sausio 21, 2020
Bronius Vertelka | XXI amžius
Savos laimės kalviai

Išgirsti apie tai, kad, jauna šeima, kurioje žmona ir vyras, baigę prestižinį Vilniaus universitetą ir turėję neblogai apmokamus darbus sostinėje, gyventi išvyktų į provinciją, pasitaiko neabejotinai išimtinais atvejais. Gal vis dėlto tai buvo neapgalvotas žingsnis, skubotas apsisprendimas ir ar dėl to nesigaili, domėjosi „XXI amžiaus“ žurnalistas.

Batai liko už durų

Iš Panevėžio važiuodamas Šiaulių link, kelio dešinėje pusėje ties Gustoniais pamatysi rodyklę į rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėviškę. Dar kelios minutės greiderio palygintu žvyrkeliu – ir jau Viburiai. Abipus kelio – keliolika sodybų. Paskutinioji dešinėje – Martyno ir Aušros Šalkauskų. Atvykau jų neperspėjęs, bet su Martynu telefonu anksčiau šnekėjome apie susitiksimą. Lygiai sutartu laiku į sodybos kiemą įsuko automobilis, o iš jo išlipo nė karto mano nematytas Martynas.

Prieš praverdamas namo gyvenamosios pusės duris, Martynas nusiavė batus, juo pasekiau ir aš. Kambaryje iš tiesų švaru ir jauku. Beregint užsimezga pokalbis, nors tarp mūsų – didžiulis metų skirtumas. Bendraudamas šito nejunti – tarsi būtume vienmečiai. Kol Martyno žmona Aušra ruošė kavą, šnekučiavomės.

Jaunieji Šalkauskai turi įsirengę visus buičiai ir gyvenimui reikalingus patogumus, šiandien vadinamus infrastruktūromis. To galėtų pavydėti Vadoklių miestelio ar Jotainių gyvenvietės žmonės. Židinyje sudeginus porą pliauskų, kambarys kaip mat prisipildo šilumos. Medinės namo sienos, viduje iškaltos storomis dailylentėmis, puikiai ją saugo. Yra kur nusiprausti ar išsimaudyti, turi ne tik šalto, bet ir šilto vandens. Veikia dušas. Pavasarį, vasarą ir rudenį jį šildo ant stogo paties Martyno įsirengtas (žymiai pigiau nei būtų darę samdytieji) saulės kolektorius. Boileryje – kasdien 200 litrų tokio vandens. Žiemą reikiamą jo kiekį pasišildo elektra.

Sodyba kaime – jau namai

Sodybą pirko Smilgiuose gyvenantys Martyno tėvai. Tai – nebloga investicija į ateitį. Iš trijų pusių ji apsodinta medelyne pirktais skroblais. Tankiai susodinti ne tik gražiai atrodo, bet tarnauja ir kaip gyvatvorė. Pro tokią pralįs katė ar šuo, bet žmogus – sunkiai. Susodinta apie 600 medelių. Apie sodybą – maždaug 0,5 ha privačios žemės. Pavasarį dalį jos skiria daržams, pasisodina bulvių. Valgyti reikalingų produktų neperkantys Šalkauskai sako, jog pačių užsiauginti yra  skaniausi. Sutuoktiniai nebijo pirštų įkišti į žemę – prie to nuo vaikystės įpratę.

Mirus tėvui, nedidukes Aušrą ir dvi jos seseris augino viena mama, todėl dukros nuo mažų dienų buvo pratinamos prie įvairių ūkio darbų. Vienas iš Martyno planų – pasistatyti rūsį, kuris per didžiausius šalčius išsaugotų rudenį nuimtas žemės gėrybes. Statyti ketina iš akmenų, o ant jo viršaus užpiltų storą žemės sluoksnį. Koks iš tikrųjų bus – jau šeimininko asmeninis reikalas. Jauna šeima laiko ir 11 Martyno tėvų dovanotų žąsų. Tai – simbolis, jog sutuoktiniai tapo kaimiečiais.

Vienas iš teigiamų dalykų, kas juos traukė gyventi kaime, yra tai, kad Martynas kilęs iš Smilgių, o Aušra – iš Uliūnų. Jiedu susitiko studijuodami programavimą Vilniaus universitete, buvo bendrakursiai. Rimta draugystė tarp jų užsimezgė mokantis antrame kurse. Kartu važinėdavo į namus, pas artimuosius.

27 metų Martynas pasakojo, jog įstoti į šią aukštąją mokyklą nebuvo sunku, tačiau studijos ne vienam pasirodė neįveikiamos: iš 130 įstojusiųjų universitetą tebaigė 60. Gavus diplomą, gauti darbo sostinėje irgi nebuvo didelė problema, tačiau nejuto pasitenkinimo: erzino miesto triukšmas, amžinos automobilių spūstys. Pusvelčiui gyveno pas Aušros seserį, bet tai – ne nuosavas kampas. Kiekvieną vasarą Martynas važinėjo į tėvų nusipirktą sodybą Viburiuose. Čia jam netrūko darbų, užsiėmė drožyba. Mintis persikelti nuolat gyventi į kaimą kirbėjo senokai. Pradžioje įsikurti manė klėtyje, pakeitė jos stogo dangą. Bet viliojo gyvenamasis namas. Kad jame būtų patogu, viską tvarkė pats.

