liepos 26, 2016
Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė (kalbos tvarkytoja)
Šiandien – Oninės – pagynėtuvių, pagynų, bengtuvių, sambario dienos

Liepos 26-oji – Onìnės – šv. Onos šventė, Onos vardo diena. Gal kiek ir keista, bet senovėje labai stengdavosi iki Oninių javus nupjauti, o pabaigtuves vadindavo pãgynomis, pagynė́tuvėmis, nuobaigomis ir dar kitaip.

 „Lietuvių vardų kilmės žodyne“ (K. Kuzavinis, B. Savukynas, 1994) rašoma, kad Onos vardas – hebrajiškos kilmės, t. y. iš sulotyninto hebr. Anna iš hebr. Hannā – „patraukli, žavi“. Vedinys – Onutė; tarm. Onė, Anė žem., Ancė ryt aukšt., Ancė, Vonà žem., Anià piet. aukšt., Anužė, Anušė vak. liet.

Senovės lietuviai javus pradėdavo pjauti per pilnatį, o pirmoji rugiapjūtės diena vadinta prapjovomis. Taip vadinta ne tik diena, bet ir pirmoji supjauta rugių sauja ar pėdas (dar vadintas svečiu, dziedu, šeimininku, gaspadoriumi), tai pat ir vaišės. O Rytų Lietuvoje vietomis dar ir XX a. pradžioje buvo atliekamos pirmojo rugių pėdo prapjovimo apeigos, vadinamosios prapjovos, arba pradėtuvės (http://www.lkz.lt/startas.htm). Šv. Marijos šventė  Škaplierinė, švenčiama liepos 16 d.,  sutampa su vadinamosiomis Prapjovomis.

Žemės ūkio darbų rate Jokūbinės (liepos 25 d.) ir Oninės jau rugiapjūtės pabaigtuvės. L. Klimka knygoje „Tautos metai“ rašo: „Nupjauti rugius stengdavosi iki liepos 26-osios, Oninių. Rugiapjūtę baigdavo apeigomis. Palikdavo nenupjautą paskutinę saują rugių ir iš jos pindavo jievarą – tarsi kokią kasą, kurios viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmenuku. Lyg sakydami: „Ką aš žemės paėmėme, grąžiname jai. Tegul kasmet pasikartoja gyvybės ratas.“ Vėlesniais laikais jievaro nebepindavo, nes pobaudžiaviniame kaime įsigalėjo pabaigtuvių vainiko paprotys.“

Dar šios pabaigtuvės vadintos pãgynomis,  pagynė́tuvėmis, nuobaigomis. Didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ nurodo, kad žodžio pagynė́tuvės yra dvi  reikšmės: 1) darbo pabaigimas, 2) vaišės darbą pabaigus. Iš pateikto pavyzdžio (Lyja ir lyja, nekokios bus pagynė́tuvės bulviakasio) galima suprasti, kad pagynėtuvės reiškė pabaigą ne tik rugiapjūtės. Būtų gražu susigrąžinti į vartoseną tokį visai įdomų žodį. Pagynėtuvės – vedinys iš  taip pat įdomaus žodžio gynėti (pagynėti), kurio viena reikšmių – baigti, pvz.: Rytoj mes gynė́sim rugius pjovę; Kap atsisės, tai nežino galo, kada gynė́t valgyt. Kiti senoviški žodžio pabaigtuvės sinonimai: bengtuvės (bengti – baigti), apbangos, sambaris. M. Strijkovskis (lenkų istorikas) yra rašęs, kad Žemėpačio garbei lietuviai, nuėmę derlių, darė apeigines vaišes, vadinamąjį sambarį (šaltinis – „Lietuvių kalbos žodynas“ (http://www.lkz.lt/startas.htm).

Taigi, Oninių šventės ištakos glūdi dar pagoniškoje Lietuvoje. Šią dieną buvo rengiamos vakaronės, prirenkama uogų, prikepama duonos iš naujo derliaus grūdų, prikasama šviežių bulvių. Tai ir Prinokimo šventė, žmonių gražiai vadinta Nokis, Sirpstas. Taiklūs Oninių liaudiški apibūdinimai: „Šventa Ona – duonos ponia“, „Ateina Onutė su šviežia duonute“, „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona.“

Šventoji Ona liaudies ikonografijoje dažniausiai vaizduojama su knyga, kaip motina, auklėtoja –  priglobusi dukrą mergelę Mariją. Šv. Ona vadinama moterų globėja ir užtarėja. Kai kur Lietuvoje ji buvo laikoma ir saugotoja nuo gaisro, ugnies. Šv. Onos, mokančios Mariją, siužetas naują prasmę įgijo spaudos draudimo metais. Tuomet jis ėmė reikšti liaudies meilę knygai, mokslo troškimą.

Jokūbinės ir Oninės – anot L. Klimkos, įdienojusios vasaros šventės, po kurių dienelės trumpyn – darbeliai mažyn. Palyginti su Joninėmis, diena sutrumpėja 1 valanda. Nuo Oninių pradeda kristi šaltos rasos, kurios augalams jau mažai naudingos. Visoje Lietuvoje žinoma: Šv. Onos rasa ne gaivina, o rugius gadina…

Share Button


gruodžio 15, 2017

Artėjant  šventėms, vis dažniau pasitaiko sakinių, susijusių su tam tikrais, ne kasdien vartojamais, žodžiais, pvz., dažnas suabejoja, ar rašyti „Kalėdų […]

lapkričio 30, 2017

Apie Kūčias ir Kalėdas Rudeniui nueinant, į mūsų gyvenimą atkeliauja rimties, apmąstymų ir susikaupimo metas – adventas. Tai tarsi stabtelėjimas, […]

liepos 4, 2017

Liepos 6-ąją švenčiame Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Istorikai teigia, kad Didysis Lietuvos kunigaikštis ir pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas […]

birželio 28, 2017

Atrodytų smulkmena – ar brūkšnelis, ar brūkšnys, yra tarpeliai, nėra jų, tačiau… yra priimtos tam tikros taisyklės, nustatyti reikalavimai, tad […]

gegužės 31, 2017

Lietuvių kalbos sąjūdžio vardu – hab. dr. Kazimieras GARŠVA, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ abėcėlės skyriaus autorius, www.voruta.lt Lietuvos Respublikos Prezidentei […]

gegužės 4, 2017

Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas Nr. XIIIP–535 (2017–04–04) numato, kad nelietuviškomis raidėmis būtų galima rašyti Lietuvos Respublikos piliečių […]

balandžio 19, 2017

Atrodo, jau buvo aprimę vardyno rašybos chaotizavimo propaguotojai.  Net tarp trijų raidžių – W, Q ir X – pasiklydę entuziastai […]

balandžio 18, 2017

2017 sausio 12 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsakė į Seimo narių klausimus. Kalbėdamasapie 2010 m. Seimo […]

balandžio 14, 2017

Parašiau pirmąjį antraštės žodį, norėdama papasakoti, kokia įdomi alfabetų kūrimosi istorija iki tol, kol jie virsta uždaromis ženklų sistemomis kalbos […]

balandžio 7, 2017

Pirmaisiais gyvenimo metais vaikai intensyviai klausosi – taip jie pradeda suvokti ir įsisavinti aplinkoje girdimos gimtosios kalbos ypatybes, kiek vėliau […]