liepos 17, 2019
Andrius Navickas
Sodų bendrijų iššūkis Lietuvos politikams

Seime, kaip žinia, man teko pakeisti šviesios atminties Roką Žilinską, kuris daug metų buvo politinis sodininkų „advokatas“. Tad ir man iškilo klausimas – ar gilintis į sodininkų situaciją ir bandyti spręsti jų  problemas, nors priklausau ne Žemės ūkio ar Aplinkosaugos komitetams? Labai greitai įsitikinau, kad valstybės institucijos daug metų ignoravo sodininkus, problemos tapo vis sudėtingesnės ir kiti politikai vengia sodininkų tematikos, kaip „neperspektyvios“. Kita vertus,  galima įvairiai vertinti kolektyvinių sodų atsiradimą sovietinėje Lietuvoje, svarstyti skirtingus sodų ateities scenarijus, tačiau, bet kuriuo atveju, būtina išspręsti įsisenėjusias teritorijos demarkacijos, kelių bei atliekų tvarkymo problemas.

Prisipažįstu, pradžioje mane stebino kalbos, jog daug metų nesugebama spręsti klausimų, susijusių su sodais. Netrukus po priesaikos Seime, inicijavau tarpinstitucinį pasitarimą, į kurį pasikviečiau ne tik sodininkus, bet ir įvairių ministerijų atstovus, matininkus. Jau po pusvalandžio jaučiausi visiškai sutrikęs. Susirinkusieji kalbėjo lietuviškai, tačiau nekvepėjo susikalbėjimu. Atrodė, kad vieni kalba apie batus, o kiti apie ratus. Dar labiau stebino, jog Aplinkos ministerijos atstovai įžūliai tvirtino, kad visos sodininkų problemos yra išgalvotos. Pasijutau įžengęs į keistą žodžių pelkę, kurioje visos institucijos siekia ne spęsti problemos, bet paaiškinti, kodėl negali jos spręsti.

Šiandien puikiai suprantu, kiek kantrybės ir energijos turėjo Rokas Žilinskas. Nepaisant visų sunkumų, jam pavyko kai ką išjudinti. Deja, per šią Seimo kadenciją labai nedaug pajudėjome, spręsdami sodininkų problemas. Prie to prisidėjo ir tai, kad keitėsi ministerijų valdžia. Prieš kurį laiką atrodė, kad Vyriausybės kancleris trenks kumščiu į stalą ir ministrai bei jų patarėjai įsiklausys, tačiau prasidėjo Vyriausybės pertvarka ir viską apgaubė rūkas.

Kolektyvinio sodo fenomenas

Kolektyviniai sodai atsirado sovietmečiu. Tačiau tai nebuvo vien sovietinis fenomenas. Buvo ne vieną valstybė, kuri bandė sušvelninti urbanizacijos ir industrializacijos padarinius. Kaimo gyventojai, pripratę prie žemės darbų, kėlėsi į miestus ir sodo sklypas užmiestyje buvo kompromisas su buvusiu gyvenimo būdu. Tiesa, svarbu buvo ir praktinis aspektas – šviežių daržovių ir vaisių auginimas, papildant šeimos racioną.

Tiesa, panašu, tik sovietinėje sistemoje buvo priimtas sprendimas leisti statyti standartinius pastatus soduose. Spėjama, kad tai buvo bandymas demokratizuoti rusiškų užmiesčio „dačų“ (vasarnamių) fenomeną. Be to nepamirškime ir tai, kad toli gražu ne kiekvienas norintis galėjo gauti sodo sklypą. Tai buvo dar vienas būdas sistemai valdyti žmones, naudojant bizūną ir meduolį.

Beje, leidimas soduose statyti kiek didesnius pastatus buvo viena iš N. Chruščiovo „atšilimo“ detalių. To padarinys – šalia miestų susikūrė atskiri savarankiški miesteliai, turintys savo tvarką. Sovietmečiu tai buvo bent jau kažkiek panašu į privačią nuosavybę. Be to būtent sodininkai tapo pirmaisiais verslininkais, dar gerokai prieš Gariūnų laikus.

