21 sausio, 2020
Bronius Vertelka | XXI amžius

Savos laimės kalviai

Išgirsti apie tai, kad, jauna šeima, kurioje žmona ir vyras, baigę prestižinį Vilniaus universitetą ir turėję neblogai apmokamus darbus sostinėje, gyventi išvyktų į provinciją, pasitaiko neabejotinai išimtinais atvejais. Gal vis dėlto tai buvo neapgalvotas žingsnis, skubotas apsisprendimas ir ar dėl to nesigaili, domėjosi „XXI amžiaus“ žurnalistas.

Batai liko už durų

Iš Panevėžio važiuodamas Šiaulių link, kelio dešinėje pusėje ties Gustoniais pamatysi rodyklę į rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėviškę. Dar kelios minutės greiderio palygintu žvyrkeliu – ir jau Viburiai. Abipus kelio – keliolika sodybų. Paskutinioji dešinėje – Martyno ir Aušros Šalkauskų. Atvykau jų neperspėjęs, bet su Martynu telefonu anksčiau šnekėjome apie susitiksimą. Lygiai sutartu laiku į sodybos kiemą įsuko automobilis, o iš jo išlipo nė karto mano nematytas Martynas.

Prieš praverdamas namo gyvenamosios pusės duris, Martynas nusiavė batus, juo pasekiau ir aš. Kambaryje iš tiesų švaru ir jauku. Beregint užsimezga pokalbis, nors tarp mūsų – didžiulis metų skirtumas. Bendraudamas šito nejunti – tarsi būtume vienmečiai. Kol Martyno žmona Aušra ruošė kavą, šnekučiavomės.

Jaunieji Šalkauskai turi įsirengę visus buičiai ir gyvenimui reikalingus patogumus, šiandien vadinamus infrastruktūromis. To galėtų pavydėti Vadoklių miestelio ar Jotainių gyvenvietės žmonės. Židinyje sudeginus porą pliauskų, kambarys kaip mat prisipildo šilumos. Medinės namo sienos, viduje iškaltos storomis dailylentėmis, puikiai ją saugo. Yra kur nusiprausti ar išsimaudyti, turi ne tik šalto, bet ir šilto vandens. Veikia dušas. Pavasarį, vasarą ir rudenį jį šildo ant stogo paties Martyno įsirengtas (žymiai pigiau nei būtų darę samdytieji) saulės kolektorius. Boileryje – kasdien 200 litrų tokio vandens. Žiemą reikiamą jo kiekį pasišildo elektra.

Sodyba kaime – jau namai

Sodybą pirko Smilgiuose gyvenantys Martyno tėvai. Tai – nebloga investicija į ateitį. Iš trijų pusių ji apsodinta medelyne pirktais skroblais. Tankiai susodinti ne tik gražiai atrodo, bet tarnauja ir kaip gyvatvorė. Pro tokią pralįs katė ar šuo, bet žmogus – sunkiai. Susodinta apie 600 medelių. Apie sodybą – maždaug 0,5 ha privačios žemės. Pavasarį dalį jos skiria daržams, pasisodina bulvių. Valgyti reikalingų produktų neperkantys Šalkauskai sako, jog pačių užsiauginti yra  skaniausi. Sutuoktiniai nebijo pirštų įkišti į žemę – prie to nuo vaikystės įpratę.

Mirus tėvui, nedidukes Aušrą ir dvi jos seseris augino viena mama, todėl dukros nuo mažų dienų buvo pratinamos prie įvairių ūkio darbų. Vienas iš Martyno planų – pasistatyti rūsį, kuris per didžiausius šalčius išsaugotų rudenį nuimtas žemės gėrybes. Statyti ketina iš akmenų, o ant jo viršaus užpiltų storą žemės sluoksnį. Koks iš tikrųjų bus – jau šeimininko asmeninis reikalas. Jauna šeima laiko ir 11 Martyno tėvų dovanotų žąsų. Tai – simbolis, jog sutuoktiniai tapo kaimiečiais.

Vienas iš teigiamų dalykų, kas juos traukė gyventi kaime, yra tai, kad Martynas kilęs iš Smilgių, o Aušra – iš Uliūnų. Jiedu susitiko studijuodami programavimą Vilniaus universitete, buvo bendrakursiai. Rimta draugystė tarp jų užsimezgė mokantis antrame kurse. Kartu važinėdavo į namus, pas artimuosius.

