Savanorystė – puiki investicija į save
Timūras Augucevičius – žinomas radijo, televizijos ir renginių vedėjas. Jis įsitikinęs, kad tam, kad suprastum, kaip veikia daugelis dalykų ir užsitarnautum žmonių pasitikėjimą, turi atiduoti labai daug savęs. Ne išimtis ir savanorystė. Savanorystei teismuose sėkmingai plečiantis, kalbamės apie savanorystės prasmę bei savanoriško darbo naudą.
Ar tau pačiam yra tekę savanoriauti?
Esu bandęs savanoriauti, bet labai senai. Buvo laikas, kai aš buvau labai religingas ir savanoriaudavau. Bet kai dabar įvertinu savo patirtį, tai galiu pasakyti, kad tai buvo labai mėgėjiška.
O ir dabar noro savanorystei nesu praradęs. Tik žinau, kad bijočiau savanoriauti ten, kur vaikai, nes visas emocijas perimu labai giliai. Tos emocijos nugula taip giliai širdyje, kad kartais amą užgniaužia. Savo laiką norėčiau skirti senjorams, išklausyti jų istorijas. Kai pasikalbi su žmonėmis, išgirsti jų istorijas, tada ir pats esi labiau „ant žemės“, nesusireikšmini, manau, šie dalykai yra be galo aktualūs jaunajai kartai. Socialiniai tinklai labai greitai padeda susireikšminti. Kaip bebūtų gaila, žmonės gyvena iliuzijoje, kai galvoja, kad štai įsikėliau į vieną ar kitą socialinį tinklą savo nuotrauką, susilaukiau daug paspaudimų „patinka“ ir esu be galo populiarus. Savanorystė labai realiai pastato tave ten, kur yra gyvenimas bei realybė.
Kokia savanorystė yra dabar? Ar Lietuvoje daug žmonių, norinčių savanoriauti? Ar tai daugiau mados reikalas?
Nenorėčiau, kad savanorystė būtų mados reikalas, nes tai yra gyvenimo dalis ir tai turėtų gyvuoti visada. Čia kaip rūpinimasis savimi kiekvieną dieną, savanoriaudamas tu rūpiniesi kitu. Taip turėtų būti kiekvieną dieną. Čia negali būti mados dalykas, neišeina manyti, kad draugai kur nors nuėjo, tai gal ir aš kur nors nueisiu. Norint užsiimti šia veikla, negali būti „o gal ir aš nueisiu“. Tiesiog turi jausti prasmę arba poreikį pabandyti savanoriauti, mano suvokimu, tai negali būti mados dalykas.
Mano akimis, Lietuva tikrai turi kur augti. Dažnai susiduriame su nuomone, kad savanorystė palikta jaunimui, vaikams, galbūt senjorams. Nuoširdžiai savanoriauti žmonės turėtų tikrai daugiau. Kodėl? Nes tai prisidėtų prie to, kad mes geriau suprastume vieni kitus. Pagalvokime, jeigu tu savanoriauji kokioje nors labdaros organizacijoje, su kiek skirtingų žmonių susipažįsti. Tai padėtų griauti ir stereotipus, mitus, kuriuos kartais turime susigalvoję vieni apie kitus. O socialiai jautrūs žmonės, pavyzdžiui, pašalpas gaunantys žmonės, turi begales mitų, kurie galbūt atgraso vienus nuo kitų. O kartais tokiems žmonėms reikia tik vieno pokalbio, kad jų gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis. Tokiems žmonėms reikia rankos, pagalbos, ypač tiems, kuriems einasi sunkiau, tokia pagalba juos galbūt išvestų iš įvairiausių gyvenimiškų situacijų. O savanoriai dažniausiai ir yra ta ranka, kuri juos paveda ir padeda.
Turbūt reikia nepamiršti, kad savanoriaudamas žmogus sau duoda labai daug. Ne tik kitam, bet ir sau, šį faktą reikia įsidėmėti.
Koks tavo požiūris į savanorius? Ar jų reikia?
Aš visada esu už savanorius, kad jie būtų, kad jie tobulėtų. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad savanoriai irgi turi suprasti, kad jie ateina ne šiaip sau stumdyti laiko, bet jie ateina realiai dirbti. Ne kartą teko girdėti iš labai rimtų prodiuserių, kad su savanoriais daugiau vargo nei naudos. Norisi, kad jeigu žmogus ryžtasi ir nori ateiti savanoriauti, tai jisai neturi laukti, kad jam kažkas kažką duotų, jis ateina mokytis, ir tą jis turi daryti kaip darbe. Dėti pastangas, kad suprastų, ką daro neteisingai, kur gali tobulėti, kuo būti naudingas. Svarbiausia nepamiršti, kad kritiką reikia priimti kaip pamoką. Juk kiekvienas bet kurioje veikloje gauname kritikos, o tada juk neini verkti ar nemeti visos veiklos, kurią esi pradėjęs, o klausai, kas yra negerai, išsprendi, įgauni patirties ir judi toliau.
Užsiminei apie jaunimą, koks jis dabar ?
Jaunimas šiais laikais yra linkęs eiti, lipti, bandyti, daryti ir rizikuoti. Tai labai stiprūs bruožai. Tačiau jaunoji karta turi ir silpnybių, jeigu kažkas truputį ne taip, neišėjo arba kažkas kažką pasakė, tai rankos nusviro, jau nebesinori nieko daryti. Visada norisi, jeigu tu eini, lipi, bandai, rizikuoji, – tai tu turėk ir stuburą viską iškentėti. Nes gyvenimas nėra vien tik saldainiai ir smagūs dalykai. Reikia išmokti tvarkytis ir su tais sunkesniais dalykais.