Sugriuvus sovietinei sistemai, pranyko kolūkiai, bet kolektyviniai sodai išliko. Natūralu, kad po kurio laiko buvo iškeltas klausimas – kuo sodų bendrijos skiriasi nuo privačių namų kvartalų?  Pradžioje projektuoti, kaip žemės sklypeliai, neskirti gyventi, dalis kolektyvinių sodų aplink didžiuosius miestus, pradėjus kurtis įteisinusiems savo būstus naujakuriams, virto gyvenamųjų namų teritorijomis, neatitinkančiomis įstatymų standartų kelių pločiui, nuolydžiui, be tinkamo apšvietimo ir su vietomis nepravažiuojamais keliais.

Galima sakyti, kad šiandien didžioji dalis Vilniaus apylinkių sodų yra ne kas kita kaip gyvenamieji kvartalai. Tačiau, kiek teko aiškintis, kitose Lietuvos vietose situacija kiek kitokia. Čia vis dar išlieka daug sodų, kur žmonės, turintys savo būstą mieste, atvyksta į soda rūpintis augalais, pakeisti aplinką, naudojasi proga išsiauginti ekologiškų vaisių ir daržovių.

Natūralu, jei kolektyvinių sodų bendrijų mažėtų, nes tikrai ne visos šiandien yra iš tiesų sodų bendrijos. Tačiau tikrai nematau prasmės, kodėl reikėtų atimti žmonėms teisę į sodininkystę, kodėl reikėtų naikinti kolektyvinių sodų fenomeną apskritai? Tuo labiau, kad formalus sodų bendrijų panaikinimas pamatinių problemų (sklypų ribos, keliai ir atliekų tvarkymas) neišspręs.

Ribų raizgalynė

1992 m. Žemės ūkio ministerija paskelbė metodinius nurodymus, kaip derėtų patikslinti sklypų ribas. Buvo rekomenduota naudotis geodeziniais matavimais bei tuo metu galiojančiomis koordinačių sistemomis. 1994 m. pradėtas kurti Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapis. Dera atkreipti dėmesį, kad is naudojosi nauja LKS-94 koordinačių sistema.  Taip buvo užprogramuota problema, nes naujieji kadastriniai planai pradėjo daug kur neatitikti faktinės situacijos.

2013 m. Aplinkos ministras V. Mazuronis buvo priverstas reaguoti į daugybės sodininkų skundus ir net buvo sudaręs specialią darbo grupę. Deja, jai nepavyko išspręsti problemos, todėl dar po ketverių metų atsirado dar nauja darbo grupė, bet ir vėl maža vilties. Kodėl?  Nes pirmiausia trūksta politinės valios pripažinti problemą. Pavyzdžiui, pasitarimų metu Žemės ūkio ministerijos atstovai sako, kad jie sutinka vadovautis ir iki 1996 m. parengtais generaliniais sodo sklypų teritorijų planais. Visai kitokios pozicijos laikėsi  Aplinkos ministerija. Jos atstovai tvirtina, kad, jei, kaip pagrindą, imtume Nepriklausomybės pradžioje darytus matavimus, įsivyrautų chaosas ir  sklypų ribų raizgalynė.

Iš tiesų, raizgalynė tik didėja, tačiau esminis klausimas – kiek už ją turėtų prisiimti atsakomybės valstybės institucijos? Deja, jau įsisenėjo ydinga praktika visas problemas užkrauti sodininkams ir sodų bendrijų pirmininkams ant pečių.

Kelių problema

Kalbant apie sodų bendrijas, sudėtingiausia tai, kad teisės aktų, regis, tikrai pakanka, tačiau visiškai stringa jų įgyvendinimas. Pavyzdžiui, dar 2014 m. pabaigoje buvo priimtos pataisos, kurios įpareigojo savivaldybes perimti soduose esančių kelių priežiūrą. Sodų sklypai turėjo būti perimti paprastąja tvarka, nerengiant naujo teritorijų planavimo dokumento. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad taip paprasta nėra ir būtent dėl minėtos ribų raizgalynes.