27 metų Martynas pasakojo, jog įstoti į šią aukštąją mokyklą nebuvo sunku, tačiau studijos ne vienam pasirodė neįveikiamos: iš 130 įstojusiųjų universitetą tebaigė 60. Gavus diplomą, gauti darbo sostinėje irgi nebuvo didelė problema, tačiau nejuto pasitenkinimo: erzino miesto triukšmas, amžinos automobilių spūstys. Pusvelčiui gyveno pas Aušros seserį, bet tai – ne nuosavas kampas. Kiekvieną vasarą Martynas važinėjo į tėvų nusipirktą sodybą Viburiuose. Čia jam netrūko darbų, užsiėmė drožyba. Mintis persikelti nuolat gyventi į kaimą kirbėjo senokai. Pradžioje įsikurti manė klėtyje, pakeitė jos stogo dangą. Bet viliojo gyvenamasis namas. Kad jame būtų patogu, viską tvarkė pats.

Paskui Martyną pašaukė į tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Užpernai vasarą Viburių kaime buvo šaunios vestuvės. Nuo tada sutuoktiniai Šalkauskai čia gyvena. Jie mano, jog turėti savo būstą, būti nepriklausomiems nuo kitų – didžiulė vertybė. Tai – būdas, galimybė kažko siekti.

Kalvystės mokėsi ir iš interneto

Ruošdamiesi vykti gyventi į kaimą, Šalkauskai privalėjo galvoti, iš ko pragyvens, kaip susikurti tam reikiamą lėšų rezervą bei atsakyti sau į daug kitų buitinių klausimų. Martynas menkai nutuokė, kad teks imtis kalvystės, bet pamažu ja susidomėjo. Laukė ilgas mokymosi procesas. Pabendrauti užsukdavo pas savo darbais garsėjantį, velžiškį kalvį Saulių Kronį. Realiai daug žinių apie kalvystę davė internetas. Jis suteikė galimybę bendrauti, matyti. Svarbu buvo susipirkti kalvystei būtinus įrankius. Veltui jų niekas nedalijo. Iš vieno išsiderėjo maždaug 150 metų priekalą. Bet svarbiausias įrankis buvo pneumatinis kūjis. Atsivežus jį kažkaip reikėjo pakišti po stogu. Martynas ir Aušra vargo porą dienų, kol jį pastatė į vietą.

Pirmasis Martyno, kaip kalvio, darbas buvo pakaba drabužiams – kalėdinė dovana Aušrai. Pradžioje ją padaryti netgi atrodė juokinga. Kalė lauke, neturėdamas stogo virš galvos. Siautė vėjas, nuo žaizdro į akis pūsdamas dūmus. Buvo žiema, aplinkui sniegas. Vis dėlto tai buvo puiki praktika. Galėjo spręsti, ko yra vertas. Patirties įgavo kaldamas geležį. Per kurį laiką išmoko daryti taip, kad dabar jau sugebėtų bet kokį užsakymą atlikti. Metalą su metalu suvirina įkaitinęs ugnimi, taip daroma tūkstančius metų. Kažin ar daug kas šiandien naudoja tokią technologiją. Martynas gamina taip, kad atrodytų tikra ir įdomu. Žinoma, ne visi darbą tinkamai įvertina. Kitas šypteli pro ūsą, jog esą nukalti geležį – vos ne vieni juokai, o dar už tai ima pinigus. Kai kalvis pasiūlo pačiam išmėginti, žiūrėk, tokio „drąsuolio“ pėdos jau ataušusios.

Martynas neslepia, kad iš kalvystės jau gali pragyventi. Žinoma, nesitiki sukaupti turtų. Dabar jam pinigai mažiausiai rūpi. Svarbiausia, kad iš metalo nukaltas gaminys atrodytų meniškai.

Norėjo gyventi kitaip nei daugelis

M. Šalkauskas sugeba ir iš medžio bet ką išdrožti, o iš metalo padaryti kitaip nei dauguma kalvių. Iš kur tokia jo drąsa, pasitikėjimas savo jėgomis?

