gegužės 11, 2020
Karolina Bagdonė | Magnificat.lt
Tiberiados broliai karantino metu: „Visuomet yra viltis“

 

Br. Ivanas Demeure – Tiberiados bendruomenės, įsikūrusios Baltriškių kaime, vyresnysis. Jis pasakoja apie vienuolyno gyvenimą karantino metu ir krikščionišką viltį šiuo sudėtingu laikotarpiu.

Kaip atrodo brolių gyvenimas šiomis dienomis? Ar labai pasikeitė dienotvarkė?

Gyvenant bendruomenėje šešiese ir dar kaime, reikia pripažinti, kad mums sekasi ir mūsų karantino sąlygos tikrai geros. Nė vienas iš brolių koronavirusu neserga. Tad mūsų dienotvarkė nelabai pasikeitė, gal tik būdas jos laikytis pakito. Išoriniai pasikeitimai nedideli. Vėl pradėjome po pietų melstis rožinį, o prieš Gailestingumo sekmadienį (balandžio 19 d.)  visą naktį budėjome ir meldėmės už visą pasaulį. Bet pasikeitimas yra pirmiausia vidinis. Stengiamės užjausti kenčiančius įvairiais būdais, pasidomėti ir susisiekti su jais, pvz., ėmėme transliuoti liturgiją internetu, dažniau paskambiname prašančiam mūsų patarimo ar pagalbos. Pasaulio nelaimė neverčia mūsų sielvartauti. Sakyčiau, kad pasauliui reikia ir džiaugsmo, vilties, tad verkiame su verkiančiais, bet ir paguodžiame juos šypsena, stebėdami mažus vilties ženklus. Pagaliau sakyčiau, kai pas mus atvyksta mažiau žmonių ir nebereikia organizuoti jų priėmimo, turiu daugiau laiko dirbti lauke. Šis darbas man suteikia pakilią nuotaiką ir jėgų.

Ką jums reiškia šis karantinas ir koronaviruso pandemija? Kaip šią situaciją gali priimti ir suprasti krikščionys?

Koronavirusas ir visos jo pasekmės, pvz., karantinas, ekonominis smūgis ir t. t., yra tam tikras išbandymas. Itin aiškiai suvokiame savo trapumą ir silpnumą. Ne viskas kontroliuojama, ir recepto, kaip šį laiką išgyventi, nėra. Išmokstame paklusti Vyriausybės ir vyskupų įsakymams tikėdamiesi, kad šis paklusnumas reiškia solidarumą, pagarbą trapiausiems. Tikintiesiems irgi svarbu suvokti, kad tai nėra laikas kaltinti kinus, užsieniečius arba patį Dievą. Kiekvienas dabar gali prisidėti kurdamas geresnę visuomenę. Kančia dažnai reiškia smurtą, egoizmą ir pan. Prieš tokią kančią reikia kovoti. Bet kovodami galbūt neišvengsime ir kitokios kančios – tai meilės, atsidavimo, drąsos kančios, kurią Jėzus parodė ant Kryžiaus. Tokia kančia ir liks didelis slėpinys, apie kurį nenorėčiau tik paprastai pakalbėti.

Ar galima pas jus atvykti apsistoti ir paviešėti?

Šiuo metu, deja, apsistoti pas mus negalima. Įstatymais nustatyta aiški tvarka, kurios ir mes laikomės. Kadangi buvo paskelbtas karantino sąlygų palengvinimas, mes juo pasinaudosime ir priimsime tikinčiuosius šiokiadieniais dalyvauti šv. Mišiose (daugiau informacijos mūsų svetainėje: www.tiberiade.lt). Reikia rūpintis ilgai šv. Mišiose gyvai negalėjusiais dalyvauti krikščionimis. Tad šv. Mišios vyks mūsų Bažnyčioje, visi norintieji turės būti su kaukėmis. Truputį keista, bet priprasime. Nuolat klausomės naujos informacijos, kad esant galimybei ir Vyriausybei leidus galėtume priimti pas mus norinčius atvykti žmones.

Dabar kiekvieną vakarą, išskyrus sekmadienius, galime tiesiogiai stebėti Naktinės maldos transliaciją www.tiberiade.lt ir melstis kartu. Tikrai tikiu, kad galima skaityti Tiberiados neseniai išleistą knygą „Pašaukimo žemė. Žiedeliai“ („Magnificat leidiniai“, 2020)! Kaip dar kuriate bendrystę su tais, kurie negali jūsų aplankyti?

