Šiluvoje pinigai skaičiuojami kitaip

Šiluvoje (Raseinių r.) netrukus vėl gaus didieji Šilinių atlaidai. Vėl į Šiluvą iš visos Lietuvos (ir ne tik) plūs minios žmonių. Ir šiemet pirmą kartą per visą Šiluvos istoriją maldininkai nebepyks ant vairuotojų, bandančių per minią ir tarp prekystalių prasibrauti per Šiluvos centrą, o savais reikalais skubą vairuotojai nebeburnos ant atlaidų, užtveriančių jiems kelią. Sunkiasvorėms nebereikės daryti didžiulio lanksto per Lyduvėnus. Šiluvos centrą  pagaliau galima apvažiuoti!

Atėjo su svajone

Šiluvos seniūnijos seniūnas Juozas Šlepas neslepia, kad jis į seniūno pareigas atėjo jau su slapta svajone padaryti Šiluvos centro apvažiavimą, kad atlaidų metų nebūtų trikdoma jų rimtis, o kartu kad nebūtų trikdomas ir tų žmonių gyvenimas, kurie neišvengiamai atlaidų metą turi vykti per Šiluvą savais reikalais. Jis, tapęs tikru šiluviškiu, puikiai žinojo, kokia svarbi pasauliui yra ši šventovė, ir jam buvo labai svarbu, kad žmonės iš Šiluvos išsivežtų kuo geriausius įspūdžius. Kartu jis, iki kaulų smegenų pažįstąs kiekvieną savo valdų kampą, o iš prigimties būdamas nuovokus gaspadorius, netgi žinojo, kaip tai padaryti. Tik svajonės išpildymui nebuvo dar pribrendęs laikas. Dar Tulpių gatvė, be kurios  neįmanomas apvažiavimas, rėmėsi į privatų sklypą, kuris, buvo akivaizdu, vieną dieną bus parduodamas. Už tai ir grizino visus seniūnas nepraleisti progos, kuomet tai atsitiks.

Ir įvyko viskas taip, kaip sakė seniūnas. Amžinybėn išėjo paskutinis privataus sklypo gyventojas, o tolimame Lietuvos pakraštyje gyveną jo turto paveldėtojai tenorėjo tik sklypą parduoti. Rajono savivaldybė jau seniai seniūno buvo įtikinta, kad sklypą būtina nupirkti. Ir ne šiaip sau sklypą, o visus 2,7 ha su visu gyvenamuoju namu, netgi baldais. „Nupirktos žemės tikrai nebus per daug. Sklype įrengsime automobilių stovėjimo aikštelę. Jau dabar padarėme nuvažiavimus. O jei dar ploto atliks, bus galima suformuoti sklypus. Gal kada nors kas nors Šiluvoje panorės pasistatyti namą, tad bus gatavi suformuoti sklypai.“

Į nuvažiuojantį traukinį

Matyt, yra šventa tiesa, kad gerus ir nesavanaudiškus darbus pats Dievas laimina. Juk buvo valandų, kai buvo balansuojama ant ribos būti ar nebūti sutvarkytai Tulpių gatvei, nuo kurios priklausė viso apvažiavimo likimas. Mat pradėję tiesti vandentiekio trasas Tulpių gatvėje, rangovai įsivėlė į teisinius ginčus, buvo apskųsti konkurentų ir darbus teko nutraukti. O buvo likę tiek nedaug iki darbų pabaigos. Vietos gyventojai pasakoja, kad paskutiniosiomis dienomis prieš išeidami rangovai plušėjo it nuo grandinės nutrūkę, nežiūrėdami į laikrodžius, nepaisydami savaitgalio. Su darbininkais žmonės matę kartu dirbant ir seniūną Juozą Šlepą, ir komunalininką Arvydą Rašimą. Jiems susidaręs įspūdis, kad labai skubama tą gatvelę užbaigti. Juk tikras gaspadorius žino, kad pirma reikia atlikti požeminius darbus, baigti kasinėjimus, o paskui daryti viską viršuje. Nors šiaip jau mūsuose būna atvirkščiai: pirma asfaltą pakloja, paskui trasas rausia…