Smilgiuose gyvenantys Šalkauskai – penkių vaikų tėvai. Martynas – vyriausias iš jų. Lankė jis Panevėžio vaikų dailės mokyklą, bet nebaigė. Autobusais važinėti į miestą tapo per sunku, be to, jį viliojo kiti užklasinės veiklos užsiėmimai. Konstravo kambarinius, ypač lengvus aviamodelius. Tai reikalavo didžiulės kantrybės ir kruopštumo, buvo puikios pamokos saviugdai.

„Būdavo, vieną modelį darai metus, ruošiesi varžyboms. Šiandien lankantiems būrelius greit atsibosta. Gal pritrūksta kantrybės arba nebemato tikslo. Ir kai neišeina, ima tuo abejoti“, – svarstė M. Šalkauskas. Už savo tvirtumą jis dėkingas aviamodeliavimo būrelio vadovui Vitalijui Sologubovui – jį laiko geriausiu savo mokytoju. Atkaklumu Martynas pelnė Lietuvos kambarinių aviamodelių čempiono vardą, dalyvavo Europos ir pasaulio varžybose.

M. Šalkauskas buvo ir Smilgių kaimo kapelos „Smilgenė“ dalyvis. Čia išmoko groti akordeonu bei gitara. O vienu metu visi penki smilgiečių Šalkauskų vaikai buvo „prisirišę“ prie „Smilgenės“. Jaunimo saviraiškai mokykloje su bendraminčiais Martynas įkūrė roko grupę.

Martynui visi mokslo dalykai sekėsi. Beje, jo sesuo Rūta, Vilniaus universiteto biochemijos specialybės magistrantė, pernai dalyvavo Serbijoje surengtose svarsčių (16 kg) kilnojimo varžybose, savo svorio kategorijoje (iki 58 kg) pelnė pasaulio čempionės vardą!

Kaip vienos rankos pirštai

M. Šalkausko žmona Aušra, gyvendama Viburiuose, nesijaučia vieniša. Fotoaparatu ji fiksuoja tai, kas yra vertinga ar verta dėmesio. Turėdama paprastą fotoaparatą, dar studijų sostinėje laikais susidomėjo fotografija, įamžino Vilnių. Yra net iš paskaitų pabėgusi, kad padarytų gerą kadrą. Aušra dabar fotografuoja vyro kalvystės dirbinius, juos su aprašymais įkelia į internetą. Užsakovų atsiranda.

Atitrūkusi nuo šeimininkės rūpesčių, ateina į kalvę padėti Martynui. Pakursto žaizdrą, palaiko jo kalamą metalą.

Sutuoktiniai lanko Vilniuje likusius draugus. Šie irgi užsuka į Viburius pabendrauti. Čia tokia ramybė, didelis kiemas ir nevaržoma laisvė.

Tvarkymuisi nematyti pabaigos

Mažai jaunimo liko kaime. Šalkauskai pasiilgsta žmonių bendravimo. „Savas čia dar nesijaučiu. Galima vienoje vietoje pragyventi ir 20 metų, tačiau santykiai tarp kaimynų išliks neaiškūs. Reikia tam postūmio ar drąsos, kad viskas pasikeistų. Gal man su Aušra ką nors daryti, bandyti megzti kažkokius kontaktus? Kaime reikalinga kažkieno iniciatyva, bet tam būtina turėti laiko ir noro. Gal ateis jaunų žmonių, kurie imsis burti į bendruomenę?“ – svarstė naujakurys M. Šalkauskas.

Aplinka čia iš tiesų graži. Teka upelis, kadaise buvo žuvingas, bet melioratorių paverstas grioviu. Jo šlaitai apaugo krūmeliais. Kelią iki Smilgių pas tėvus Martynas automobiliu įveikia per 10 minučių. Tokį pat atstumą Vilniuje nuvažiuotų priklausomai nuo paros meto turbūt per pusvalandį ar daugiau.

Pamažėle Šalkauskai tvarkosi savoje sodyboje. Kur skubėti, jeigu jiems prieš akis –visas gyvenimas.

