Sinkopė
Sinkopė arba apalpimas – tai staigus, trumpalaikis sąmonės ir kūno tonuso netekimas dėl ūmaus galvos smegenų kraujotakos nepakankamumo. Šis sąmonės sutrikimas gana dažnas, tačiau gali būti ir pavojingas ar ankstyvas sunkios ligos požymis.
Sinkopės priežastys labai įvairios, nuo jų priklauso gydymo taktika ir ligos prognozė. Dėl to esti skirtingų sutrikimo pavadinimų, pvz., kosulio sinkopė – betolepsija.
Po apalpimo paprastai jokių neurologinių pasekmių nelieka, tačiau tai ligonį verčia nerimauti. Pacientai, kuriems įvyksta sinkopė, dažnai hospitalizuojami, jiems atliekama daug tyrimų ir konsultacijų, tačiau neretai priežastis lieka neaiški. Bent kartą gyvenime apalpsta apie 3 proc. vyrų ir 3,5 proc. moterų. Sinkopę patyrę pacientai sudaro 3–5 proc. priėmimo skyriuose skubiai konsultuojamų ligonių. Apie 30 proc. pacientų alpimo epizodai kartojasi, dažniausiai per pirmuosius metus.
Vaikų sinkopė gana reta. Ji gerokai dažnesnė vyresniems žmonėms, mat tai susiję su širdies ligomis ir aritmijomis, padidėjusiu karotidinio sinuso jautrumu, autonominių funkcijų sutrikimais, polineuropatijomis, vaistų vartojimu.
Sinkopė nėra liga, o tik būklės, dėl kurios trumpam sutrinka galvos smegenų perfuzija, sąmonė ir padėties tonusas, išraiška. Sinkopę gali sukelti kardiologinės, neurologinės, kraujagyslinės, metabolinės ir psichinės priežastys. Dažniausiai alpstama dėl organinių širdies ligų, širdies ritmo ir laidumo sutrikimų ir kt.
Žmogus praranda sąmonę staiga ryškiai sumažėjus galvos smegenų globalinei perfuzijai. Smegenų perfuziją palaiko daug tarpusavyje susijusių kraujotakos grandžių ir mechanizmų (širdies veikla, periferinių kraujagyslių pasipriešinimas, cirkuliuojančio kraujo tūris, sisteminis arterinis kraujospūdis, smegenų kraujagyslių pasipriešinimas, metabolinė ir hormoninė smegenų kraujotakos reguliacija). Reikšmingi bet kurios grandies sutrikimai gali sukelti sinkopę.
Vazovaginę sinkopę lemia pernelyg sustiprėję kardiovaskuliniai refleksai, dažniau atsirandantys jauniems žmonėms. Ilgiau stovint arba dėl stiprių emocijų daugiau kraujo susitvenkia kojų arba dubens venose ir mažiau jo grįžta į širdį. Dėl to sumažėja širdies išstūmimo tūris, bet kraujospūdis palaikomas didėjant simpatinės sistemos aktyvumui ir susitraukiant periferinėms kraujagyslėms.
Ortostatinės hipotenzijos sukelta sinkopė dažnai susijusi su cukrinio diabeto, alkoholio, amiloidozės sukelta autonomine neuropatija, hipovolemija, amžiniais fiziologiniais pokyčiais. Trumpalaikį, neepilepsinį sąmonės sutrikimą gali sukelti kai kurios centrinės nervų sistemos ligos.
Vazovaginei sinkopei būdingas prodromas (presinkopė). Presinkopiniai simptomai pasireiškia 70 proc. pacientų, trunka 1–5 min. ir dažnai yra stereotipiniai. Sinkopės pradžioje sutrinka rega, svaigsta galva, spengia ausyse, prislopsta klausa, pykina, blykšta oda, šąla galūnės, gausiai prakaituojama. Greitai išnyksta kūną vertikalioje padėtyje išlaikančių raumenų tonusas – pacientas suglemba ir krenta ant žemės. Apalpus galimi pavieniai raumenų trūkčiojimai, retai – trumpalaikiai traukuliai. Vazogeninė sinkopė dažnai įvyksta šiltoje tvankioje aplinkoje, ilgai stovint, staiga išsigandus ir kt.
Ortostatinė hipotenzijos sukelta sinkopė ištinka per kelias sekundes ar minutes, pakilus į vertikalią padėtį (ypač atsikėlus ryte ar po valgio).
Tiriant alpstantį pacientą, svarbu išsami ligos anamnezė, klinikinis ištyrimas, arterinio kraujospūdžio matavimas gulint, sėdint ir stovint bei standartinė elektrokardiograma. Atlikus šiuos tyrimus, sinkopės priežastis išaiškinama 45 proc. sergančiųjų. Jei pradinio tyrimo metu įtariama galima sinkopės priežastis, toliau atliekami tik diagnozei patvirtinti reikiami tyrimai. Jei sinkopės priežastis neaiški arba įtarimas nepasitvirtina, atliekami sudėtingesni tyrimai struktūrinei širdies ligai ar aritmijai išaiškinti.
