Kelmės dvaras. Dvaras Kelmėje. Dabar dvare įsikūręs Kelmės krašto muziejus. Išlikę dar 1668 m. statyti ir XVIII a. rekonstruoti vartai. Pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, antrajame aukšte – biblioteka su siaura atvira arkada orkestrui. Čia buvusioje bibliotekoje buvo apie 5 tūkst. tomų knygų. Dvaro bibliotekoje buvo laikomas didelis dvaro savininkų Gruževskių šeimos archyvas, jis 1941 m. pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejų, o 1952 m. muziejus archyvą perdavė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai. Vokiečių okupacijos metais Kelmės dvare gyveno baronas fon Haren, pokario metais čia buvo įsikūrusi mokykla, vėliau Paukštininkystės tarybinio ūkio centras, kuris išlaikė ir dvaro pastate buvusi nedidelį visuomeninį muziejų, 1990 m. tapusį dabartiniu Kelmės krašto muziejumi.

Kiaunorių dvaras. Dvaras buvo Kiaunoriuose. Išlikęs medinis ponų namas, pastatytas 1851 m. (sienos iš rąstų, apkaltos lentomis, pjaustyti langų apvadai). Minimas nuo XVI a.

Pagryžuvio dvaras. Dvaras su priklausiniais stovi Pagryžuvyje, dešiniajame Gryžuvos krante. Dvaras minimas nuo XVI amžiaus. Išlikę dokumentai rodo, kad dvarininkams buvo būdingas didelis nuožmumas, su pavaldiniais buvo mažai skaitomasi, juos buvo galima parduoti, įkeisti kitam dvarininkui už skolas. Išlikęs parkas. Parkas išsidėstęs dviejose terasose: viršutinėje – prie rūmų, ir apatinėje – prie upelio. Per parką teka Blikės upokšnis.

Pakėvio dvaras. Dvaras buvo Pakėvio kaime (Kelmės rajonas). Išlikę akmens mūro dvaro rūmai (sienos – tinkuoto plytų mūro), svirnas, tvartas, daržinė (mūryti iš akmenų, fasadai dekoruoti). Dvaras minimas nuo 1685 m. (Beržėnų dvaro aktuose).

Tytuvėnėlių dvaras. Dvaras Tytuvėnėliuose, Kelmės rajone. Dvaras minimas jau 1796 m. XIX a. šalia dvaro, prie Gryžuvos upės, įkurtas mišrus parkas. Tarybiniais metais senieji pastatai tinkamai nebuvo prižiūrimi, sunyko.

Tytuvėnų dvaras. Dvaras buvo Tytuvėnuos. Dvaras minimas nuo XV a. pabaigos. Rūmai buvo mediniai, priklausė Valavičiams. Iš dvaro rūmų išlikę apgriuvę rūsiai, tebestovi sūrinė ir tvartas, yra sulaukėjęs parkas. Dvarvietė yra prie kelio į Šiaulius, prie Apušio ežero.

Užvenčio dvaras. Dvaras buvo Užventyje. Nuo 1527 m. minimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Užvenčio dvaras. Apie 1820 m. dvaras atiteko Pranciškui Druckiui-Liubeckiui. 1887–1898 m. Užvenčio dvarą buvo išsinuomoję rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos tėvai. Išlikęs ponų namas (medinis, pailgas, su dviem įėjimais pagrindiniame fasade), dvaro svirnas, parkas. Užvenčio dvaras, jo kultūrinis ir dvasinis gyvenimas 1922 m. aprašytas Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“.

Vaiguvos dvaras. Dvaras buvo Vaiguvoje. Išlikęs dvaro svirnas. Dvarą XV a. įkūrė žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila. Vaiguvos dvaras, vietinių gyventojų vadinamas Vaigos dvaru, kadaise buvęs žymios Šiukštų giminės nuosavybė. Kaip vieną paskutinių savininkių senieji gyventojai nurodo buvus Bobenskaitę. Šioji padovanojo dvarą vienuolynui. Po vienuolyno uždarymo čia įkurti vaikų namai, sovietmečiu – prieglauda. Iš paties dvaro komplekso beveik nieko neišlikę. Dvarvietę žymi vien dar teberyški alėja bei ąžuolas, kadaise stovėjęs prie dvaro rūmų. Tai buvo didelis, gražus dviejų aukštų medinis rūmas, prie kurio šliejosi kiti pastatai bei 100 ha žemės. Iš kitų pastatų išliko akmens mūro sandėlis.

Verpenos dvaro sodyba. Sodyba išlikusi Verpenos kaime, Kelmės rajone, apie 2 km į šiaurę nuo Kelmės. Išlikę dalis dvaro laikotarpio pastatų: centriniai rūmai, gyvenamasis pastatas, svirnas, tvartas. Verpena pirmą kartą paminėta 1585 m. Verpenos dvaras minimas brolių Šemetų dalybų inventoriuje.

Šaukėnų dvaras. Dvaras yra Šaukėnuose (Kelmės rajonas). Minimas nuo XV a., manoma, tuometinė Šonų giminės rezidencija. Išlikę dvaro pastatai, spėjama, buvo statyti XVIII a., bet XIX ir XX a. pradžioje perstatyti. Pagrindinis rūmų akcentas – įstiklinta veranda. Savitas dviejų aukštų bokštas. Po II pasaulinio karo dvare įrengta psichiatrinė ligoninė.