 


18 kovo, 2024

Šiandien Panevėžio kultūros centre vyko iškilminga Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatų apdovanojimo ceremonija. Renginio metu pagerbta 16-a šalies […]

Konferencijos dalyvių nuotr.
15 kovo, 2024

Pavasaris Panevėžio rajone prasidėjo įkvepiančiu Naujamiesčio mokyklos ir Panevėžio rajono švietimo centro bendradarbiavimu – kovo 8 dieną vyko konferencija „Mokykla […]

14 kovo, 2024

Po šešiolika metų trukusios rekonstrukcijos šią savaitę duris atveria naujos Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus pastatų patalpos. Jose muziejinės […]

14 kovo, 2024

Seimas svarstys parlamentaro Domo Griškevičiaus pateiktas įstatymų pataisas, sudarančias galimybę iš miestų bei miestelių reprezentacinių vietų deramai perlaidoti Sovietų Sąjungos […]

14 kovo, 2024

Dvarai Lietuvoje atsirado dar XIV a. pabaigoje, o XIX-XX a. sandūroje jų jau buvo daugiau nei 3 tūkstančiai. Dvarininkystė Lietuvoje […]

14 kovo, 2024

Gražiomis erdvėmis ir skoningais statiniais akį džiuginantis Vadoklių miestelis pavasarį pasitinka dar gražesnis. Jį papuošė modernizuotas, šiuolaikiškai atnaujintas seniūnijos administracijos […]

14 kovo, 2024

Miežiškių kultūros centre klegėjo, skambėjo, dalyvius ir publiką džiugino, pavasarį kvietė tradicinė Lietuvos armonikininkių šventė-varžytuvės „Petronės armonika“. Kas antrus metus […]

13 kovo, 2024

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda tęsia darbo vizitą Paryžiuje. Antradienio vakarą šalies vadovas kartu su Prancūzijos Prezidentu Emmanueliu Macronu bei […]

13 kovo, 2024

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda tęsia vizitą Paryžiuje. Trečiadienį Lietuvos vadovas dalyvavo vieno žymiausių kubizmo atstovų skulptūroje, litvako Žako Lipšico […]

13 kovo, 2024

Akademinės bendruomenės kreipimąsi dėl Salomėjos Nėries vertinimo gavusi desovietizacijos komisija tikina praeityje priimtų sprendimų dėl jos vardu pavadintų viešųjų objektų […]

Luko Balandžio nuotr.
12 kovo, 2024

Šiemet jau 34 kartą džiaugiamės laisve ir atkurta savo šalies nepriklausomybe. Džiaugiamės ir nauja, labai viltinga karta, gimusia, užaugusia, subrendusia […]

12 kovo, 2024

Kauno miesto savivaldybės įsteigtos Kultūros premijos šiemet atiteks penkiems kūrėjams – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistui Martynui Beinariui, poetui Edmundui […]

12 kovo, 2024

Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisija iš 93-ių pateiktų pasiūlymų išrinko „Auksinių scenos kryžių“ nominantus už 2023 m. kūrybą pagal atskiras kategorijas. Premijomis […]

12 kovo, 2024

Panevėžio rajone vyko gausybė šventinių renginių, skirtų paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Savivaldybės vadovai, Tarybos nariai, savivaldybės administracijos darbuotojai, seniūnijų […]

11 kovo, 2024

Ukraina sumokėjo siaubingą kainą už savo pirmąjį „Oskarą“, bet ši pergalė yra svarbi, nes teisybė triumfavo. Tai pabrėžė Ukrainos pirmoji […]

8 kovo, 2024

Penktadienį Vyriausybės rūmuose pagerbti kultūros ir meno premijų laureatai. Šiais metais Vyriausybės kultūros ir meno premijos skirtos pedagogei, dailėtyrininkei Aleksandrai […]

8 kovo, 2024

Vienas iš Lietuvos  nepriklausomybės atkūrimui  skirtų renginių – knygos  sutiktuvės Ignalinos viešojoje  bibliotekoje ir susitikimas su autoriumi. Istorikas, karybos tyrinėtojas […]

Manto Iljinovo nuotr.
8 kovo, 2024

Pavasarėjančią 2024 m. kovo 5 d. popietę į Pagėgių savivaldybės Vydūno viešąją biblioteką rinkosi garbingi svečiai, bibliotekos bičiuliai bei meno […]

7 kovo, 2024

Jau daugiau nei penkmetį Tauragėje organizuojamas „Menų Festas“ siekia užtikrinti, kad nemokama kokybiška kultūra pasiektų kiekvieną, o ypač – jaunimą. […]

7 kovo, 2024

„Neradau bibliotekoje norimos knygos, tai užsisakiau ją iš kito miesto. Pristatys į knygomatą“. Dar prieš keliolika metų toks sakinys būtų […]