Man asmeniškai patinka skaityti. Esu pastebėjęs, kad net mirę autoriai man yra brangūs it artimieji. Knygos man yra ir priemonė keliauti. Žinoma, galima be galo naršyti internete, bet labai dažnai kyla jausmas, kad niekur nekeliavome, o tik iššvaistėm laiką. O skaitydamas gerą knygą pastebiu, kad autorius patraukia, personažai apsigyvena manyje, plečiasi pasaulio suvokimas… Pastebiu, kad kažką perskaitęs knygoje geriau atsimenu negu naršydamas internete.

Tiberiados broliai nėra dideli rašytojai. Tačiau Lietuvoje išleidome net keturias knygas. Naujausia – „Pašaukimo žemė. Žiedeliai“. Knygą išleidome kartu su „Magnificat leidiniais“ 40 metų bendruomenės įkūrimo proga. Joje galite susipažinti su kiekvienu broliu ir seserimi, atrasti Tiberiados bendruomenės įsikūrimo Lietuvoje, Zarasų rajone, istoriją, išgirsti Tiberiados brolių misijos vaizdus lietuvių širdyse. O dabar dar galite įsigyti knygų ir su išskirtinai jums parašytu brolių palinkėjimu. Atsakydamas į šį klausimą, šypsausi, nes mano atsakymas skamba kaip reklama. Bet suprantu, kad tokią knygą skaityti šiuo metu gali būti labai sveika.

Ko jums labiausiai trūksta šiuo karantino laikotarpiu? Gal reikia kokios nors pagalbos ar finansinės paramos?

Tiberiada visuomet gyveno iš paramos. Jeigu žmonės nustotų aukoti, mūsų gyvenimas taptų labai sunkus. Labiausiai reikia paramos mūsų veikloms ir, žinoma, statyboms. Kitaip broliai kukliai gyventų tik iš rankų darbo. Šiuo metu nepriimame žmonių, nerengiame stovyklų, tad išlaidų laikinai sumažėjo. Prieš dvejus metus mums labai reikėjo pagalbos. Parašiau skirtingiems žmonėms ir mus labai paguodė tai, kad daugelis jų atsiliepė ir skyrė pinigų. Jeigu ir vėl mums ko nors trūktų, nuolankiai prašyčiau pagalbos. Bet gal šiuo metu organizacijoms, kurios padeda sergantiems, vargšams, alkaniesiems, reikia būtent mūsų aukų.

Kokią svarbiausią pamoką turėtume išmokti iš šių suvaržymų? Ar mes kaip visuomenė mokame gyventi izoliacijoje? Ar po jos galime tapti geresniais žmonėmis ir krikščionimis?

Jau minėjau, kad man nelabai patinka pamokslauti. Tačiau man patinka antra klausimo dalis. Turiu omeny, kad nelabai mokame gyventi izoliacijoje. Aišku pirmiausia kalbu apie save. Gal buvau suplanavęs skaityti daug knygų, tvarkyti daug reikalų, tikrai skirti daugiau laiko artimiesiems ir Dievui. Bet kai žvelgiu atgal, neatrodo, kad pasiekiau didžiulių rezultatų. Gal esu buvęs išsiblaškęs, tinginys ir pan. Gal net kilo ir kitų pagundų, sugrįžo senos priklausomybės. Gal namie yra skaudžių įtampų. Visa tai rodo, kad karantinas nėra visuomenės idealas, kad žmogus nesukurtas vienatvei, užsidarymui. Bet gal šis laikotarpis ir mane moko būti kantriu ir gailestingu sau. Jeigu šiandien žengiau bent mažą žingsnį į priekį, gal neverta save kaltinti dėl visokių trūkumų, bet nuolankiai džiaugtis tuo žingsniu, pastiprinimu, kad kitą dieną žengčiau toliau. Aš tikiu, kad turime daug galimybių žengti pirmyn. Jeigu žmogus tik norėtų atsikelti, tobulėti, tikrai būtų vilties, nes pradžia jau yra. Bet kantriai, žingsnis po žingsnio, kaip man mokantis lietuvių kalbos. Visos pastangos nebus veltui. Jos paslapčia suteikia vidinės jėgos, idant po karantino gyventume kitaip, dėmesingiau, atidžiau.

