Ugniagesys gelbėtojas Aidas Ardzijauskas bėga į Lietuvą: karštį pakeitė stiprus vėjas

Ugniagesys gelbėtojas Aidas Ardzijauskas, bėgantis iš Dakaro į Vilnių, jau įveikė 2 tūkst. kilometrų. Šiuo metu jis Maroke. „Nors startas karščiu alsuojančioje Afrikoje buvo labai sunkus, dieną pavėsyje termometrai rodydavo 43 laipsnius, bėgant į Šiaurę, kur vėsiau, sąlygos nelengvėja: bėgant antrą tūkstantį kilometrų prie karščio prisidėjo stiprus vėjas,“ – sako per Senegalą ir Mauritaniją bėgiką lydėjęs ir jau į Lietuvą grįžęs operatorius Aidas Bubinas.

Prie Maroko sienos, Agadire, su A. Ardzijausku atsisveikino ir fotografas Gedmantas Kropis. Jį pakeitė buvęs ugniagesys gelbėtojas Saulius Ališauskas. Dabar žygį jie tęs dviese.

Pasak A. Bubino, su Aidu pradėjusiu šį žygį, be nuotykių Afrikoje neapsieita: „Kas dieną – po naujieną. Nuvykę į Dakarą sužinojome, kad mūsų automobilis dėl muitinės procedūrų negalėjo įvažiuoti į Senegalą ir liko prie Mauritanijos – Senegalo sienos. Tad Senegale teko pasisamdyti vietinį automobilį su vairuotoju. Jis nelabai mokėjo kalbėti angliškai, tad daug temų neišgvildenome, bet šiek tiek elementariai susikalbėdavome. Dieną prieš Aido startą nuvažiavome prie paminklo, prie kurio jis turėjo startuoti, pasidaryti fotosesiją. Man taksi automobilyje iškrito mobilusis telefonas. Kad jo neturiu, apsižiūrėjau tik po gero pusvalandžio. Paskambinau į savąjį telefoną iš Aido mobiliojo. Atsiliepė senegalietiškai. Laimei, prie paminklo buvo apsauginis, kuris mokėjo angliškai, mes jam paaiškinome situaciją ir jis pasikalbėjo su telefoną radusiais žmonėmis. Šie per pusvalandį jį atvežė, bet prieš tai paprašė sumokėti už taksi. Aš, žinoma, sutikau, nes Dakare surasti pamestą telefoną prilygsta stebuklui…“

Pasak A. Bubino, su Aidu pradėjusiu šį žygį, be nuotykių Afrikoje neapsieita: „Kas dieną – po naujieną. Nuvykę į Dakarą sužinojome, kad mūsų automobilis dėl muitinės procedūrų negalėjo įvažiuoti į Senegalą ir liko prie Mauritanijos – Senegalo sienos. Tad Senegale teko pasisamdyti vietinį automobilį su vairuotoju. Jis nelabai mokėjo kalbėti angliškai, tad daug temų neišgvildenome, bet šiek tiek elementariai susikalbėdavome. Dieną prieš Aido startą nuvažiavome prie paminklo, prie kurio jis turėjo startuoti, pasidaryti fotosesiją. Man taksi automobilyje iškrito mobilusis telefonas. Kad jo neturiu, apsižiūrėjau tik po gero pusvalandžio. Paskambinau į savąjį telefoną iš Aido mobiliojo. Atsiliepė senegalietiškai. Laimei, prie paminklo buvo apsauginis, kuris mokėjo angliškai, mes jam paaiškinome situaciją ir jis pasikalbėjo su telefoną radusiais žmonėmis. Šie per pusvalandį jį atvežė, bet prieš tai paprašė sumokėti už taksi. Aš, žinoma, sutikau, nes Dakare surasti pamestą telefoną prilygsta stebuklui…“