Paskui Martyną pašaukė į tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Užpernai vasarą Viburių kaime buvo šaunios vestuvės. Nuo tada sutuoktiniai Šalkauskai čia gyvena. Jie mano, jog turėti savo būstą, būti nepriklausomiems nuo kitų – didžiulė vertybė. Tai – būdas, galimybė kažko siekti.

Kalvystės mokėsi ir iš interneto

Ruošdamiesi vykti gyventi į kaimą, Šalkauskai privalėjo galvoti, iš ko pragyvens, kaip susikurti tam reikiamą lėšų rezervą bei atsakyti sau į daug kitų buitinių klausimų. Martynas menkai nutuokė, kad teks imtis kalvystės, bet pamažu ja susidomėjo. Laukė ilgas mokymosi procesas. Pabendrauti užsukdavo pas savo darbais garsėjantį, velžiškį kalvį Saulių Kronį. Realiai daug žinių apie kalvystę davė internetas. Jis suteikė galimybę bendrauti, matyti. Svarbu buvo susipirkti kalvystei būtinus įrankius. Veltui jų niekas nedalijo. Iš vieno išsiderėjo maždaug 150 metų priekalą. Bet svarbiausias įrankis buvo pneumatinis kūjis. Atsivežus jį kažkaip reikėjo pakišti po stogu. Martynas ir Aušra vargo porą dienų, kol jį pastatė į vietą.

Pirmasis Martyno, kaip kalvio, darbas buvo pakaba drabužiams – kalėdinė dovana Aušrai. Pradžioje ją padaryti netgi atrodė juokinga. Kalė lauke, neturėdamas stogo virš galvos. Siautė vėjas, nuo žaizdro į akis pūsdamas dūmus. Buvo žiema, aplinkui sniegas. Vis dėlto tai buvo puiki praktika. Galėjo spręsti, ko yra vertas. Patirties įgavo kaldamas geležį. Per kurį laiką išmoko daryti taip, kad dabar jau sugebėtų bet kokį užsakymą atlikti. Metalą su metalu suvirina įkaitinęs ugnimi, taip daroma tūkstančius metų. Kažin ar daug kas šiandien naudoja tokią technologiją. Martynas gamina taip, kad atrodytų tikra ir įdomu. Žinoma, ne visi darbą tinkamai įvertina. Kitas šypteli pro ūsą, jog esą nukalti geležį – vos ne vieni juokai, o dar už tai ima pinigus. Kai kalvis pasiūlo pačiam išmėginti, žiūrėk, tokio „drąsuolio“ pėdos jau ataušusios.

Martynas neslepia, kad iš kalvystės jau gali pragyventi. Žinoma, nesitiki sukaupti turtų. Dabar jam pinigai mažiausiai rūpi. Svarbiausia, kad iš metalo nukaltas gaminys atrodytų meniškai.

Norėjo gyventi kitaip nei daugelis

M. Šalkauskas sugeba ir iš medžio bet ką išdrožti, o iš metalo padaryti kitaip nei dauguma kalvių. Iš kur tokia jo drąsa, pasitikėjimas savo jėgomis?

Smilgiuose gyvenantys Šalkauskai – penkių vaikų tėvai. Martynas – vyriausias iš jų. Lankė jis Panevėžio vaikų dailės mokyklą, bet nebaigė. Autobusais važinėti į miestą tapo per sunku, be to, jį viliojo kiti užklasinės veiklos užsiėmimai. Konstravo kambarinius, ypač lengvus aviamodelius. Tai reikalavo didžiulės kantrybės ir kruopštumo, buvo puikios pamokos saviugdai.

„Būdavo, vieną modelį darai metus, ruošiesi varžyboms. Šiandien lankantiems būrelius greit atsibosta. Gal pritrūksta kantrybės arba nebemato tikslo. Ir kai neišeina, ima tuo abejoti“, – svarstė M. Šalkauskas. Už savo tvirtumą jis dėkingas aviamodeliavimo būrelio vadovui Vitalijui Sologubovui – jį laiko geriausiu savo mokytoju. Atkaklumu Martynas pelnė Lietuvos kambarinių aviamodelių čempiono vardą, dalyvavo Europos ir pasaulio varžybose.

M. Šalkauskas buvo ir Smilgių kaimo kapelos „Smilgenė“ dalyvis. Čia išmoko groti akordeonu bei gitara. O vienu metu visi penki smilgiečių Šalkauskų vaikai buvo „prisirišę“ prie „Smilgenės“. Jaunimo saviraiškai mokykloje su bendraminčiais Martynas įkūrė roko grupę.