Mes jau rašėme, kad visa Šiluva laukia ir sulaukti negali, kuomet galės gyventi kaip civilizuoti žmonės, kuomet bus galima prisijungti prie centralizuotos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemos, bet šįkart pasisekė tik Tulpių gatvei. Pasisekė pačiomis paskutinėmis minutėmis prieš išeinant darbus vykdžiusiai bendrovei. Tik kažin, ar be didelių seniūno pastangų taip pasisekė? „Juk svarbu, kad pasisekė, ar ne?“- nesileisdamas į detales sakė seniūnas, pasidžiaugdamas, kad dabar jau atrištos rankos, nes jau gali tvarkyti gatvę, šaligatvius…

Šiandien Tulpių gatvelė atrodo idealiai – 8 metrų pločio, dviejų eismo juostų kelias jau laukia Šilinių šurmulio. Seniūnas parodo planą, kaip atrodys atlaidų dienomis miestuko centras, kur kas bus išsidėstę, kai nebetrukdys mašinos. Nuo Raseinių atvažiuojant dar prieš Šiluvos riboženklį rodyklė nukreips į Tytuvėnus bei Ariogalą per Tulpių gatvę, o iš Tulpių gatvės išvažiuojant į Žaiginio gatvę vėlgi rodyklė parodys kryptis.

Savo darbo neskaičiuoja

Paklaustas, kiek Šiluvai kainavo apvažiavimo įrengimas, seniūnas Juozas gūžteli pečiais: „Per sunkus klausimas. Žmonės savo darbo neskaičiavo. Labai daug ką patys, talkų būdu darėme. Antai ūkininkas Leskauskas pats tokį variantą pasiūlė, nes tas kelias jam buvo irgi gyvybiškai svarbus, jis su kombainu negalėdavo pravažiuoti. Mūsų žmonės labai geri. Iš atostogų grįžo greiderio vairuotojas, vikšrinis traktorius dvi dienas dirbo… Kelininkai padėjo… Mes – jiems, jie – mums. Nuoširdus ačiū merui Algirdui Griciui, kuris rėmė mūsų idėjas, padėjo jas įgyvendinti.“

Šiluva turi savo tvenkinį

Seniūnas Juozas Šlepas, kaip ir buvo žadėjęs, iki Šilinių atlaidų šiluviškiams  padovanojo tvenkinį. Jau ir aplinka baigiama sutvarkyti, ir žolytė įsėta. Šiluvai, neturinčiai jokio savo vandens telkinuko, tai yra didžiulė dovana ir džiaugsmas. Jau nebereikės su pavydu žiūrėti į Tytuvėnus, turinčius net keletą ežerų. Gi Šiluva net savo kūdros neturėjo, artimiausi vandens telkiniai – Dubysa arba Tytuvėnų ežerai.

Zbaro kaime, prigludusiame prie Šiluvos, daugybę metų buvo apleistas neoficialus, niekur neįteisintas karjeras. Seniūnas ėmėsi žygių, kad karjeras būtų įtrauktas į Pažeistų teritorijų tvarkymo programą, kad jis būtų  rekultivuotas. Dar 2014 metų rugpjūčio 20 dieną tuometinis rajono meras Algimantas Mielinis pasirašė Tarybos sprendimą, kuriuo nuspręsta „pripažinti 1,1500 ha ploto laisvo valstybinio fondo žemės sklypą, esantį Zbaro kaime (…) VO Šiluvos bendruomenei „Aušrinė“. Kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybą dėl šio sklypo priskyrimo prie neprivatizuojamų žemės sklypų ir įtraukimo į Šiluvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą kaip valstybės išperkamą žemę“.

Daug laiko prireikė, labai daug, kol prasisuko biurokratinis mechanizmas, kol seniūnas galėjo pradėti darbus.

Už savo darbą nemoki

Savivaldybės taryba Šiluvos seniūnijai pažeistos teritorijos sutvarkymui skyrė 6 tūkst. eurų. Tai – labiau negu juokinga suma, kai buvo numatyti šitokie dideli darbai. Tik seniūnui Juozui Šlepui tai atrodė visiškai padori suma. Jam pinigų reikėjo tik tiems darbams, kurių savo jėgom negali atlikti, t. y. pačiam tvenkinio iškasimui. O visa kita, žinojo seniūnas, jie pasidarys patys: talkų būdu, padirbės žmonės, atliekantys visuomenei naudingą darbą. O ką pasidarai pats, už tą ir mokėti nereikia.  

