sausio 11, 2018
Projektas „Gloria Lietuvai“ kvies prisiminti ir Druskininkų varpų istoriją

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje skamba jau antra varpų „karta“ – ankstesnieji išvežti Pirmojo pasaulinio karo metais dingo kažkur Rusijos platybėse. Juos pakeitė kiti, pasakojantys savas, taip pat labai įdomias istorijas. Įsiklausyti į šių ir kitų šimto vertingiausių Lietuvos varpų skambesį kviečia projektas „Gloria Lietuvai“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

Senojoje Druskininkų bažnyčioje skambėjo iš Gardino atkeliavę varpai

Dabartinė raudonų plytų neogotikinė Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia – jau antroji katalikų bažnyčia Druskininkuose. Pirmoji buvo pastatyta 1841–1844 m. Tačiau šiandieninis mūsų pasakojimas ne apie šio kurorto bažnyčias, bet apie jų varpus – instrumentus, kurių gaudesį daugelis girdėjo, bet mažai kas juos matė. Taip jau susiklostė, kad Druskininkų bažnyčiose skambėjo skirtingi varpai, nes senosios varpai Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išvežti į Rusijos gilumą ir atgal nesugrįžo.

„1915 m. vasara Lietuvos varpams buvo lemtinga – carinės valdžios nurodymu jie buvo masiškai vežami į Rusijos imperijos gilumą, kad vokiečiai negalėtų varpų panaudoti kaip žaliavos karinei pramonei. Taip nutiko ir Druskininkų bažnyčios varpams. Archyvuose neseniai rasti dokumentai suteikia daug žinių apie jų likimus. Aiškėja, kad varpai iš pradžių buvo nuvežti į Maskvą, o vėliau dar toliau į rytus – į Šują, miestą Ivanovo srityje, kur jų pėdsakai pradingsta“, – pasakoja dailės istorikas dr. Gintautas Žalėnas.

Pasak pašnekovo, du senosios Druskininkų bažnyčios varpai, nulieti tais pačiais 1757 metais, buvo beveik šimtmečiu senesni už pirmąją bažnyčią, tad turėjo būti iš kažkur atkelti. Atsakymą pasufleravo bažnyčioje saugotas Madonos su vaikeliu Jėzumi ir Šv. Jonu Krikštytoju paveikslas. Jis buvo atvežtas į naujai pastatytą Druskininkų bažnyčią iš Gardino basųjų karmelitų vienuolyno, po to kai 1845 m. rusų valdžia jį uždarė. Kartu su juos į Druskininkus atkeliavo ir šio vienuolyno varpai. Tai liudijo ant vieno iš jų nulietas karmelitų ordino herbas, vaizduojantis stilizuotą kalną su kryžiumi jo viršuje ir tris žvaigždes.

„Dar vienu sunkiai paaiškinamu dalyku yra tai, kad nors abu varpai ir buvo nulieti tais pačiais metais, tačiau pagaminti skirtingų meistrų ir net skirtingose šalyse. Didesnysis varpas buvo nulietas 1757 m. sausio 5 d. Vilniuje, čia dirbusio varpų liejiko Antano Apanavičiaus, o kiek mažesnis varpas – Karaliaučiuje, pas meistrą Johanną Christianą Copinusą“, – išduoda senųjų Druskininkų varpų paslaptis dr. G. Žalėnas.

Trečiasis Druskininkų varpas, išvežtas į Rusiją Pirmojo pasaulinio karo metais, buvo pats mažiausias ir pats jauniausias, nulietas 1912 m. Pustelnike (prie Varšuvos) veikusioje Stanisławo Czerniewicziaus varpų liejykloje. Varpo vardas Boleslovas priminė, kad jo liejimu rūpinosi tuometinis Druskininkų klebonas Boleslovas Valeika, dabartinės bažnyčios statytojas.

Druskininkiečius melstis kviečia du Kazimierai ir vienas Juozapas

Pirmojo pasaulinio karo metais praradusi savo senuosius varpus Druskininkų bažnyčia jau pokaryje įgijo kitus.

„Šiandien bažnyčios bokšte kabo net keturi varpai. Pačiame jo viršuje pakabintas nedidelis, bet pats seniausias bažnyčios varpas turi slavišką įrašą kirilikos raidėmis „ROKU BOŽIJA“ ir tokiomis pat raidėmis užrašytą datą, reiškiančią 1754 metus. Tiek įrašas, tiek varpą puošiantys barokiniai ornamentai rodo, kad tai nėra rusiškas varpas, bet pagamintas Abiejų Tautų Respublikoje, greičiausiai, kažkur Vakarų Ukrainoje ar senosios Lietuvos valstybės rytinėse žemėse, ir priklausė kuriai nors unitų cerkvei. Varpas buvo vienas iš Pirmojo pasaulinio karo tremtinių. Jis taip ir nesurado kelio namo, o pateko į Druskininkus, tuo metu priklausiusius  Lenkijos valstybei. Joje atsidūrė daug po Pirmojo pasaulinio karo iš Rusijos parvežtų varpų“, – tęsia pasakojimą apie Druskininkų varpus dr. G. Žalėnas.

