Problemos, dėl kurių ekspertai gūžčioja pečiais

Sakoma, kad ekspertas niekada neabejoja. Jis žino, nes jis ekspertas. Jei nežino, vadinasi kvalifikacija menka. Prasidėję 2017 metai patvirtina liūdną tendenciją – vis daugiau politikos apžvalgininkų, formuotojų ir vykdytojų į klausimą, kaip bus ir ką daryti, atsako… nežinau.

Populiariuose ir įtakinguose savaitraščiuose „Time” ir „The Economist” rašančių ekspertų (sic!) nuomone, šiandien yra mažiausiai šešios tarptautinės politikos sritys, kuriuose net ir didžiausi žinovai nerizikuoja teikti aiškių prognozių. Susidariusią situaciją vieni vadina geopolitiniu vakuumu, kiti prisimena, kad Pasaulio tvarkai, kurios principų vis dar formaliai laikomasi, jau 70 metų. Ar ne laikas ją peržiūrėti?

Taigi, pabandykime trumpai ir nenuobodžiai pažvelgti, kokie scenarijai galimi ir kaip reikėtų elgtis mums.

Pirma sritis: kaip elgsis JAV? Amerikiečiai išsirinko nesisteminį prezidentą, kurį ekspertai buvo linkę veikiau niekinti nei suprasti. Dabar tenka sunkus uždavinys nuspręsti, kokia logika slypi 45 Amerikos prezidento galvoje. O gal tos logikos iš viso nėra?

Pesimistinis scenarijus – JAV politikos postobaminis tęstinumas, reiškiantis šios šalies įtakos ir atsakomybės mažėjimą, Amerikos „susitraukimą“ globalių iššūkių akivaizdoje.

Optimistinis scenarijus – JAV iš tiesų vėl tampa didžiąja valstybe ir randa būdą, kaip kontroliuoti į chaosą linkusį pasaulį, kad jis tebebūtų rinkos ekonomikos ir laisvės pasaulis… o gal vertybių pasaulis, kurį jau spėjome niekinančiai pavadinti tradiciniu. Donaldas Trumpas nėra izoliacionistas, nes supranta, kad Amerikos užsidarymas nuo pasaulio ir jo problemų Jungtinėms valstijoms tikra nenaudingas.

Kaip elgtis mums? Prisiminti Johną Kennedį  – ne laukti, ką Amerika su visu D. Trumpu mums pasiūlys, bet Amerikai pasiūlyti savo politiką taip, kad ji taptų JAV strategijos dalimi.

Antra sritis: neprognozuojama Rusija. Nors šalies prezidentą dauguma ekspertų dedasi žiną „kaip nuluptą“, nė vienas nesiryžta prognozuoti jo kito žingsnio politikoje.

Optimistinis scenarijus – vidinės ekonominės ir socialinės bėdos nustelbia didžiosios valstybės atkūrimo ambicijas ir verčia daugiau kurti Rusiją ar saugoti Maskvos kunigaikštystę, o ne SSSR 2.0.

Pesimistinis scenarijus – tolesnis nuolaidžiavimas Rusijai Ukrainoje ir Sirijoje su motto „kad tik nebūtų dar blogiau“.

Užduotis mums – netapti Rusijos geopolitinių interesų dalimi. Geriausiai, kad ji suprastų, jog interesai Baltijos šalyse neverti pastangų.

Trečia sritis: politinis vakuumas ir nesisteminės politikos nesusipratimai Europoje. 2017 rinkiminiai metai atneš naujų laimėjimų ir politinių dividendų vadinamos nesisteminės politikos atstovams. O tai reiškia vadinamųjų tradicinių partijų lyderystės saulėlydį. Net jei Angela Merkel laimėtų Vokietijoje, ji liktų kur kas silpnesne lydere nei iki šiol. Lyderystės krizė Europoje tęsiasi.

Pesimistinis scenarijus – naujųjų politikų kvailinimas ir vaizdavimas, kad čia tik laikinai ir nepavojinga, ir tuo pačiu besitęsianti stagnacija, laukiant, kol rinkėjai ims balsuoti „teisingai“.

Optimistinis scenarijus – naujas aljansas su nesisteminiu D. Trumpu ir perėjimas nuo biudžeto formavimo politikos prie vertybėmis paremtos politikos.

Mūsų tikslas šioje situacijoje – atsirasti „vertybininkų“ stovykloje.

Ketvirta sritis: neprognozuojama Kinija. Šios šalies ekonominė galia jau nebe jaunos ir veržlios, o veikiau „pompą“ gavusios valstybės įvaizdis. Kinijos fabriko „direktoriai“ suvokia, kad šalies ekonomika visai ne tvarkingos ir teisingos rinkos, o  veikiau greito pelno ekonomika, kuri ne taip jau lengvai galėtų virsti naujos didžiosios geopolitinės galios motoru.

Optimistinis scenarijus – Kinijos ekonominė galia blėsta, ir ji tampa labiau sena-gera Kinija nei nauju ambicingos SSSR variantu.

Pesimistinis scenarijus – Kinija įtikina save, kad pats laikas imtis bent jau regioninio tvarkdario misijos… Aišku, iš jėgos pozicijų ir su pelnu sau.

Mūsų tikslas – suvokti, kad Kinijos akimis esame mažareikšmė rinka, bet reikšmingi vertybiškai. Neparduoti savo vertybių už pigias prekes.

Penkta sritis: nebevaldomas pasaulis, kuriam visko reikia lyg greito maisto – čia ir dabar. Poreikiai gimdo ne kūrybinę iniciatyvą, o neapykantą pasiturintiems. Jei ko negalima pačiam sukurti, visai moralu atimti iš jau sukūrusio.

Pesimistinis scenarijus – pilietinių karų ir socialinių konfliktų banga, pabėgėliai ir migrantai.

Optimistinis scenarijus – laikinas nusiraminimas ir pasitenkinimas tuo, kas yra – naujas bandymas kurti globalią, teisingą ir sąžiningą rinką.

Mūsų tikslas – būti ir likti Vakarų pasaulio dalimi ir nepavirsti pigių, menkos kokybės prekių kioskeliu.

Šešta sritis: neramūs Vidurio Rytai ir Šiaurės Afrika. Mes patys nežinome, ko norime, ir kaip sustabdyti tai, ko nenorime.

Panašu, kad tuomet visi scenarijai pesimistiniai. O mes galime tik patarti pagaliau apsispręsti, kas tame regione mūsų draugai ir kas priešai, remti draugus ir kovoti su priešais. Tik apsispręsti, regis, nelengva. XXI amžiuje klasikinė politika atrodo „išplaukusi“ – viskas reliatyvu.

__

Tezė pamąstymui: ar teisus buvo Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, kažkada pasakęs, kad serganti Rusija kur kas geriau už sveiką Sovietų Sąjungą?

__

Pasitikrinkite geopolitines žinias:

 Kraunasi ...

Sužinokite teisingą atsakymą >>

Užs. Nr. EV-002