Martynui visi mokslo dalykai sekėsi. Beje, jo sesuo Rūta, Vilniaus universiteto biochemijos specialybės magistrantė, pernai dalyvavo Serbijoje surengtose svarsčių (16 kg) kilnojimo varžybose, savo svorio kategorijoje (iki 58 kg) pelnė pasaulio čempionės vardą!

Kaip vienos rankos pirštai

M. Šalkausko žmona Aušra, gyvendama Viburiuose, nesijaučia vieniša. Fotoaparatu ji fiksuoja tai, kas yra vertinga ar verta dėmesio. Turėdama paprastą fotoaparatą, dar studijų sostinėje laikais susidomėjo fotografija, įamžino Vilnių. Yra net iš paskaitų pabėgusi, kad padarytų gerą kadrą. Aušra dabar fotografuoja vyro kalvystės dirbinius, juos su aprašymais įkelia į internetą. Užsakovų atsiranda.

Atitrūkusi nuo šeimininkės rūpesčių, ateina į kalvę padėti Martynui. Pakursto žaizdrą, palaiko jo kalamą metalą.

Sutuoktiniai lanko Vilniuje likusius draugus. Šie irgi užsuka į Viburius pabendrauti. Čia tokia ramybė, didelis kiemas ir nevaržoma laisvė.

Tvarkymuisi nematyti pabaigos

Mažai jaunimo liko kaime. Šalkauskai pasiilgsta žmonių bendravimo. „Savas čia dar nesijaučiu. Galima vienoje vietoje pragyventi ir 20 metų, tačiau santykiai tarp kaimynų išliks neaiškūs. Reikia tam postūmio ar drąsos, kad viskas pasikeistų. Gal man su Aušra ką nors daryti, bandyti megzti kažkokius kontaktus? Kaime reikalinga kažkieno iniciatyva, bet tam būtina turėti laiko ir noro. Gal ateis jaunų žmonių, kurie imsis burti į bendruomenę?“ – svarstė naujakurys M. Šalkauskas.

Aplinka čia iš tiesų graži. Teka upelis, kadaise buvo žuvingas, bet melioratorių paverstas grioviu. Jo šlaitai apaugo krūmeliais. Kelią iki Smilgių pas tėvus Martynas automobiliu įveikia per 10 minučių. Tokį pat atstumą Vilniuje nuvažiuotų priklausomai nuo paros meto turbūt per pusvalandį ar daugiau.

Pamažėle Šalkauskai tvarkosi savoje sodyboje. Kur skubėti, jeigu jiems prieš akis –visas gyvenimas.

 

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


vasario 17, 2020

Į Vasario 16-osios iškilmes Kalvarijoje pagerbti iškilų diplomatą, Nepriklausomybės Akto signatarą,  gestapo bei Stalino lagerių kalinį Petrą Klimą susirinko gausus […]

vasario 17, 2020

Panevėžio rajono savivaldybėje paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Tęsiant jau 16-tus metus gyvuojančią tradiciją Vasario 16-ąją rengiamas iškilmingas Savivaldybės tarybos […]

vasario 17, 2020

Vasario 16-osios rytą rajono Biržų savivaldybės meras Vytas Jareckas ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Audrys Šimas pagerbė kovotojų už Lietuvos […]

vasario 17, 2020

Išaušusią puikią, saulėtą Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, radviliškiečiai paminėjo su trenksmu – sportiškai ir patriotiškai nusiteikę. Šventinę dieną, […]

vasario 17, 2020

Europos šeimų verslo asociacijos duomenimis, šeimos verslai regione sudaro mažiausiai 65 proc. visų veikiančių įmonių. Tiesa, nėra tikslios statistikos, kokią […]

vasario 17, 2020

2020 m. vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Šiaulių „Aušros“ muziejus pirmą kartą atvėrė restauruotų Venclauskių namų duris ir […]

vasario 17, 2020

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos renginiai Biržuose vyko dvi dienas. Svarbiausias šios šventės minėjimas vasario 16 dieną buvo surengtas Biržų kultūros […]

vasario 17, 2020

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse tradiciškai pagerbti geriausieji 2019 metų Radviliškio rajono sportininkai. Ceremonijoje, vykusioje Radviliškio miesto kultūros centre, pasidžiaugta […]

vasario 17, 2020

Vasario 16 d. šiauliečiai minėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Nepabūgę stipraus vėjo šiauliečiai gausiai rinkosi Prisikėlimo aikštėje, kurioje vyko Šiaulių […]

vasario 17, 2020

Pirmą kartą Vilniaus knygų mugėje įsikūrusi Lietuvos kultūros centrų salė vasario 20–23 d. taps muzikalia šokančia, dainuojančia ir bendraujančia erdve, […]