Į procesą įsijungusi Susisiekimo ministerija, regis, nenumanė į kokių problemų pelkę žengia. Ministerija paskelbė tikrai solidžią subsidiją kelių pertvarkai, tiesa, palikdama tam tikrą dalį sąnaudų pačioms savivaldybėms. Vilniuje ir, daugiau mažiau, Šiauliuose reikalai pajudėjo, tačiau kitur – ne. Nėra ko stebėtis, kad beveik pusė savivaldybių apskritai nepateikė prašymų subsidijoms.  Teko bendrauti su nemažai merų, kurie išgirdę apie sodininkų bendrijas, griebiasi už galvos ir sako, kad esmė ne pinigai, bet sunkiai įveikiami biurokratiniai brūzgynai, neaiškumas, kokiais teritorijų planavimo dokumentais dera vadovautis.

Dabartinė situacija yra tos „stručio politikos“, kurią įgyvendino valstybės institucijos daug metų padarinys. Kai pradeda skaudėti dantį, galiausiai tenka jį gydyti, nepakanka gerti nuskausminamuosius.

Atliekų tvarkymas ir dvigubo apmokestinimo problema

Jau minėjau, kad šiandien sodų bendrijos labai įvairios. Dalis jų yra veikiau gyvenamieji kvartalai ir čia sklypų savininkai sudaro sutartis dėl atliekų išvežimo. Čia tarsi viskas aišku, galima tik ginčytis, ar kokybiškai ir reguliariai išvežamos atliekos, kaip skatinti atliekų rūšiavimą. Tačiau vis gi daugumoje sodų bendrijų gyvena tikri sodininkai, kurie čia būna tik šiltuoju metu laiku, o savo šiukšles išsiveža šiukšlių maišuose į prie namų pastatytus konteinerius.

Būtent tokie sodininkai pradėjo rimtai konfliktuoti su atliekų tvarkytojais. To priežastis – pradėta taikyti dvinarė atliekų apmokestinimo sistema, kuri reikalauja mokėti pastovią mokesčio dalį už turimą plotą, nepriklausomai nuo to, ar jis gyvenamas. Sodininkai pasipiktino, kad jų atliekos apmokestinamos du kartus. Pirmą kartą mieste, kur jie gyvena, antra – sode, kur dažnai net nėra pastatyto konteinerio. Dar didesnė velniava prasidėjo, kai atsirado savivaldybių, kurios nusprendė, kad racionalu sąskaitas už atliekas visiems sodininkams siųsti sodų bendrijų pirmininkams. Esą jie, o ne atliekų tvarkymo įmonės turi kontaktuoti individualiai su kiekvieno sklypo savininku atskirai.

Teko apie šią situaciją diskutuoti su Aplinkos ministerijos atstovais. Jie garantavo, kad netrukus imsis spręsti problemą, tačiau viskas baigėsi tuo, kad prasidėjo pertvarkos, atleidimai ministerijoje.

Kas toliau?

Surašiau ilgą tekstą, sąmoningai vengdamas leistis į technines detales, nes supratau, jog viena iš priežasčių, kodėl sodų bendrijų klausimai nėra svarstomi, yra tai, kad jie atrodo pernelyg sudėtingi, “suraizgyti”, neaišku, kas svarbiausia, o kur tik detalės.

Esu tvirtai įsitikinęs, jog turime aiškiai įvardinti, kad egzistuoja trys pagrindinės problemos, kurias vis vien privalėsime išspręsti: aiškios visų sklypų ribos, tvarkingi kelia, kuriais gali pravažiuoti ugniagesiai ir |greitoji pagalba”, taip pat teisinga atliekų tvarkymo sistema.