Nors tvenkinukas dar tik pildosi vandeniu, prie jo būreliais jau traukia žmonės, vaikai net su drabužėliais niurkteli. Vanduo šiltas it pienas, o dugno smėliukas – geresnis nei Palangos, kaip ir viso paplūdimio. Seniūnas sako, kad smėlio vežti iš niekur nereikėjo, tik iš kito kranto jį perstūmė.

Kol vanduo dar pildosi, aiškiai matyti, kad dugne nėra jokių įdubimų, viskas lygu, o gilėjimas eina labai pamažu. „Šiame tvenkinyje net norėdamas negalėtų paskęsti, nes nėra jokio staigaus gilėjimo, jokių netikėtumų“, – sako seniūnas. „Apsiašaroję“ tvenkinio šlaitai rodo, kad šiame telkinyje vandens niekada netrūks, kad čia daug yra vandens gyslų, kurios pamaitins tvenkinį.

Tvenkinio kraštus jau tarsi įrėmino dideli akmenys. „Kad koks padauža netyčia su savo transporto priemone į tvenkinį neįvelniotų“, – sako seniūnas. Tarp tų akmenų jis dar pasodinsiąs kalnų pušeles ir taip susidarys tarsi tvorelė: akmuo-pušelė, akmuo- pušelė… Saugu ir gražu…

Seniūnas mosteli į nemažą žemės kauburėlį: „O čia bus vicemerės Gitanos alpinariumas. Padovanojo ji mūsų bendruomenei augaliukų, o mes juos, neturėdami kur sodinti, laikinai sukišome prie bendruomenės namų. Dabar juos čia perkelsime. Ji su meile mums dovanojo, mes su meile juos puoselėsime. O ir šiaip ji visais klausimais mūsų Šiluvą palaiko.“

Seniūnas, nors dar ir ne tvenkinio įkurtuvės, pakviečia… prie stalo. Iš žemės jie išritino didžiulį akmenį, labai panašų į stalą. Netgi yra kur kojas kaip po tikru stalu pakišti. Apie tą stalą sustatė 12-ka akmenų, kurios atstoja kėdes. Už tokio stalo sėdėti būtų buvusi garbė ir visiems 12-kai apaštalų.

Pakalbinti šiluviškiai neslėpė savo džiaugsmo ir negailėjo pagyrų seniūnui. „Dabar tikrai patikėjom, kad Šiluva yra šventa vieta, jei tokį seniūną mums atsiuntė. Manau, kad tokio gaspadoriaus mums turėtų pavydėti bet kas. Kur jūs dar girdėjot, kad už tokias kapeikas šitokius darbus nudirbtų? Taip, patys žmonės padeda, talkina. Bet ir kitur gyvena tokie pat žmonės, tik kažkodėl kitur taip nesigauna“,- porino Antanas. „Esu labai laiminga, kad atsirado tvenkinukas. Mano vaikai jau vakar jame išsimaudė, sugrįžo visi pilni laimės.  Būdavo, jie vis zyzia, kad išleisčiau į Tytuvėnus ar Dubysą, o aš bijau vienus paleisti. Pati su jais važiuoti neturiu laiko. Tikrai esame laimingi“, – džiaugėsi Lina. „Nors tvenkinuke vanduo dar tik pildosi, vaikai nutempė mane maudytis. Kol jie turškėsi, pakeliu nuo kranto galvą – Šiluvos bažnyčios bokštai moja. Ir toks geras jausmas širdį suspaudė…“ – įspūdžiu dalijasi Irma.

Seniūnas pažada, kad prie tvenkinio netrukus atsiras ir puiki poilsiavietė. Labai panaši, kaip prie Giliaus ežero Tytuvėnuose. Medienos jai turi pasiruošę iš senųjų žydų kapinių, kurias neseniai sutvarkė Šiluvos pakraštyje. Tytuvėnų regioninis parkas jau rūpinasi oficialiu poilsiavietės statusu, ji bus įtraukta į rekreacinių teritorijų sąrašą.