Kiti trys Druskininkų bažnyčios varpai nulieti jau tarpukario Lenkijos varpų liejyklose. Pirmasis turi Šv. Kazimiero vardą, ant jo liemens yra šventojo atvaizdas bei lenkiškas įrašas: „Šventas Kazimierai, melskis už mus“. Varpas buvo pagamintas 1922 m. toje pačioje, jau minėtoje, Pustelniko varpų liejykloje. Ši po karo veiklą atnaujinusi liejykla veikė trumpai – apie tris metus, todėl jos varpai retai sutinkami.

„Greičiausiai ruošiantis naujosios bažnyčios pašventinimo iškilmėms, 1930 m. buvo užsakyti dar du varpai. Didesnysis, vardu Juozapas, ir mažesnysis, pavadintas tuo pačiu Kazimiero vardu. Kas nuliejo šiuos varpus nėra žinoma, tačiau mažai abejotina, kad viena iš tuometinėje Lenkijoje veikusių varpų liejyklų“, – neabejoja dr. G. Žalėnas.

Per Antrąjį pasaulinį karą Druskininkų bažnyčios varpai išliko nepagrobti vokiečių, tačiau jos kleboną ir statytoją Boleslova Valeiką vokiečių okupantai sušaudė Gardine 1942 m. gegužę. Šio kunigo atminimą saugo ne tik jo pastatyta Druskininkų bažnyčia, bet ir jos varpai.

Varpai – istorijos ir dabarties jungtis

Prieš kelis šimtus metų druskininkiečius melstis kvietę varpai lygiai taip pat skamba ir dabar, nors ir miestas, ir jo gyventojai negrįžtamai pasikeitė. Varpų skambesys liko ta jungtis, susiejanti skirtingas epochas ir skirtingas kartas.

„Projektu „Gloria Lietuvai“ kviesime įsiklausyti į Lietuvos varpų skambesį, pažvelgti į Lietuvą pro varpinės langą. Nes varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, kviečianti susitelkti bei ateities kartoms perduoti jos prasmę. Šiandien mes turime galimybę skambinti rytojui“, –  komentuoja projekto prasmę jo sumanytojas Dalius Abaris.

Šimto vertingiausių Lietuvos varpų skambesys ir istorijos susilies į vieną Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirtą kūrinį. Jo premjera – 2018-ųjų vasario 16-ąją, jis bus tiesiogiai transliuojamas ir per Lietuvos nacionalinę televiziją.

Projektas „Gloria Lietuvai“ – vienas iš Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtų projektų. Projektą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Projekto „Gloria Lietuvai“ idėjos autorius – Dalius Abaris, bendraautoriai: Kipras Mašanauskas, Romas Lileikis, Edita Mildažytė. Projekto konsultantai: istorikai Gintautas Žalėnas, Liudas Jovaiša, Aurimas Švedas.

Projekto naujienos – Facebook profilyje „Gloria Lietuvai“.

Artiom Myškin nuotraukose: Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios varpai

Share Button


lapkričio 11, 2019

Projekto partneriai – Kinderhaus Wirbelwind Kirchstraße iš Vokietijos. Tarptautinio projekto trukmė – nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 […]

lapkričio 8, 2019

Startuoja pirmoji Lietuvoje inovacijų kūrimo programa moterims „Women for Global Challenges“, kurios metu 200 profesionalių įsitrauks į tvarių inovacijų kūrimą. […]

lapkričio 8, 2019

„Po „Petro imperatorės“ pasirodymo labai daug sužinojau apie mus pačius. Pamačiau, koks vis dar gajus mąstymas schemomis, galvojimas, kad vergas, […]

lapkričio 5, 2019

Struvės geodezinis lankas – išskirtinis žmogiškųjų vertybių mainų, vykusių bendradarbiaujant užsienio šalių mokslininkams, ir technologijų dermės pavyzdys. Į UNESCO Pasaulio […]

lapkričio 5, 2019

Centriniai paštai – vieni svarbiausių miestų simbolių, reprezentuojantys ne tik patį miestą, bet ir valstybę. Jau ne pirmą mėnesį viešojoje erdvėje netyla […]

spalio 29, 2019

Lietuvoje prieš 30 metų, 1989 m. spalio 24 d., istorijos mylėtojams į rankas pateko pirmasis laikraščio „Voruta“ numeris, kurio paantraštėje […]

spalio 24, 2019

XIX a. I pus. Gargždų dvaras atiteko baronams Renėms. Valdant tėvui Feliksui Renei, o vėliau jo sūnui Eugenijui Renei (1830-1895), […]

spalio 17, 2019

13-asis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet savo žiūrovus skatino nestatyti sienų bei permąstyti MES ir JIE […]

rugsėjo 29, 2019

Rugsėjo 23-29 dienomis Ukrainos rytinėje dalyje, prie pat skiriamosios linijos, esančiame Stanytsia Luhanska mieste vyksta pirmasis lietuvių ir ukrainiečių dailininkų […]

rugsėjo 23, 2019

Rugsėjo 20 d. Kauno senamiestyje, prie Vytauto Didžiojo (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų) bažnyčios, minint 150-asias visuomenininko, rašytojo, kun. […]