Svarbu, jog visi įsisąmonintume, jog šiandien radikalus sprendimas – panaikinti sodų bendrijas, pasiūlyti, kad sklypų savininkai įsiregistruotų, kaip individualių namų valdytojai, susikaupusių problemų neišspręs. Lygiai kaip kai kurių kolegų siūlymai įvesti apribojimus, kokiomis veiklomis nedera užsiiminėti sodų bendrijose. Pirmiausia tarpinstituciniame lygmenyje sutarkime, kaip galime inventorizuoti visus Lietuvos teritorijoje veikiančius sodų sklypus. Tai nebus paprasta, nes sklypų ribos neretai persidengia, nėra numatyta pakankamai vietos keliams, yra apleistų, nenaudojamų sklypų. Tačiau problemos sprendimo atidėliojimas tik dar labiau viską komplikuoja.

Deja, turiu įvardinti ir dar vieną bėdą – valstybės institucijos, turinčios pareigą kalbėtis, diskutuoti su sodų bendrijų atstovais, yra atsirinkusios “geruosius” dialogo partnerius ir ignoruoja “bloguosius”. Nes “gerieji” yra patogūs, linkę pritarti valstybės pareigūnams, nekelia itin nepatogių klausimų? Beje, kaip matėme, panaši situacija yra švietimo srityje. Tokia strategija yra pražūtinga, nes problemų sprendimas tik imituojamas. Galima sudaryti dešimtis darbo grupių, pasikviesti “saviškius”, piktintis kritikais ir toliau trepsėti vietoje.

 Nežinau, ar S. Skvernelio ir G. Nausėdos suderėtą Vyriausybę vadinti “nauja” ar “sena”, bet norisi tikėti bent kiek pasikeitusio veikimo stiliaus, bent jau  kelių tvirtų žingsnių realiai sprendžiant Lietuvos sodininkų problemas.

 

Užsk. Nr. AN-018

Share Button

spalio 23, 2019

Nors Seime tesu kiek daugiau nei pora metų, tačiau daugiau nei pora dešimtmečių įdėmiai stebiu ir analizuoju Lietuvoje vykstančius politinius […]

spalio 19, 2019

Antradienį Seimui bus pateikti kitų metų Valstybės ir Sodros biudžetai, savo pataisas jau spėjo pasiūlyti ir prezidentas G. Nausėda, tačiau, […]

spalio 18, 2019

Spalio 9 dieną Seimo narės Virginijos Vingrienės iniciatyva vyko tarptautinė konferencija „Pluoštinių kanapių sektoriaus proveržis: galimybės ir iššūkiai“. Prieš renginį […]

spalio 17, 2019

Po ilgų svarstymų, įvairių ir pačių netikėčiausių trukdžių, spalio 11 dieną Seimas po pateikimo pritarė trims Virginijos Vingrienės inicijuotiems projektams […]

spalio 16, 2019

Spalio 10 dieną Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ pakvietė pasižiūrėti prancūzų sukurtą filmą „Girių laikas“ https://nepatoguskinas.lt/2019/filmas/giriu-laikas/  Po […]

spalio 16, 2019

Lenkija Faktas: Parlamento rinkimus laimėjo iki šiol valdžioje buvusi Teisės ir Teisingumo partija. Diagnozė: Prieš porą metų vienas kolega Seime […]

spalio 15, 2019

Padangų gamintojai ir importuotojai pasigenda Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pataisos, kuria būtų pakeistas mokesčio dydis skirtingo gabarito padangoms. „Pagal […]

spalio 14, 2019

Rugsėjo pabaigoje vykusioje Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad naudodama biomasę šildymui, Lietuva prisideda prie klimato kaitos […]

spalio 14, 2019

Banali tiesa, kad gyvename informacinėje visuomenėje, kur būtent informacija yra tapusi brangiausiu resursu.  Nieko keisto, kad iškyla asmeninės informacijos gynimo […]

spalio 14, 2019

Prieš kelias savaites posėdžiaudamas Strasbūre patyriau, kad Europos Taryba, kuriai priklauso 47 respektabilios valstybės, rengiasi sukviesti visų tų valstybių vadovus […]