkosi į Šiaulių Rotary klubo „Harmonija“ organizuojamą dešimtąjį Kalėdinį paramos vakarą. Valstybiniame […]

gruodžio 5, 2019

Lapkričio 30 d. Prisikėlimo aikštėje įžiebta pagrindinė miesto Kalėdų eglė, šiauliečių jau vadinama Sniego karaliene, kuria šventinę nuotaiką ir primena, […]

gruodžio 4, 2019

2019 m. lapkričio 27 d. į Kuršėnų Stasio Anglickio progimnaziją atvyko Panevėžio rajono Smilgių gimnazijos mokiniai, lydimi mokytojos Mildos Švelnienės. […]

gruodžio 4, 2019

Gruodžio 2 d. Viešojoje bibliotekoje atidaryta dailininkų plenero „Kurkime kartu“ tapybos darbų paroda „Baisogalos dvaro paslaptys“. Ekspozicija žiūrovą įgalina tarsi […]

gruodžio 4, 2019

Net trys Kalėdų Seneliai iš tamsos spąstų išvadavo piktosios raganos Gargazelės užburtą miestą ir įžiebė šviesą žmonių širdyse – po […]

gruodžio 3, 2019

Lapkričio 30 dienos rytmetį Radviliškio viešosios bibliotekos Konferencijų salėje įvyko mažųjų radviliškiečių ir jų tėvelių susitikimas-praktinis užsiėmimas su Dana Vainauskiene […]

gruodžio 3, 2019

Įprasmindama 2019-uosius, Vietovardžių metus, Radviliškio viešoji biblioteka įgyvendino projektą „Nepareisim kaimų takeliu…“ Jis užbaigtas, Baisogalos seniūnijos Pakiršinio dvaro parke atidengiant […]

gruodžio 2, 2019

Šimtametė Elena Valančienė, gyvenanti Rokonių kaime, Šeduvos miesto seniūnijoje, geros nuotaikos pasitiko ją pasveikinti atvykusius Radviliškio rajono savivaldybės administracijos vadovus, […]

gruodžio 1, 2019

Paskutinį kalendorinio rudens vakarą Šiauliuose buvo iškilmingai įžiebta pagrindinė miesto Kalėdų eglė. Pasidžiaugti miesto puošmena ir švenčių laukimu susibūrė pilna […]

gruodžio 1, 2019

Svarbus senelių atminimas Apie tai, kad Tytuvėnų centre gyvenanti gydytoja Rūta Katrina Juškaitė – partizanų vado, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio […]