Pusiaužiemis Labanoro girioje
Palengva įsibėgėjantys 2017-ieji metai jau nuo sausio vidurio kvieste kvietė pasidžiaugti ilgėliau apsistojusia aukštaitiška žiema: pasigėrėti baltos spalvos tonais nutapytais gimtinės peizažais, visa esybe pajusti kaimo aplinkoje tvyrančios ramybės palaimą ar išgirsti šaltyje spengiančią miško tylą…
Stengdamasis pajusti viduržiemio gamtos nuotaiką, įgyvendindamas renginių planą „Labanoras – 2017 metų mažoji Lietuvos kultūros sostinė“, š. m. sausio 25 d. Švenčionių r. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras organizavo pirmąjį renginį „Pusiaužiemis Labanoro girioje“. Renginys prasidėjo Labanoro regioninio parko (toliau – RP) lankytojų centre, kuriame susirinko Švenčionių Trečiojo amžiaus universiteto (toliau – TAU) Politologijos ir krašto istorijos fakulteto dalyviai iš Adutiškio krašto, VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės girininkijos, Labanoro seniūnijos bei Labanoro kaimo bendruomenės „Atgaiva“ atstovai, Aukštaitijos NP ir Labanoro RP bei Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro specialistai, Švenčionių rajono visuomenės nariai.
Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktorius Kęstutis Lisauskas pasidžiaugė, kad šįkart pusiaužiemio renginys organizuojamas Labanore – krašte, garsėjančiame turtinga istorija bei gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis. Susirinkusiuosius nuoširdžiai pasveikino ir Labanorą, kaip 2017 metų mažąją Lietuvos kultūros sostinę, bei šiai progai išleistus proginius medalius (beje, jie pagaminti iš 2009 metais sudegusios Labanoro Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje rasto metalo lydinio) pristatė, taip pat ir su būsimais visų metų renginiais supažindino Labanoro seniūnas Vincas Jusys, kuris atvykusius svečius pamalonino įteikdamas labanoriškių dovaną – naminės duonos kepalą. Tarytum antrindamas anksčiau išsakytiems žodžiams bei paliudydamas faktą apie šio krašto archajiškumą, Labanoro RP vyr. specialistas Žydrius Mukulys „prakalbino“ Labanoro dūdą, kurios skleidžiama melodija subtiliai papildė čia pat skaidrėse demonstruojamus įstabius Labanoro apylinkių peizažus.
Renginio dalyvių dėmesį sutelkė Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės girininkijos girininkas, Švenčionių krašto žmonėms gerai žinomos knygos „Labanoro girioje“ autorius, pripažintas fotomenininkas Jonas Barzdėnas. Žingeidiems renginio dalyviams jis papasakojo apie girininkijos veiklą bei Labanoro girios, kaip antro pagal plotą Lietuvos miškų masyvo, būklę bei problemas, taip pat aptarė kasdienius girininko darbo rūpesčius bei pristatė 2016 m. išleistą knygą „Gyvenimas miške“, kurioje sudėtos fotografuojančių miškininkų fotografijos bei jas papildantys gražūs tekstai (leidyklos Ex Arte išleistoje knygoje yra apie beveik 70 paties miškininko Jono Barzdėno fotografijų bei tekstų). Kad ilgametis miško gyvenimo žinovas bei profesionalus stebėtojas gerai išmano fotografavimo bei filmavimo gamtoje subtilybes, siekiant pagauti nepakartojamus girios gyvenimo kadrus, buvo galima įsitikinti renginio metu išvydus autoriaus pateiktas nuotraukas bei sukurtą filmuką apie Labanoro girios barsuką (šis žvėrelis mūsų senolių buvo laikomas svarbiu orų pranašu, pagal kurio elgseną per pusiaužiemį spėdavo apie žiemos antros pusės orus). Pasidalinęs savo įgyta patirtimi, J. Barzdėnas Labanoro RP bei TAU atstovams susitikimo proga atminimui įteikė po knygą bei atsakė į pateiktus klausimus, o Labanoro seniūnas V. Jusys atsidėkodamas garbingam svečiui įteikė proginį medalį su užrašu „Labanoras – 2017 metų mažoji Lietuvos kultūros sostinė“, kaip įvertinimą už nuoširdų rūpinimąsi Labanoro giria bei šio krašto garsinimą kuriant meniškas fotografijas. Turiningam susitikimui su J. Barzdėnu pasibaigus, Labanoro RP specialistai susirinkusiuosius pakvietė pasidairyti po lankytojų centrą bei susipažinti su ekspozicija „Didžiosios girios glėbyje“, o V. Jusys – pasivaikščioti po Labanoro miestelį užsukant į naujai atgimusią ir ne vienu stebuklingu nutikimu garsėjančią Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, šalia jos išlikusią senąją varpinę, Labanoro parapijos namus bei juose įkurtą muziejų, saugantį po 2009 m. gaisro išlikusias sakralines vertybes. Pasigėrėję jaukia naująja medine bažnyčia bei išklausę seniūno pasakojimą apie didžiulį labanoriškių norą bei sutelktas jėgas atstatant prarastą šventovę, renginio dalyviai netruko įsitikinti, kiek daug galima nuveikti vardan prasmingo ir gražaus tikslo. Beje, šio krašto žmonės gali pasigirti dar ir kulinariniu paveldu – tai įrodyti pasistengė viešbučio-restorano „Labanoras“ savininkė Jūratė Kiauleikienė bei jos darbuotojai apsilankiusiems svečiams patiekę gardžius pietus, sudarytus iš kelių tradicinių Labanoro krašto patiekalų.
Padėkojęs Labanoro krašto atstovams už svarų indėlį organizuojant pirmąją renginio „Pusiaužiemis Labanoro girioje“ dalį bei atsisveikinęs su išvykstančiais TAU dalyviais, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktorius K. Lisauskas ištvermingiausiuosius pakvietė dalyvauti antroje renginio dalyje. Viduržiemio proga netgi pati gamta nutarė pamaloninti žygio dalyvius – pradžiugino ne tik pasirodžiusi saulė, bet ir šaltukas nespaudė, todėl visai smagu buvo pratęsti pažintį su Labanoro apylinkėmis keliaujant pėsčiomis maršrutu: Labanoras – Paprūdė – Pagaigalė II – Pagaigalė I – Labanoras. Visos šios kelionės metu žygeivius lydėjo entuziastingai nusiteikusi Labanoro RP vyr. specialistė Gintarė Grašytė, kuri ne tik supažindino su šių vietovių pažintiniais objektais: dvejomis miestelio kapinaitėmis ir jų atsiradimo istorija, Labanoro miestelio susiformavimo prielaidomis, iš patvenkto Dumblės upeliuko atsiradusiu Dumblio ežeru, tebesaugančiu savo tikrojo vardo paslaptį, bei abipus šio ežero pabirusiais mažais kaimeliais: Paprūde, Pagaigale II, Parudine, Pagaigale I, bet ir nepamiršo žygio dalyviams pateikti įvairių klausimų, susijusių su didesnio susidomėjimo sulaukusių kaimelių pavadinimų kilmės versijomis, invaziniais augalais ar apylinkių reljefo savitumu. Be to, žygeivių dėmesį patraukė ne tik žiemos ramybę sauganti Labanoro giria, kurios baltą paklodę savo pėdsakais mįslingai ,,išsiuvinėjo“ maži ir dideli girios gyventojai, bet ir pakeliui sutiktas linksmai nusiteikęs vietinis gyventojas, pasistengęs padėti smalsuoliams išsiaiškinti kai kurias geografines detales, prisiminti jo gimtojo krašto praeities įvykius.
Bežygiuojant miško keliuku sustota trumpai atokvėpio akimirkai bei užkurtas simbolinis pusiaužiemio laužas – savotiškas kelionės per Lietuvos Sibiru vadinamą girią kulminacinis momentas. O kai nuotaika pakili, oras palankus ir kompanija smagi, nužingsniuoti šešetą septynetą kilometrų – vieni juokai: per gerą porą valandų žygio dalyviai, apsukę ratą aplink Dumblio ežerą, sugrįžo į pradinį tašką – Labanorą. Čia apžvelgę tolimesnio bendradarbiavimo su Labanoro RP galimybes, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro specialistai padėkojo vadovei G. Grašytei už turiningo žygio organizavimą ir pasuko namų link puoselėdami viltį ateityje pratęsti pažintį su visai šalia esančiu, tačiau tiek daug dar paslapčių savyje saugančiu Labanoro kraštu.
Nuotraukų autoriai: Julius Lisauskas, Irena Turčinskienė