Share Button


rugpjūčio 8, 2020

Liepos 3 d. ant Gedimino pilies kalno Vilniuje prasidėjusios nacionalinės kultūrinės tapatybės formavimo ir puoselėjimo  programos „Tėvynės ieškojimas“  projekto Lietuvos […]

liepos 30, 2020

„Kuo daugiau laisvės, tuo daugiau atsakomybės, nes laisvas žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, už kitus, gerbti kitų sprendimus […]

liepos 28, 2020

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė pirmadienį dalyvavo Pasauliniame lietuvių kalbos ir kultūros vasaros forume, kuriame švietimo atstovai, užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai […]

liepos 22, 2020

Liepos 19-ąją Šv. Marijos Magdalietės parapija šventė titulinius atlaidus, kurie organizatorių – seniūnijos ir parapijos bei Marijampolės kultūros centro Šunskų […]

liepos 21, 2020

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė, kartu su darbo dienai į Kauno regioną persikėlusia Prezidentūros komanda, antradienį lankėsi Birštone, Nemajūnų dienos centre. […]

liepos 21, 2020

Visą savaitgalį Taujėnuose vyko miestelio 425-ąjį jubiliejaus šventė bei jau X-asis mėgėjų teatrų festivalis „Prie dvaro“. Festivalio atidarymui ketvirtadienį žiūrovai […]

liepos 3, 2020

Šventiniame renginyje Vilniaus rotušėje pristatytos į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą naujai įrašytos vertybės ir įteikti sertifikatai jų saugotojams. Tradicinės kultūros […]

birželio 25, 2020

Birželio 23 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje profesorei Irenai Veisaitei įteiktas aukščiausias Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimas – ordino „Už […]

birželio 24, 2020

Bonifacas Stundžia – Lietuvos kalbininkas, habilituotas daktaras, Vilniaus universiteto profesorius. Jis stažavosi, skaitė paskaitas, dalyvavo mokslinėse konferencijose Latvijos, Lenkijos, Švedijos, […]

birželio 18, 2020

Birželio 17 d. Seimo II rūmų parodų galerijoje atverta fotomenininko Gintaro Lukoševičiaus nuotraukų paroda „Kapelmaušis – Aukštaitijos kultūros tradicijų puoselėtojas“. […]

birželio 18, 2020

Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija kiek vėliau nei įprastai priėmė sprendimą dėl žodžio laisvės gynėjos, labdaros organizatorės Felicijos […]

birželio 15, 2020

Pasiilgę susitikimų, bendravimo su žiūrovais ir kolegomis Lietuvos mėgėjų teatrų vadovai, režisieriai, aktoriai, teatro pedagogai birželio 27 d. rinksis Pasvalio […]

birželio 15, 2020

2020 m. birželio 16 d. 16 val. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje bus įteiktas tradicinis Šiaulių kraštotyros draugijos Mikelio […]

birželio 15, 2020

Baisogalietis medžio meistras Edvardas Belokopitovas, į internetą įkėlęs šv. Jurgio – gėrio pergalės prieš blogį simbolio – statulėlę, taip norėdamas […]

birželio 12, 2020

Gaivų Viešpaties žengimo į Dangų (Šeštinių) sekmadienį karantino reikalavimų paisančioje Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje šv. Mišiose buvo meldžiamasi už kunigystės […]

birželio 5, 2020

Žurnalistui be gyvo bendravimo sunkoka. Netgi prigesus karantinui nesi tikras, kad tave dominantis žmogus sutiks kalbėtis. Skambinu medžio meistrui Eugenijui […]

birželio 1, 2020

Paveldui neabejingus piliečius liūdina daug kur Lietuvoje be priežiūros stovintys sienieji, į Kultūros vertybių registrą įtraukti pastatai. Ypač bėgančiam laikui […]

gegužės 27, 2020

Panevėžio Smėlynės bibliotekos kolektyvas dar ankstyvą pavasarį apsisprendė dalyvauti respublikiniame konkurse „Mano žalioji palangė“. Konkursą organizavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo […]

gegužės 27, 2020

56-ojo Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu tapo poetas, eseistas, fotografas Alis Balbierius už eilėraščių knygą „Ekvilibriumas“. 2020 m. gegužės […]

gegužės 22, 2020

Apie karantino sąlygomis išgyventą Didžiąją savaitę, be žmonių bažnyčioje švęstas Šv. Velykas ir gyvenimą karantino sąlygomis nuotoliniu būdu kreipėmės į […]