V. Mazuronis. Ar A. Salamakinas grąžins valstybei prarastus pinigus už skalūnų dujas?

Gerb. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovas, socialdemokratas Algimantas Salamakinas dar 2013 m. kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo pataisų, leidžiančių išgauti skalūnų dujas naudojant hidraulinį uolienų ardymą. Jo nuomone, pataisos prieštaravo šalies Konstitucijai, nes technologija „neabejotinai“ pavers Lietuvą negyvenama dykviete. A. Salamakinas klydo, o Lietuva neteko šimtų milijonų investicijų.

Konstitucinis Teismas (KT), gaila, kad tik po 2 metų, paskelbė sprendimą – šio įstatymo pataisos neprieštarauja Konstitucijai. Visiems jau tuomet buvo aišku, kad toks Teismo sprendimas kitoks ir negalėjo būti, nes Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovo argumentas, drįstu sakyti – tradicinis, nuvalkiotas ir nepagrįstas. Tad gerb. A. Salamakinai, kas sugrąžins prarastą brangų laiką ir mažiausiai 72 mln. eurų (arba 250 mln. litų), kuriuos „Chevron“ norėjo investuoti į Lietuvą? Kiek prireiks Jums laiko nemokėti Seimo nario atlyginimo, kad padengtume nors dešimtadalį šios sumos?

Kompanija pretendavusi Lietuvoje žvalgyti ir išgauti skalūnų dujas, deja, 2013 m. pasitraukė iš konkurso, kaip skelbiama, dėl Lietuvoje įvykusių pokyčių mokesčių, teisinėje ir reguliavimo aplinkoje. Ne paslaptis, kad savo darbą atliko ir galimai Rusijos finansuojama šmeižto kampanija prieš skalūnų išgavimą.

Vienintelei įmonei, kuri panoro investuoti į Lietuvos skalūnų dujų paiešką, išsigandę vieno propagandinio amerikietiško filmo (prie kurio finansavimo prisidėjo ir „Gazprom“) ir kelių dešimčių suorganizuotų protestuotojų, mes ėmėme ir patys užkirtome kelią.

Nuoširdžiai tikiu, kad tuomet buvo padaryta didelė klaida ir ekonominiame, ir ideologiniame lygmenyje, todėl negaliu apie tai nepriminti. Už panašaus ploto skalūnų dujų žvalgymą ir išgavimą įmonės turi gauti licenciją, leidimą ir įmokėti pinigus į valstybės biudžetą. Anksčiau ta įmoka vidutiniškai siekė 2-3 mln. litų, tuo tarpu „Chevron“ pasiūlė – 160 mln. litų. Nei daug, nei mažai – „tik“ 53 kartais daugiau.

Skalūnų dujų išgavimo nauda Lietuvoje aiški: būtume sustiprinę savo energetinį saugumą (Lietuvos mokslininkai spėja, kad skalūnų dujų turime per 100-120 mlrd. kub. m, palyginimui – iš Rusijos importuojame 3 mlrd. kub. m), būtume sukūrę šimtus naujų gerai apmokamų darbo vietų, paskatinę daugelį kitų, su industrija susijusių investicijų, pakėlę savo mokslinį potencialą ir t.t. Galų gale, jeigu skalūnų ir nebūtų radę – būtume svetimais pinigais sužinoję, ką turime žemės gelmėse ir ko – ne. Tai valstybei būtų nė cento nekainavę, o visi investuoti pinigai – pasilikę.

Viskas padaryta atvirkščiai, o dėl žlugusių planų pritraukti stambų investuotoją galime padėkoti A. Salamakinui ir kitiems, kurie savo nepagrįstais įsitikinimais prarado didelius ir taip reikalingus valstybei pinigus bei sugadino Lietuvos reputaciją.

Esu įsitikinęs, kad Lietuva po tų įvykių atrodo tikrai nekaip prieš užsienio investuotojus, nes iš pradžių, sukuriame palankias sąlygas, šalies įstatymai sako: „ateikite ir investuokite, Jūs laukiami“, o po to staiga pakeičiame nuomonę ir atgrasome bet kokius investuotojus, kurių, deja, ir taip nėra daug.

Ne taip seniai Lietuva buvo viena iš lyderių Europos Sąjungoje pagal patrauklumą užsienio investuotojams, neblogai atrodėme ir pasauliniu lygmeniu, tačiau, panašu, kad su tokiais nevykusiais valdžios sprendimais mes nukrisime į sąrašo dugną.

Ne paskutinėje vietoje ir tai, kad tokie valdžios sprendimai skaldo mūsų visuomenę, kuriai mes nesugebame tiksliai ir atvirai paaiškinti, kokia skalūnų dujų išgavimo nauda, kokios galimos grėsmės. Susidaro įspūdis, kad vietoje to, žmonės yra sąmoningai klaidinami ir yra žaidžiama jų emocijomis.

Dabar jau nebesvarbu, kad gyventojai, kuriuos skalūnų dujų žvalgybos klausimas būtų palietęs tiesiogiai – justų finansinę naudą: vietinės bendruomenės, kurios išnuomotų ar parduotų nenaudojamus žemės plotus skalūnų dujų gavybą atliekančioms įmonėms, galėtų iš to uždirbti ne vieną tūkstantį eurų. Nereikėtų pamiršti ir to, kad skalūnų dujų įmonės rūpinasi ir vietiniais keliais, plėtoja infrastruktūrą ir t.t., ir t.t.

Šiaip ar anaip, KT sprendimas, nors ir pavėluotai, bet galiausiai įnešė į šią istoriją tam tikrą užtikrinimą ir išryškino, kas anuomet bet kokiu būdu stengėsi (nespėliosiu dėl kokių priežasčių) sužlugdyti investuotojo atėjimą ir suklaidinti visuomenę. Tik kas atlygins valstybei padarytus nuostuolius? Ar prisiims atsakomybę gerb. A. Salamakinas?

Keistokai atrodo ir dabartinio aplinkos ministro Kęstučio Trečioko skėsčiojimas rankomis, kad naujo angliavandenilių konkurso skelbti neverta, nes nebus dalyvių. Susidaro įspūdis, kad ministras netgi džiaugiasi, kad nieko daryti nereikės, vietoje to, kad dėtų visas pastangas į Lietuvą pritraukti investuotojus ir atstatytų gerą šalies vardą.