Tikrasis iššūkis ne močiutę per gatvę pervesti, bet prisiversti tai padaryti. Yra tikrai ir tokių dalykų, kur ir su savimi tenka dirbti. Tai norėtųsi, kad žmonės mokėtų priimti kritiką, nesuasmeninti. Reikia žmogui išmokti rasti būdus, kaip save motyvuoti keistis, ir tada niekada nesikeisi į blogesnį žmogų. Tada tu tapsi tik geresnis.
Be viso šito, reikia turėti didelius tikslus, bet vilčių ne per didelių. Šito palinkėčiau jauniems žmonėms. Tikrai niekada nebus taip, kad tik pabaigęs universitetą gausi didelį atlyginimą. Galiu patikinti, tikrai visko iš karto negausi ir turėsi nusipelnyti, kad į tave žiūrėtų kaip į specialistą. O čia, manau, yra istorinis mechanizmas, taip yra nustatyta todėl, kad tu suprastum, kaip viskas veikia iš pagrindų. Grįžtant prie savanorystės, ji padeda tau geriau suvokti, kaip viskas veikia. Per sunkų darbą tu gauni rezultatus. Iš pradžių sunkiai dirbi, vėliau atsiranda normalus balansas, dar vėliau jau mažiau dirbi, nes tau rūpi visai kiti dalykai. Tu nebesirūpini nereikalingais judesiais, o atsiranda strategija. O tam, kad kurtum ar pradėtum kurti strategiją, turi žinoti, kaip mechanizmas veikia.
Pokalbio metu minėjai, kad sunku šiuolaikinį jaunimą išlaikyti, motyvuoti. Kaip manai, ką turėtų žinoti kiekvienas savanoris ateidamas savanoriauti?
Šiek tiek apmaudu, kad kartais kai kurie savanoriai atrodo kaip gležnos gėlelės, jei jiems duodi truputėlį konkrečios, aiškios kritikos, rimtesnių iššūkių, tai iš karto priimama kaip neigiami dalykai. Bet čia ir yra problema, nes jeigu nebūsi kritikuojamas, pats nedėsi savęs, tu nieko ir neišmoksi. Jeigu eini savanoriauti galvodamas, o čia smagu, čia palydėsiu žmones, pabūsiu. Turbūt reikia suprasti, kad čia neturi būti vien smagu. Čia yra darbas, ir darbas turi būti sunkus su smagumo prieskoniais. Reikia nusiteikti, kad tu neini leisti smagiai laiko. Aišku, tu jį gali leisti smagiai, jeigu į tai žiūri teisingai. Jeigu tu teisingai ir kokybiškai atliksi užduotį, kad padarysi viską gerai. Tas tau teiks pasitenkinimą savimi, tada viskas valio ir tada viskas bus smagu. Nes didelę dalį smagumo pasidarysi kokybiškai dirbdamas ir sulaukdamas gerų žodžių iš profesionalų, kurie jau tai daro daug metų.
Kokią naudą, tavo nuomone, gauna žmonės atėję savanoriauti į teismą?
Dažnas pamiršta, kad darydamas darbą, kad ir be atlygio, gauna tokios patirties, kurios tu kitaip negautum. Savanoriaudami žmonės pamato, kaip viskas veikia, ir jiems paskui gyvenime viskas žymiai lengviau. O ypač kai ieškai sau vietos toje sistemoje, kurioje nori būti. Tai ne tik galimybė žmonėms pamatyti veiklą iš arti ir šansas susipažinti su naujais žmonėmis, užmegzti kontaktus. Kai tu įsilieji į kolektyvą, ten likti tau žymiai lengviau, nes tie žmonės pamato, kaip tu dirbi, kaip tu stengiesi. O faktas, kad tave išnaudoja, galėtų sietis su klausimu, o už ką tada tau reikia mokėti? Kad padarei niekutį, tai galbūt nėra verta už niekutį gauti atlygį.
Savanorystė yra investicija į save, o kai tu investuoji, prisiimi riziką. Nuo to, kiek tu esi pasiryžęs investuoti, kiek tu pasiryžęs skirti laiko ir noro keisti savo požiūrį, priklausys, ar dividendai bus dideli.
O ką manai apie senjorus, kurie taip pat nevengia savanoriauti teisme?
Tai mega asmenys, visuomenės grietinėlė, nes tai yra žmonės, kurie galėtų eiti tiesiog skųstis bei virkauti prie gydytojo durų, kad jiems vėl kažkas negerai. O čia priešingai, jie eina, daro ir tai yra puiku. Tai yra žmonės, kurie turi tikslą, tie senjorai yra pavyzdys visiems jauniems bestuburiams, kuriems viskas yra blogai. O kartais reikia tiesiog imti ir daryti, nes kai tu darai, tai viskas ir pasidaro.
Timūrai, o ar esi lankęsis teisme?
Taip, man teko lankytis teisme, tuomet teismo procese dalyvavau kaip liudytojas. Tad man buvo aišku, kur mes einam. Tačiau pirmasis mano įspūdis susidūrus su teismu – kokie tamsūs koridoriai (šypsosi). Bent jau taip pasirodė Vilniaus miesto apylinkės teismas.
O kokia tavo nuomonė apie teismus?
Teismai labai pasikeitė ir sistema tvarkosi. Linkiu, kad šis procesas nestotų ir eitų pirmyn, nes eina tikrai gerais žingsniais, devynmyliais batais į priekį.
Ko palinkėtum teismų savanoriams?
Linkiu kantrybės ir nesustoti. Nepamiršti, dėl ko atėjote savanoriauti į teismą. Likite ir suvalgykite tą žvyrą, kuris bus, nes iš to žvyro išeina labai geros plytos, iš kurių statysite savo karjerą.
